Maratas Sargsyanas: mano antroji pusė – kinas

Prieš ketverius metus pasitraukęs iš pramogų pasaulio jis atsidėjo studijoms ir kūrybai. Sausio viduryje debiutinis jo darbas – trumpametražis meninis filmas „Lernavan“ – Serbijoje vykusiame tarptautiniame kino ir muzikos festivalyje įvertintas dviem prizais.

Po sėkmės festivalyje pajutai, kad kalasi sparnai?

Ne... Džiaugiuosi, kad man pasisekė, bet manau, kad tai šiek tiek trukdo kitiems darbams. Režisieriai sako, kad baigtas filmas pradeda gyventi savo gyvenimą. Jei jį kas nors pastebėjo, gal tai man padės rasti naujų įdomių pažinčių, o žmonės sužinos, kad yra toks režisierius. Pažįstu nemažai kolegų, kurie taip ir liko su vienu sėkmingu filmu. Vienintelis dalykas, ko dabar norėčiau, – sukurti antrą. Tai man būtų svarbus žingsnis į priekį.

Viešėdamas Serbijoje turėjai progų pabendrauti su pasaulinio garso kino įžymybėmis. Koks tau pasirodė festivalio šeimininkas Emiras Kusturica?

Jis man labai patiko! Tas diedas turi savo pasaulį ir jam dzin, ką apie jį mano kiti (juokiasi). Vaikščioja nesiskutęs, su kasdieniais drabužiais. Su juo bendraudamas nejauti barjero. Kusturica nerodė perdėto džiaugsmo į festivalį susirinkusiais mumis, jaunais režisieriais, nesimėtė skambiomis frazėmis, kad esame kino ateitis. Manau, jam tai rūpi, bet ne demonstratyviai. Jis tiesus šviesus žmogus.

Spauda rašo, kad jis neva artimai draugauja su aktore Ingeborga Dapkūnaite…

Skaičiau... O Serbijoje apie tai niekas nieko neprasitarė. Ten tas gandas nepasiekė. Iš tiesų tokie dalykai man ir nerūpi.

Man žinomumas užgožė laisvę. Tai pradėjo erzinti. Televizija – tuščia.

Festivalyje viešėjo net Johnny Deppas. Teko susidurti?

Dalyvavau jo vestose kūrybinių dirbtuvių pratybose... Nežinau, koks Deppas yra iš tikrųjų, galiu tik pasakyti, kaip save reprezentavo Serbijoje. Jis visą laiką buvo su akiniais. Kai nematai akių, labai sunku pasakyti, ką žmogus iš tiesų jaučia. Jis pasirodė labai mielas, draugiškas. Supratau, kad jam jau atsibodo būti žvaigžde, – dabar išgyvena paprastojo Deppo etapą (juokiasi).

Kai vedei televizijos laidas, ar pats patyrei žvaigždės sindromą?

Aišku! Netikėkite, jei kas nors iš pramogų pasaulio sakys: „Man tai negresia.“ Pasijuokčiau, jei toks atsirastų. Manau, jei sulauki daugiau dėmesio iš gatvės, visada tai išgyveni. Tai – natūralu: juk jei žmogų ištremsi į negyvenamą salą, jo psichika pasikeis vienaip, jei įkiši tarp žmonių, kurie visuomet kreips į jį dėmesį ir jis nuolatos iš kitų lūpų girdės savo vardą, reaguos kitaip.
O jei dirbi televizijoje, ir dar sėkmingai – tai apskritai katastrofa: visi tave atpažįsta. Vienas iš svarbių dalykų mano gyvenime – kad sugebėjau iš ten išeiti. Nesididžiuoju savimi, bet man svarbu, kad tai padariau.

O kaip jauteisi tada, staiga tapęs žinomas?

Iš pradžių dėmesys mane stebino – raudonuodavau, kai apie mane šnekėdavo. Vėliau tapo normalu, o paskui – keista, kad nešneka. Galiausiai dėmesys pradėjo įkyrėti. Žmogus įpranta prie aplinkinių įtakos ir jam tai atrodo natūralu. Pagaliau dėmesys tampa būtinu dalyku. Atsiranda priklausomybė: reikia to, reikia ano... Man žinomumas užgožė laisvę. Tai pradėjo erzinti. Televizija – tuščia. Ką aš ten veikiau? Kažką kepiau. Gerai ar blogai – kitas reikalas. Susimąsčiau, nejaugi visą gyvenimą turiu ten praleisti vaidindamas kažkokį personažą? Supratau, kad reikia ne pinigauti, o gyventi...

...ir pasukai į režisūrą. Kinas visada buvo šalia?

Buvo, bet aš apie tai nežinojau (juokiasi). Kai gilinuosi į praeitį, prisimenu, kad didžiausią gyvenime įspūdį padarė pirmą kartą pamatytas videomagnetofonas. Buvo 1989–ieji, aš – vienuolikmetis. Po žemės drebėjimo Armėnijoje šeimą evakavo į Rusiją. Dėdė mums atvežė rusišką videomagnetofoną. Žiūrėdavome filmus su Bruce Lee. Man buvo stebuklas, kad galiu filmo juostą pasukti į priekį, atgal, – pamatyti bet kurią vietą! Kai grįžo į Armėniją, tėvo pusbrolis atidarė mažą vietos televiziją, ir aš įlindau ten dirbti, senelis iš Lietuvos man parvežė filmavimo kamerą. Nuo to laiko su kamera nesiskiriu. Filmavau Armėnijoje, atvažiavęs gyventi į Lietuvą – Šiaulių televizijoje. Kai dirbau „Tango TV“, su Martynu Lapinsku grupei ŽAS kūrėme videoklipą. Tai darydamas labai kaifavau, bet nesupratau, kad norėčiau tai daryti visada. Prieš aštuonerius metus pagalvojau, kad man reikia stoti mokytis režisūros. Tačiau turėjau daug skolų: reikėjo rimtai dirbti, kad jas grąžinčiau, todėl studijų nesiėmiau.
Mano gyvenimą pakeitė pažintis su armėnų dailininku Tigranu Yakhanyanu. Jis mane supažindino su meno pasauliu. Kuo daugiau su juo bendravau, tuo aiškiau supratau, kad ten randu tai, ko man trūksta televizijoje. Pajutau, kad negaliu gyventi be meninės aplinkos. Taip, būdamas dvidešimt septynerių, pradėjau mokytis režisūros. Ačiū režisieriams Janinai Lapinskaitei, Algimantui Puipai ir kitiems, kurie mane priėmė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją!

Dabar gyveni tuo, kas tave iš tiesų žavi?

Taip, dabar man nebereikia vaidinti. O televizijoje teko įkūnyti kažkokį kitą personažą. Gyvenau dvilypį gyvenimą: buvau AŠ ir JIS. Kartais jausdavau, kad nebežinau, kuris esu tikrasis.

Išsaugojai savo vestos laidos „Skanus savaitgalis su Maratu“ suformuotą talentingo virėjo reputaciją?

Kadangi esu armėnas, o beveik visi armėnai yra neblogi kulinarai, aš toks ir likau, tik dėl televizijos patobulėjau. Šeima Šiauliuose turi restoraną „Araratas“. Meniu yra daug mano sukurtų patiekalų.

Tuomet pasakyk, kaip tau sekasi su meile! Ar turi antrąją pusę?

Turiu. Mano antroji pusė – kinas... Klausimai apie asmeninį gyvenimą – tie patys nuo televizijos laikų. Tai – pati neįdomiausia tema. Šito galima klausti televizijos žmonių, kuriems tai galbūt svarbu, kurie žaidžia draugystėmis ir vestuvėmis.
Neapykantos televizijai nejaučiu. Gal tuoj man kas nors paskambins ir pasiūlys gerus pinigus, bet nesuvaržys laisvės, ir aš sutiksiu ten dirbti. Nenoriu žaisti televizijos, bet jei tai taptų darbu ir pinigų šaltiniu, kurie mane išgelbėtų nuo laiko eikvojimo, greičiausiai neatsisakyčiau. Negaliu sakyti „niekada gyvenime“, jei šimtą kartų gyvenimas įrodė, kad pasakęs „niekada“ rytoj turėsi sakyti „sutinku“, nes neturėsi kitokios išeities. O man yra buvę taip, kad tą pačią sekundę už posūkio teko nuomonę pakeisti. „Niekada nesakyk „niekada“ – banalu, bet tiesa…