Kristina Kruopienytė: atidarai spintą ir... neturi ką apsivilkti

Kodėl dabar, sunkmečiu, ryžaisi tokioms permainoms?

Beveik trejus metus dirbau mados namuose „Cantas“. Žinojau, jog galiu padaryti daugiau, bet nesijaučiau tokia tvirta, kad pati įstengčiau išlaikyti kolektyvą ar turėti didžiulį būrį klientų. O gal tiesiog gyvenime yra tam tikri etapai, kurių negali paskubinti: prie kiekvieno priartėji pamažu, kai ateina laikas. Beveik trejus metus dirbau gana garsioje siuvykloje „Romo artelė“, paskui – mados namuose „Cantas“, dalyvavau „Mados infekcijose“, kurį laiką bendradarbiavau su laida „Mados reidas“ – visa tai buvo etapai. O gal mano ambicijos kaltos... Esu kūrėja, man reikia keliauti, domėtis, siekti... Kartais vienam projektui norisi skirti visą savaitę, o per kitą – atlikti dešimt tokių darbų. Man reikia savo planų ir savo gyvenimo ritmo. Jeigu į mano planą darbdavys įkiša kokį papildomą darbą, sutrukdo, tuoj dingsta nuotaika, kartu – ir energija.

Dizaineriui lengviau dirbti vienam?

Turbūt į šį klausimą galėsiu atsakyti po kokių metų (juokiasi). Bet jausmas toks, lyg būčiau sparnus išskleidusi... Jau turiu savo studiją, nebereikės tai pas vieną siuvėją lėkti, tai į kitą miesto galą – pas kitą. Namuose ilgą laiką irgi buvo tikra darbo aplinka, nes čia piešiau eskizus, iš kampo traukiau audinių ritinius, siūlus... Draugas jau juokiasi: „Kada tas stresas namuose baigsis?..“ Visus ir save pačią raminu, kad tai – laikina. Esu įsitikinusi, kad darbo ir gyvenimo erdvės turi būti atskiros. Tai studijų laikais užteko lovos bendrabutyje ir vieno stalo, ant kurio kirpai, siuvai, vieną siuvamąją nunešei, kitą padėjai, tada šitą nukėlei, o kitą užkėlei...

Svajojai tapti dizainere ar profesiją pasirinkai atsitiktinai?

Siūti man nuo vaikystės buvo labai artima ir įprasta. Girdėjau pasakojimų, kad prosenelis Sankt Peterburge turėjo siuvyklą. Ir mano senelis Anykščiuose buvo siuvėjas. Prisimenu, kaip tiesiai ant audinio sukonstruodavo rūbą, mačiau, kaip žmonės ateina „į primatavimus“... Ir pati turbūt iki devintos klasės žaidžiau su lėlėmis, siuvau joms drabužėlius. Džiaugiuosi, kad tėvai man leido veikti, ką noriu. Tiesa, tėtis pirmoje klasėje buvo mane užrašęs į krepšinio būrelį, nes buvau labai maža, tikra Coliukė. „Gal užaugs...“ – tikėjosi. Bet aš pati mečiau tą krepšinį ir nuėjau mokytis šokių bei dailės.

Net klasikinio kostiumėlio norintis žmogus pas tave ateina ne paprasto, ne tokio, kokį gali rasti parduotuvėje... Nori ko nors ypatingo.

Statkevičius, Pogrebnojus ir Simanavičiūtė, Ševiakovaitė ir Rimkutė, Piekautaitė, Žilėnienė... Ar įmanoma tarp tokių grandų dar rasti neužimtą nišą?

Man dar gerą dešimtmetį reikės plaukti, kol pasieksiu jų lygį... Jie – pirmieji, vedliai. Kiekvienas pasiėmė, ką norėjo: vieniems reikėjo garbės, kitiems darbas teikė malonumą ir ta garbė savaime atėjo... Svarbiausia – kad visi dega savo darbu. Aš irgi degu.
Madoje naujų dalykų jau vargu ar išrasi ir naujų nišų nelabai besukursi. Bet žmonės patys atsirenka kūrėjus, kurie jiems tinka. Paprastai vyresniosios kartos dizaineriai ir siuva savo bendraamžiams. Aš kuriu savo amžiaus grupei. Kai ateis jaunesni dizaineriai, ir klientai bus jų amžiaus... Visiems vietos užteks.

Daug kas įsivaizduoja: jeigu dizaineris, tai klasikinio drabužio į jį net nesikreipk...

...taip taip, lyg kurtume tik avangardinius, nežemiškus modelius... O realybė yra tokia, kad tavo klientės dažniausiai būna nestandartinių formų ir turi pareigas, kurios reikalauja darbe atrodyti griežtai, tvarkingai. Dizainerio darbas nėra toks: pasukau, pavyniojau ir – dizainas... Oi, ne! Turi parinkti tinkančios faktūros audinį, spalvą, pagal svorį ir žmogaus išvaizdą priderinti modelį, vienus niuansus paryškinti, kitus – paslėpti. Net klasikinio kostiumėlio norintis žmogus pas tave ateina ne paprasto, ne tokio, kokį gali rasti parduotuvėje... Nori ko nors ypatingo.

Kad geresni dizaineriai yra vyrai – mitas ar teisybė?

Klausykite, o kurioje srityje vyrai nėra geresni (juokiasi)?.. Viena draugė kaip tik visai neseniai piktinosi: „Atrodo, kad vyrams vieną žingsnį užtenka žengti ir jie – jau ties pakyla. O tu sukiesi sukiesi...“ Tą „neteisybės“ periodą aš jau išgyvenau... Žinau, kad moteris tikrai dirba ne blogiau už bet kurį vyrą dizainerį, kartais net geriau. Gal tik mažiau susireikšmina...

O tai, kad dizaineriai siuva tik liesoms manekenėms, – irgi mitas?

Pati kartą susimąsčiau, kaip čia yra: kolekcijas kuriu 38 dydžio drabužius nešiojantiems žmonėms, bet dauguma mano klienčių (ir net aš pati) – visai nestandartinių dydžių. Tiesa tokia, kad kolekcija tėra pateikimo būdas. Klientė paskui iš jos apsirinks detales, spalvas, modelius ir gaus sau tinkantį drabužį.

Kodėl kolekcijų nekuri, sakykime, „normaliems“ žmonėms?

Pasiūsi didesnių drabužių, o visos manekenės – liesos, atitinka keturiolikos–penkiolikos metų paauglių formas... Kaip paskui pristatysi tą kolekciją? Beje, su kolegomis Egidijumi Sidaru ir Egidijumi Rainiu seniai brandiname mintį atidaryti parduotuvę „normaliems žmonėms“. Mano mama ir teta jau žino, kad bus mano modeliai – siūsiu „ant jų“.

Kokia grįžti namo po darbų?

Jei turiu energijos, sėdu prie kompiuterio ir toliau dirbu. Ypač jei turiu planų, idėjų. O kai nėra nuotaikos, stengiuosi pažiūrėti kokį seną gerą filmą. Mano draugas dirba visiškai kitoje srityje, susijusioje su valstybės tarnyba. Jis man kartais net pavydi, nes nesupranta, laisva aš ar užsiėmusi, kambaryje išsivyniojau audinius todėl, kad dirbu, ar tik tvarkausi... Užtat suvokia: jeigu vidurnaktis, o aš neišjungusi šviesos sėdžiu, nekalbu, į nieką nereaguoju, vadinasi, turiu rimtą projektą. Tada stengiasi tiesiog netrukdyti.

Draugas pastebi, kaip tu apsirengusi?

Bijo man ką nors ir sakyti (kvatoja). Apie savo drabužius aš ir pati nedaug gero galėčiau pasakyti... Būdavo, matau, kaip užsienyje per madų pristatymą dizaineris ant podiumo išeina nusilenkti vilkėdamas džinsus, džemperį, ir stebiuosi: „Kaip jis taip gali?“ O dabar suvokiu: kuo arčiau drabužio esi, tuo mažiau turi laiko apie jį galvoti. Rūpiniesi visais kitais, kad gražiai atrodytų, tik ne savimi. Ir vieną dieną atidaręs spintą suvoki, kad nieko naujo neįsigijai, sau nesusikūrei ir... neturi ką apsivilkti.
Draugo niekada neklausiu, kaip atrodau. Pati žinau... Žinau ir ko man trūksta, bet jam to nesakau. Užtat kartais mesteliu: „Kaip tu čia atrodai?..“ „Mini garderobą“ esu jam sudariusi, paaiškinusi, kokie spalvų niuansai, derinimo būdai. Bet turiu pasakyti, kad nepatikrinu, kaip jis išeina į darbą (juokiasi)...