Jurgita Tvarijonaitė: kaip gerai, kad aš vėl namuose! (papildyta vasario 5 d.)

Keista tave matyti tokią „naminę“, bet nepasakyčiau, kad paprastumas tau netinka.

Manęs „Žvaigždžių duetuose“ klausė, kodėl „neėmiau“ publikos seksualumu (juokiasi). Betgi mūsų dainos buvo ne tokios, ne tokie mano scenos partneriai – grupės „el Fuego“ vaikinai. Be to, esu mama – baigėsi su bikinių demonstravimu susiję darbai. Atėjo laikas susprogdinti apie mane žiniasklaidos išpūstą burbulą. Metas būti tokiai, kokia esu iš tikrųjų, o ne kokia etiketė man lipdoma. Žmonės, kurie mane pažįsta, juokiasi, kai iš manęs daro „seksbombą“. Gal nuo to laidų ar leidinių reitingai kyla?
Su gilia iškirpte gatvėje niekada nevaikščiojau. Prie manęs prikabintas sekso simbolio burbuliukas lyg dar nori vilktis, bet jau pamažu bliūkšta. Baisu, kai žiniasklaida formuoja tavo įvaizdį.

Patyrei, kokia galinga jėga yra televizija, spauda?

Be abejo! Žiniasklaida tave gali ir išaukštinti, ir pažeminti. Kartais prieš ją pasijunti bejėgis. Ne veltui jūs esate ketvirtoji valdžia. Su valdžia reikia gražiai sutarti (juokiasi). Nešaukiu, tiesiog žurnalistų gražiai prašau, kad nebeminėtų „Playboy“. Negyvenkime praeitimi! Pats gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas.

Kokį epitetą prie tavo pavardės rašyti vietoj „seksualioji“?

O kam tie epitetai (juokiasi)? Žmogų reikia apibūdinti tiksliai. Kas esu dabar? Mama! Visada norėjau būti gera mama ir manau, kad iki „Žvaigždžių duetų“ man tai puikiai sekėsi. Šiandien tokia dar nesijaučiu, bet stengiuosi vėl grįžti į įprastą gyvenimą ir manau, kad mano pastangas šeimos nariai jaučia.
Be galo džiaugiuosi, kad vėl esu namuose. Tą patį vakarą, kai sužinojau, kad iškritau iš „Duetų“, su gyvenimo draugu atšventėme mano grįžimą į šeimą. Per anksti buvau išėjusi iš namų. Tomui Juozapui dabar – metai ir trys mėnesiai. Maniau, kad jis paaugęs, kad jau galiu imtis ko nors daugiau, ne tik rūpintis vaiku ir namais. Tačiau vos sutikau dalyvauti tame muzikos projekte, iš karto supratau, kad dar ne laikas, bet nebebuvo kur trauktis...

Vadinasi, iškritusi iš šou ašarų neliejai?

Jei kas nors mano, kad dabar liūdžiu, labai klysta. Kai baigėsi mūsų pasirodymas, man nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Dabar „kaifuoju“, kad vėl esu laisva. Prasidėjo reabilitacija: miegu, valgau, tvarkau namus – tokiems kasdieniams dalykams dar prieš savaitę visai nebuvo laiko. Vakar pirmą kartą po pertraukos kepiau pyragą: visą mėnesį draugas valgė iš kavinių ir restoranų parsivežtą maistą, nes manęs beveik nebuvo namuose. Jaučiau, kad kyla įtampa.

Sutikau pabandyti dainuoti, nes naiviai apskaičiavau, kad kasdien repetuosiu po valandą ar dvi. Tiek laiko ir taip dažnai skiriu savo reikalams, treniruotėms sporto klube. Maniau, jas iškeisiu į repeticijas ir šeima nepajus pokyčių. Tačiau nenumačiau, kad kils žurnalistų antplūdis, vyks fotosesijos, bus kitų LNK kanalo laidų, kuriose negalėsiu atsisakyti dalyvauti, nes turėsiu reprezentuoti projektą. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi. Apie komisijos veto nesvajojau. Buvau net parengusi kalbą, kaip atsisakyčiau pasiūlymo dalyvauti toliau. Ir vaikinukai iš „el Fuego“ turi darbų – grįžti nenorėjome nė vienas. Koks skirtumas – iškrinti pirmas, antras ar trečias? Jei tikiesi būti finale, gali kovoti. Mes ėjome ne nugalėti. Negaliu sakyti, jog ten nebuvo smagu, bet man trijų savaičių visiškai užteko, kad suprasčiau, kaip gera namuose. Matyt, pasidariau tikra namisėda, namų šeimininkė. Tik iš jų išėjusi supratau, kaip esu prisirišusi prie sūnaus. Man Tomuko „žiauriai“ trūko. Jis dar per mažas būti vienas. Daug laiko leisdamas su tėčiu, sūnus beveik pamiršo žodį „mama“.

Tai, kad sūnus nusigręžė, tau užgavo širdį?

Supratau, kad einu ne ta kryptimi. Vaikui juk reikia mamos. Prašiau: „Tomuk, pasakyk „mama“, o jis – „tete“.“ „Na, pasakyk „mamytė“.“ Jis pagaliau: „Mama.“ Jau reikia prašyti, kad mane sūnus pavadintų mama! Tačiau pamažu viskas grįžta į vėžes.
Dar dalyvaudama „Duetuose“ galvojau, kam man tas stresas – vaikščiočiau geriau su vaikučiu lauke. Tik tada supratau, koks ramus buvo mano gyvenimas. Tačiau visiškai nesigailiu pabandžiusi dainuoti: įsisukau į tą projektą turbūt tam, kad sužinočiau, kaip iš tikrųjų gera namuose. Juk visada taip būna: traukia ten, kur mūsų nėra, neįvertini to, ką turi.

Trijų savaičių užteko, kad suprastum, ar nori mokytis dainuoti toliau?

Jei būčiau jauna – mokyklinukė, tikrai toliau lankyčiau dainininkės Rositos Čivilytės pamokas. Tačiau dabar nebėra prasmės. Neturiu minčių dainuoti, o šiaip, „dėl savęs“, tuo užsiimti būtų kvaila. Šiaip sau nieko negalima daryti. Reikia turėti tikslą ir žinoti, kodėl to imiesi.

Kokių tikslų turėdama ryžaisi dalyvauti muzikiniame televizijos šou?

Namuose esu jau beveik dveji metai. Pajutau, kad atsirado rutina. Norėjosi iš jos ištrūkti: juk gerai ten, kur mūsų nėra (juokiasi)... Tikrai neturėjau tikslo visiems priminti, kad aš dar gyva. Tikrai ne! Ir taip mane kviečia dalyvauti įvairiose laidose. Galėčiau per televiziją šmėžuoti veik kasdien, bet dažnai atsisakau... Gal norėjosi ir pabandyti dainuoti. Visada žmogų traukia tai, ko nepažįsta. Nežinau, kaip mano pasirodymą „Žvaigždžių duetuose“ tiksliau pavadinti – iššūkiu ar pokštu (juokiasi).
Tačiau man ši avantiūra dovanojo malonių pažinčių. Nežinau, ar kada nors būčiau susipažinusi su Rosita Čivilyte. Ji man paliko labai didelį įspūdį. Nors nespėjau daug pasimokyti, bet jau galiu pasakyti, kuris atlikėjas dainuoja gerkle, kuris – iš vidaus (juokiasi).

 

Gedimino Žilinsko nuotr./Jurgita Tvarijonaitė

Edgaras nepavyduliavo, kad dainavai net su trimis „el Fuego“ vaikinais?

Nebuvo dėl ko! Be to, Tomas, Jonas ir Eugenijus turi antrąsias puses. Jie – ne tik puikūs dainininkai, bet ir be galo šilti žmogučiai. Mes labai susidraugavome, jie mane supažindino su savo gyvenimo moterimis. Prižadėjau, kad kai pailsėsime, pakviesiu juos su draugėmis į svečius. Supažindinsiu su Edgaru, pasikaitinsime pirtelėje, atsipalaiduosime sūkurinėje vonioje, pažaisime stalo tenisą ar „pulą“ – paplepėsime, papramogausime, atsipalaiduosime. Jie tikrai labai „faini“ vaikinai.

Kol kas džiaugiesi grįžusi namo. O kas toliau?

Juk žinai, kad niekada nieko neplanuoju. Kai gaunu pasiūlymą, tuomet ir svarstau, imtis jo ar ne. Eiti į darbą dar būtų anksti – per mažas vaikas. Moterys sako, kad galima turėti mažylį ir siekti karjeros. Aš manau, kad tai nesuderinama. Kurios taip teigia, manau, save apgaudinėja. Juk tada atžalą tenka kam nors palikti. Jei bandai suderinti įvairią veiklą, vis tiek kas nors nukenčia.

Nejaugi sūnaus nepaliktum auklei?

Svetimų žmonių įsileisti į namus dar negalėčiau. Tomukas per mažas. Jį auginame patys ir mums gerai sekasi. Kadangi draugui nereikia sėdėti „ofise“, susitariame, suplanuojame, kuriam kada reikia išeiti, o kas gali pabūti su vaiku. Kaimynystėje gyvena mūsų giminaitė. Vieną kartą jos prašėme prižiūrėti Tomą – norėjome abu nueiti į kalėdinį koncertą.

Vadinasi, jokių romantiškų vakarų dviese?

Kodėl? Vaikas užmiega – daryk, ką nori (juokiasi). Ir vyno išgeriame, ir pasikalbame. O šiaip pramogaujame visi trys. Kartu važiuojame vakarieniauti į restoranus: Tomukas ten puikiai jaučiasi. Drauge keliaujame į sodybą prie ežero, į gamtą. Nemanykite, kad nuobodžiai gyvenu. Juk nebūtina klubuose šėlti visą naktį. Dabar mano gyvenimo būdas kitoks. Kai turi mažų vaikų, keičiasi įpročiai, net maistas – pradedi gyventi sveikiau. Atrandu labai daug tokio gyvenimo pliusų...

Edgaras tave daug metų pažinojo kaip po pasaulį skrajojantį modelį. Ar jam patinka gyventi su namų šeimininke?

Manau, kad taip gyventi jam labai patogu. Tikriausiai nebenorėtų, kad kur nors dirbčiau, skraidyčiau. Turbūt kiekvienas vyras nori grįžti į tvarkingus namus, kuriuose kvepia paruošta vakarienė. Tik nereikėtų moteriai juose užsibūti per ilgai, nes paskui vyras pradėtų nebevertinti jos pastangų. Tačiau kol kas taip gyventi patinka ir man, ir jam.

Ar būnant namuose neapima apatija: atrodo, nėra dėl ko rūpintis savo grožiu?

Nuolat lankausi sporto klube, grožio, masažo salonuose. Privalai sau skirti laiko! Gyventi vien vaiko gyvenimą būtų neteisinga. Juk jis užaugs ir turėsi paleisti – augini ne sau. Reikia nepamiršti savęs. Jei namai bus išblizginti, o pati vaikščiosi apsileidusi, bus blogai. Visur turi būti harmonija. Reikia elgtis protingai ir viską dalyti po truputį – ir pinigus, ir meilę, ir dėmesį. Negalima susikoncentruoti tik į vieną dalyką.

Visos dienos negali būti tobulos. Esi užsiminusi, kad po gimdymo buvo apėmusi depresija.

Taip, po gimdymo man buvo depresija. Kai laukdamasi priaugi daugiau kaip pusę buvusio svorio, o pagimdžiusi kasdien subliūkšti po kelis kilogramus, aišku, kad šoką patiria visas organizmas, kartu – ir psichika. Neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Tuomet, kai prastai jaučiausi, nežinojau, kad tai buvo depresija. Tik paskui kažkokiame žurnale perskaičiau apie pagrindinius depresijos simptomus, ir jie visi man tiko. Viskas dingo kartu su tirpstančiais kilogramais. Dabar tai atrodo kaip ne man nutikusi istorija...
Būnant namuose diena prabėga labai greitai. Žinau, ką veiksiu šiandien, daugmaž – ir ką rytoj. Natūralu, kad atsiranda monotonija. Reikėjo kokio nors naujų įspūdžių gūsio. Išėjau į televiziją, o ten supratau, kaip gera būti namuose. Beje, per „Žvaigždžių duetus“ atsikračiau dviejų kilogramų – būtent tiek dar numesti ir norėjau. Štai dar vienas dalyvavimo tame šou pliusiukas (juokiasi)!

Kaip manai, kiek laiko dabar būsi rami namuose?

Esu sugertukas. Visada stengiuosi patirti kuo daugiau įspūdžių. Jei atostogauju, tai lepinuosi iš širdies, bet man užtenka kokių dešimties dienų. Neįsivaizduoju, kaip žmonės gali poilsiauti mėnesį. Aš išprotėčiau! Be galo pasiilgčiau namų. Ar atostogauju, ar tvarkau namus – viską darau su meile. Manau, labai svarbu gyventi šia akimirka ir negalvoti apie praeitį ar ateitį. Tada iš tikrųjų būsi laimingas. Dabar aš taip jaučiuosi ir kartais bijau, kad ta palaiminga būsena kada nors dings. Dievas man davė ne tik sėkmingą karjerą, bet ir šeimyninę laimę. Man pasisekė su antrąja puse, kada nors ir oficialiai ji taps mano.

Tau svarbu įteisinti santykius?

Ištekėjusios moters statusas man yra labai svarbus. Savo vestuves esame suplanavę iki smulkiausių detalių. Tik norime, kad dar šiek tiek paaugtų sūnus. Tačiau labai ilgai netempsime: nenorėčiau antros atžalos gimdyti turėdama mergautinę pavardę (juokiasi). Jei jau esame šeima, turime ja būti oficialiai. Mes jaučiamės esantys šeima.

Tai, kad susituokusios poros dažnai skiriasi, tavęs negąsdina?

Kaip manai, kodėl aš dvidešimt metų galvojau, ar tuoktis (juokiasi)? Manau, kad geriau būti trisdešimt trejų ir netekėjusiai negu tris kartus išsiskyrusiai. Mano ryšys su Edgaru patikrintas: daug metų esame drauge, kartu gyvename, turime vaiką. Matyt, atitiko kirvis kotą, nors esame labai skirtingi. Jis – realistas, aš – idealistė. Kai reikia, jis mane nutupdo ant žemės, o kartais aš jam įpučiu svajonių. Tarkim, dabar Edgarą kalbinu važiuoti kur nors atostogauti (juokiasi).