Marius Šmitas: darbo vieta – šiltos jūros krantas (papildyta gegužės 6 d.)

Apie dar vieną savo svajonę Marius prasitaria tik paklaustas. Sakau jam: „Kažkokios ramybės atsirado tavo veide. Gal tu ne plaukiojai, o buvai užsidaręs vienuolyne?“ „Labai norėčiau, – atsargiai tarsteli. – Žinau, vieną dieną taip atsitiks...“ O kol atsitiks, Marius plaukioja. Metęs visus darbus ir Lietuvos niūrumą, jis žiemą praleido ten, kur šilta, daug žalumos, ošia jūra ir pučia palankūs vėjai. „Juk žinai, Azija man artima“, – sako vos dviem savaitėms grįžęs namo iš Vietnamo. Nuo praėjusio gruodžio jėgos aitvarais plaukioti jis ten mokė norvegus, švedus, danus, vokiečius, rusus, kolumbiečius ir australus. „Ofisas ant jūros kranto. Vieni uždirba milijonus, kad išleistų keliaudami po pasaulį, kiti dirba dėl to, kad smagu. Man kažkaip sekasi, – žybsi balti dantys įrudusiame veide. – Visada randu darbą, kuris vienu metu yra ir hobis, ir galimybė užsidirbti pinigų. Kažkada šitaip pradėjau radijuje, dabar – jėgos aitvarai.“

Tris mėnesius Marius dienas leido Mui Ne paplūdimyje prie Pietų Kinijos jūros. Atsikeli iš ryto, pasimankštini, išgeri arbatos arba kavos. „Nepatikėsi! – juokiasi. – Aš tikrai pradėjau gerti kavą. Vietnamiečių užauginta, ji – nuostabi. Juoda juoda ir su šokolado prieskoniu.“ Pusryčiams – šviežių bananų kokteilis, su jogurtu sumaišyti papajos arba mangai. Kai karšta, valgyti nesinori, bet pasistiprinti turi, nes diena laukia įtempta. Nuo pusės dešimtos jau reikia būti spote – vietoje, kur renkasi jėgos aitvarų mėgėjai. „Naktys Vietname – tylios ir ramios, – pasakoja Marius. – Vėjas pakyla tik vėlyvą rytmetį, sėdim jo ir laukiam.“ Visą dieną ant bangų prabuvęs su naujokais, darbą jis baigdavo pavakare – apie penktą. Susirinkęs daiktus, du šimtus metrų paėjėdavo iki namo, kurį nuomojosi visai čia pat, ant kalnelio. „Nusiprausi, pailsi, o tada susitinki su draugais, vakarieniauji, naktinėji, eini į klubą, jei norisi pašėlti, arba tiesiog gurkšnoji alų paplūdimyje prie laužo.“ Nereikia stebėtis, kad jau po keleto dienų Vietname lietuvis turėjo draugų. Kam jau kam, o jam ilgai neužtrunka susidraugauti – liežuviu sugeba malti. Ar liežuvis padėjo užmegzti kurortinį romaną? Juk merginoms taip patinka atletiški, įdegę, bangomis vėją gainiojantys vyrukai? „Istorija apie tai nutyli“, – nukerta ir dar rankomis parodo, kad nelįsčiau, kur nereikia. Mui Ne paplūdimyje margaspalvė, jėgos aitvarais nešina kompanija dažniausiai susikalbėdavo angliškai, kai šios kalbos žinių nepakakdavo, pagalbon pasitelkdavo išraiškingus rankų judesius. „Kai važiavau į Vietnamą, jau žinojau, kad Mui Ne yra paplūdimys, kuriame susirenka žmonės iš viso pasaulio.“

„Pavydžiu tau, esi laisvas kaip vėjas“, – girdėjo Marius ne kartą. „Tik iš pradžių atrodo, kad sunku mesti savo stabilų gyvenimą. Kai pamėgini – vieni niekai! Mačiau labai daug tokių, kaip aš. Ir atvažiuoja ne po vieną, drauge keliauja visa manta, žmona, vaikai... Gyvena du mėnesius, tris. Yra žmonių, kurie užsidirbę pinigų jau kelintą žiemą leidžia Vietname. Pavasarį susikrauna daiktus ir grįžta atgal, į Europą. Tęsti savo verslų, savo darbų.“ Mui Ne kurorte Marius sako susidraugavęs su rusų banglentininkais: „Visi jie – labai modernūs, išsilavinę, paprastai turtingi, matę daug pasaulio. Vietnamas jiems patinka – tai lyg jų pačių šalis, kur dar gyvas socializmas.“ Turtingi rusai ir vakariečiai gali sau leisti nuomotis prabangius apartamentų viešbučius, pasislėpusius džiunglių žalumoje, arba jaukius šiaudinius namelius. „Nakvynę čia surasi ir už tris šimtus litų, bet gali rasti kambarėlį hostelyje ir už trylika“, – patyrė Marius, pats nusprendęs išsinuomoti namą. Taip ir patogiau, ir pigiau. Valgį su bičiuliais dažniausiai gamindavo namuose, tačiau vakare – tikras malonumas visiems susėsti prie stalo kuriame nors kurorto restorane.

Lietuvoje Marius užtruko trumpai. Per dvi savaites sutvarkė būtiniausius reikalus ir išskrido į Rodo salą. Vaizdai – kiti, tačiau esmė nesikeičia: „Kiekviena akimirka mano gyvenime palieka pėdsaką. Kiekvienas įvykis yra pasekmė. Jei kažkada nebūčiau į rankas paėmęs jėgos aitvaro, kažin kaip dabar būčiau gyvenęs? Kai kuriems žmonėms darbas yra prievolė, o manasis – tik galimybė daryti tai, kas patinka. Ir už šitą galimybę man dar moka pinigus!“