Juozas Liesis: „Aš pats sau saulė“

– Kaip gyveni?

– Esu be proto laimingas. Stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir savimi. Jaučiuosi iš naujo save atradęs.

– Ir kur save buvai pametęs?

– Kad ir kaip būtų paradoksalu, save buvau bepametąs šeimoje. Ir neaišku, į kurį kampą, kokiais būdais, kokia forma. Šeimos iširimas (pernai Juozas išsiskyrė su žmona, TV laidų vedėja Egle Skrolyte – red. past.) buvo spyris į subinę. Pabudau. Jau gerą pusmetį tuo ir džiaugiuosi.

Iki tol buvo ir sunkių akimirkų, bet jos – jau buvo. Viskas. Buvo visaip: nuostabu, klaikiai nuostabu, daug brudo, daug brudo vežimų, paskui – šokas, o jis tęsėsi baisiai ilgai, tada – draugas priėmė sužeistą paukštelį. Po pusmečio globos pasakė: „Juozai, užtenka“, praėjo dar pora savaičių, ir supratau, kad išties užtenka. Dabar diena šviesi, nebėra svarbu, kada teka ir leidžiasi saulė. Tiesiog faina, o tada ir yra gerai.

Šeimos iširimas buvo spyris į subinę. Pabudau. Jau gerą pusmetį tuo ir džiaugiuosi.

– Bet saulė teka ir leidžiasi visada.

– Gal žmogui Lietuvoje ji teka per vėlai, leidžiasi – per anksti, man – jokio skirtumo. Man ji šviečia visada. Aš pats sau saulė (juokiasi). Todėl nebesvarbu, kur esi, dažniau neberūpi, su kuo esi, nes visada žinai, jog su svarbiausiu, ištikimiausiu – savimi – esi visada.

– Bene būsi susireikšminęs?

– (Juokiasi) Kažkada laimės bandžiau ieškoti ne savyje, o išorėje. Galvojau: juk aš toks teisingas, laikausi taisyklių, normų. Dabar tas atrodo kemsynai, maurynai, liūnai ir šabakštynai, kuriuose paklydęs nuo savęs buvau. Šiandien man svarbu, kas susiję su manimi. Svarbu, kad kava, kurią geriu, būtų geriama, o visa kita... Žinau, ką daryti, kad man būtų gera.

– Gal bent tavo vaikai – ketverių Meilė ir dvejų Rojus – yra fainesni už staiga save atradusį tėvą?

– Jei lyginčiau save su jais, iškart atsidurčiau toje vietoje, kur nenorėčiau būti. (Šypsosi) Jie tikrai geresni už savo tėvus ir visas ankstesnes jų versijas.

– Ką veikiate visi trys per tėvadienius?

– Lakstome, žaidžiame savo žaidimus, kalbamės su įvairiausiais savo sukurtais ir tikrais personažais, žaidžiame kamuoliu, tai labai patinka Rojui: mėto, bumbsena, mokosi varyti. Meilė daug paišo. Jie kitokie, net kaladėles skirtingai stato. Rojus – į aukštį, Meilė – į plotį. Labai įdomu tai stebėti. Meilė turi savo nuomonę: „Aš to nenoriu“. Sakau: „Tavęs prašau, kad būtų šitaip, bet daryk, kaip nori“. Ir ji daro. Super! O Rojus visada daro, ką nori. Jis šneka gerai, bėgioja greitai – viską daro tobulai. Geriausi pasaulyje vaikai.

– Taip kalba visi tėvai iki paauglystės.

– Manau, tam tikrą paauglystę ir dabar išgyvename. Žmogus, kuris turi savo nuomonę, nori ginti savo tiesą, už ją kovoti, galbūt moka keistis, ir yra paauglys.

– Pats irgi paaugliu jautiesi?

– Šiai dienai – taip. Ir labai džiaugiuosi.

– Kaip įprasti gyventi šeimoje, o paskui – nuo to atprasti? Rytą, kaip kadaise, vėl ruošti vieną puodelį arbatos.

– Nei mokiausi, nei stengiausi pratintis ar atprasti. Puodelių kiekis? Koks skirtumas. O arbata taip ir liko skani, karšta... Kažkokia rutina, režimas? Tokiu ritmu, kaip dabar, negyvenau niekada. Keliuosi po šešių penkios, einu miegoti apie pusę dvyliktos. Kai išeinu su kuo nors bendrauti, guluosi pirmą. Darbe būnu vėliausiai po septynių dvidešimt. Dirbu drabužių valymo įmonėje „Panda“, esu vienas iš dvidešimt penkių. Darau viską nuo iki, kas susiję su įmonės veikla: užsiimu rinkodara, organizuoju darbą, renku dokumentus. Kiekviena diena kupina netikėtumų. O – ką nors sugalvojau, reikia padaryti! Ir darau.

Dar nemoku mylėti ir nemylėsiu dar kažkurį laiką. Man meilė vis dar susijusi su prisirišimu.

Mėgstu viską, kas paprasta. Mano gyvenimas yra paprastas. Žinau, visko tikrai nespėsiu. Todėl darau tik tai, kas konkrečią akimirką svarbu man ir visiems, už kuriuos esu atsakingas. Kad darbuotojai laiku gautų atlyginimus, kad atėjęs žmogus rastų problemos sprendimą. Tas pats darbas daro laimingus visus. O kita – detalės, kurias gal prisiminsiu gulėdamas karste. Jei negyvensi džiaugsme, susitaikęs su savimi, ir numiręs netapsi laiminga trąša, virš kurios krūmas žydės, jame paukšteliai čiulbės... Laimingi žmonės kuria laimę, iš džiaugsmo gimsta džiaugsmas.

– Užsiminei, kad turi savo verslo planą...

– Galvoju imtis to, ką dabar darau po darbo, – renginių. Manau, įmonė vadinsis „Pramogos liesis“. Vesiu dar daugiau renginių ir būsiu laimingas taškydamas džiaugsmą. Turiu krūvą kursiokų, kurie klaikiai talentingi, jie gaus darbą, renginių svečiai – smagias akimirkas. Ar gali būti kas nors geriau?

– Dar viešai mokaisi anglų kalbos.

– Zyziau, kad noriu ją išmokti, mokykloje Klaipėdoje buvo dėstomos tik rusų ir vokiečių. Angliškai žinau tiek, kiek išmokau žiūrėdamas MTV ir skaitydamas politologinius tekstus. Visais dantimis nusišypsojau, kai mane pakvietė dalyvauti vieno portalo ir kalbų mokyklos rengiamame šou. Jauti, laimėjęs gaus metų kursus! Noriu jų!

– Kartais atrodai, lyg nutrūkęs nuo grandinės: tavęs pilna visur!

– Gero žmogaus turi būti daug. O kad visur? Dalyvauju, kur patinka, ir tiek.

– Esi vienas ir vienišas?

– Vienas – pats sau.

– Ką nors, be savęs ir vaikų, myli?

– Taip. Tai yra ji – Lietuva. Ji – mano. Hm... dar nemoku mylėti ir nemylėsiu dar kažkurį laiką. Man meilė vis dar susijusi su prisirišimu. Noriu nuo to jausmo atsirišti ir tada, kai pasijusiu laisvas, manęs nebus daug – būsiu VISAS. Iki tol įsimylėjimai neįmanomi, nors ką žinai... Kai širdis kaista, įsimylėt visai nekeista. Pamačius Ją per akimirką viskas gali pasikeisti.