Natalija Bunkė. Scenai reikia merginų! (papildyta vasario 3 d.)

„Tau pasisekė kaip aklai vištai grūdas... Jos pranoko visus mano lūkesčius“, – šyptelėjo Deivydas Zvonkus, kai Natalija, vos susipažinusi su dviem jaunomis dainininkėmis, atsivežė jas į jo studiją ir paprašė profesionalo ausimi pasiklausyti, kaip merginos dainuoja. Jos iš tiesų dainuoja puikiai: abi yra tarptautinių konkursų dalyvės ir scenos senbuvės. „Kur tu jas radai?“ – nustebęs Natalijos klausia ne vienas, išgirdęs trijulės balsus. Ji tik šypteli: „Kas ieško, tas randa...“

– Vis dėlto: kur tu jas radai?

– Pritariančiųjų dainininkų dairiausi jau senokai. Teiravausi Zvonkaus: gal man galėtų padėti kas nors iš jo vadovaujamo choro, bet pasiklausiau vienų, pasiklausiau kitų – ir vis neapsisprendžiau. Matyt, neužkabino... Visai neseniai, po M.A.M.A. apdovanojimų surengtame after party, įsikalbėjau su aktore Redita Dominaityte. Prisiminėme senus laikus: jai įstrigo, kaip motiniškai rūpindavausi YVOS merginomis, o aš prisipažinau, kad vėl norėčiau kuo nors rūpintis, ir paklausiau, ar ji nepažįsta kokios gerai dainuojančios panelės.

„Pažįstu, – linktelėjo, – rytoj atsiųsiu kontaktus.“ Diletos vardą jau buvau girdėjusi: jis pernelyg retas, kad išgirdęs pamirštum, bet buvo dar maloniau išgirsti ją dainuojant. Netrukus įsitikinau, kad nuostabiai dainuoja ir Diletos draugė Eglė, tad abiem pateikiau pasiūlymą: „Prisijunkite prie manęs!“ Jos mielai sutiko. Praėjusį savaitgalį jau koncertavome trise: puikus jausmas plėšti trimis balsais! Jos irgi labai tuo džiaugėsi.

Pabandžiau koncertuoti su vaikinais: man nepatiko, ir teko jų atsisakyti. Nors šalia stovėjo gražūs vyrai, jie manęs neįkvėpė.

– Vadinasi, tu kursi naują grupę?

– Dabar esu atsargesnė... Stengiuosi nebekartoti senų klaidų. Atvirai merginoms pasakiau, kad negaliu nieko pažadėti. Štai pabandžiau koncertuoti su vaikinais: man nepatiko, ir teko jų atsisakyti. Nors šalia stovėjo gražūs vyrai, jie manęs neįkvėpė. Publiką veža ne tai: publikai reikia merginų. Nebūtinai trumpų sijonų ir gilių iškirpčių, bet tiesiog – merginų...

– Turbūt dėl tos pačios priežasties ir žurnalų viršeliuose paprastai būna tik merginos...

– Būtent! Žodžiais tai sunku paaiškinti – reikia pajusti... Man ne vienas užsakovas po koncerto yra pasakęs: „Viskas labai faina, bet būtų dar geriau, jei su tavimi būtų ne šokėjai, o šokėjos.“ Supratau, kad man reikia ieškoti merginų. Lengviau atsikvėpiau tik atradusi Diletą ir Eglę, kurioms nebūtų jokio vargo padainuoti ne tik „Panelę iš Kauno rajono“, bet ir operos ariją. Be to, jos pilnos entuziazmo, o tai irgi labai svarbu.

– Ar jos yra dainavusios popsą?

– Taip. Prieš keletą metų prodiuserio Egmonto Bžesko bičiulis Andrius Brokas buvo užsibrėžęs tikslą pasekti jo pėdomis: įkurti gražių merginų grupę, kuri tuoj pat taptų sėkminga ir populiari kaip „69 danguje“. Jis susirado Diletą ir Eglę, pasirašė su jomis sutartį ir įkūrė grupę „Diamonds“. Tačiau vystyti grupės veiklos jam nesisekė. Negana to, merginos negalėjo imtis nieko naujo, nes jas varžė pasirašyta sutartis. Kontraktas baigėsi prieš keletą mėnesių: merginos pagaliau tapo laisvos, o tada likimas joms atsiuntė mane (šypteli).

– Akivaizdu, kad jos ne tik gerai dainuoja, bet ir yra gražios. Beje – panašios kaip dvynukės...

– Iš tiesų jos yra geros draugės, kartu nuomojasi butą, kartu dainuoja, bet nėra labai panašios (šypsosi). Gal supanašėja tada, kai aš jas prieš koncertą išdažau: pačios profesionaliai dažytis dar nelabai moka... Bet nieko tokio – išmoks! Neslėpsiu: jaučiuosi atradusi aukso gyslą.

Dileta Meškaitė

Dileta Meškaitė

Vilnietė, studijuoja džiazo vokalą Muzikos ir teatro akademijoje bei finansų teisę ir mokesčių administravimą Vilniaus verslo ir teisės akademijoje. Su muzika gyvena nuo mažens, privačiai mokėsi dainuoti pas Česlovą Gabalį ir Povilą Meškėlą. „Būdama keturiolikos, dalyvavau Didžiosios Britanijos televizijos projekte „X faktorius“: deja, ten galima dalyvauti tik pilnamečiams, ir įveikus visas atrankas teko atskleisti savo tikrąjį amžių... Tuo metu gyvenau Airijoje, mokiausi vienuolyne. Ten gyvena mano tėtis, o aš buvo nuvažiavusi išmokti anglų kalbos.

Paskui grįžau į Lietuvą. Esu dainavusi daugybėje tarptautinių konkursų, ne kartą tapusi laureate. Viename konkurse, kuris vyko Ispanijoje, susipažinome su Egle – ir nuo to laiko nebesiskyrėme. Jau dvejus metus gyvename drauge. Pernai abi dalyvavome LNK projekte „2 minutės šlovės“: nors nelaimėjome, sekėsi puikiai. Džiaugiuosi susipažinusi su Natalija ir sulaukusi pasiūlymo dainuoti drauge: mane veža koncertai, kuriuose skamba gyvas garsas, repeticijos, scena... Šis darbas man labai prie širdies, o draugai ir artimieji mane labai palaiko.“

Eglė Čepaitė

Eglė Čepaitė

Kilusi iš Elektrėnų, bet jau penkerius metus gyvena Vilniuje. Baigė viešojo administravimo studijas Mykolo Romerio universitete ir tarptautinio verslo magistro studijas Vilniaus universitete. Dirba kompanijoje „Adform Lithuania“ reklamos projektų koordinatore. „Dainuoti pradėjau vaikystėje: šokinėdama su šokdyne, sudainavau „Čiunga čianga“ savo dėdei ir gavau pirmąjį honorarą (juokiasi). Aštuonerius metus mokiausi chorinio dainavimo muzikos mokykloje.

Lyg ir norėjau tęsti mokslus, bet paskui apsisprendžiau: tegul muzika lieka mano hobis. Dalyvavau įvairiuose projektuose ir konkursuose, visų net nesuminėčiau. Esu dainavusi su įvairiais atlikėjais: Česlovu Gabaliu, Povilu Meškėla, Merūnu, Daina Bilevičiūte, o dabar mielai dainuoju su Natalija. Ji – rimtas ir konkretus žmogus, su ja paprasta dirbti, nes ji labai profesionaliai žiūri į savo veiklą. Ir aš į savo veiklą žiūriu rimtai: nesvarbu, ar dainuočiau klasiką, ar popsą.“