Raimonda Masiulytė: esame vyras ir žmona, kurie negyvena kartu (papildyta vasario 19 d.)

Ketvirtas mėnuo ištekėjusi atlikėja atvira: iki sumainydama žiedus su Airijoje gyvenančiu vyru daug ką apsvarstė, ir meilė jųdviejų istorijoje nebuvusi svarbiausia.

Daug kas vis dar prisimena konfliktą su tavo išvaizdą per „Eurovizijos“ atranką pakomentavusiu choreografu Jurijumi Smoriginu. Ir barnis su stilistu Mantu Petruškevičiumi nuskambėjo garsiai. Tai neatbaidė noro šiemet vėl dalyvauti konkurse?

Prieš porą metų apskritai nenorėjau lįsti į viešumą – supykau ant visų ir galvojau: „Na, ir gerai – nebedainuosiu.“ Laikui bėgant šiek tiek atsigavau, pasinėriau į dainuojamąją poeziją, su draugu sukūrėme programą, bet kai išsiskyrėme, viskas ir vėl nutrūko.
Išgyvenau sunkų laikotarpį, todėl kai mane pakvietė koncertuoti į Airiją, išvažiavau. Maniau, savaitei, bet Dubline likau keletui mėnesių – jaučiau, kad tik ten galiu išsilaižyti žaizdas. Žinojau, jog su buvusiu draugu nieko nebus, todėl pasakiau sau: „Reikia gyventi toliau.“
Neilgai trukus atsirado žmogus, kuris manimi susidomėjo, klausėsi mano dainų, nors jų nesuprato, apdovanojo mane dėmesiu, jam buvo įdomu viskas, ką darau, kuo gyvenu.
Na, o šįmet, vos įrašėme dainą „Ledinė širdis“, pamaniau, kad ji puikiai tiktų „Eurovizijai“. Daina kiek melancholiška, bet juk ne visiems patinka „tralialiuškės“. „Ledinė širdis“ atitinka mano dvasią, todėl, jei ir nelaimėsiu, nenuliūsiu – svarbiausia, kad prieš nieką neapsimetinėsiu ir nemeluosiu. Pasirodymas, manau, bus stipresnis nei prieš dvejus metus, kai finale užėmiau ketvirtąją vietą.

Kada sutikai Sherazą?

Susipažinome 2008–ųjų rudenį per vakarienę pas draugus, kurie nusprendė ten gyvenančiam bičiuliui parodyti draugę iš Lietuvos (juokiasi). Jau pirmą pažinties vakarą pajutau, kaip jis nepaprastai gražiai su manimi elgiasi. Sakydama, jog šitaip daro daugelis pietiečių, būtum visiškai teisi, – jie išties tai moka. Bet pernelyg lipšnūs žmonės mane erzina, o Sherazas toks nebuvo. Pirmą vakarą, pamenu, kalbėjomės apie kultūrų skirtumus, tikėjimus. Jis nėra fanatiškas musulmonas, kuriam būtų visiškai nesvarbu, kad šalia yra kito tikėjimo žmogus.
Paskui grįžau į gimtinę, atšvenčiau Kalėdas, o pernai vėlyvą pavasarį ir vėl išvažiavau.

Kitos religijos ir kultūros žmogumi ėmei pasitikėti iš karto?

Ne, bet buvo ne viena situacija, kai man reikėjo Sherazo pagalbos, ir jis visuomet buvo šalia. Sherazas jau šeštus metus gyvena Dubline, studijuoja informacines technologijas, trokšta dirbti šioje srityje, nors kol kas darbuojasi apsaugos firmoje, ir tikrai nesvajoja grįžti į tėvų namus – man negresia vieną dieną atsidurti Pakistano gūdumoje.

Tai, kas nutiko judviem su Sherazu, pavadintum meile iš pirmo žvilgsnio?

Jis man visada patiko. Net ir draugams po pirmos mūsų vakarienės pasakiau, kad Sherazas pasirodė labai malonus. O laikui bėgant jo dėmesys mane suvystė (kvatojasi). Suvystė taip, kad kai praėjusią vasarą pasipiršo, per tris sekundes pasakiau „taip“. Tiesą sakant, norėjau, kad jis man pasipirštų.
O meilė?.. Žinai, kaip su ja būna... Na, jau buvau įsimylėjusi, ir kas? Nereikia elgtis aklai – prieš sutikdama tekėti, apie daug ką buvau pagalvojusi: Sherazas iš tikrųjų labai geras žmogus, manimi rūpinasi, jis man patinka, nepaprastai jo pasiilgstu. O ar tai – ne meilė? Jei – ne, tada kas? Jei ištekėjau, turbūt tą žmogų tikrai myliu...
Sherazas – tobulas vyras. Toks, kokio linkėčiau visoms. Juokiuosi, kad šis žmogus man nukrito tarsi grūdas aklai vištai. Turbūt už visas kančias, kurias teko gyvenime patirti.

Jis nėra fanatiškas musulmonas, kuriam būtų visiškai nesvarbu, kad šalia yra kito tikėjimo žmogus.

Sužadėtuvės truko vos tris mėnesius – grūdą prarijai ilgai nesvarsčiusi?

Tokios tos sužadėtuvės – sutarėme, kada tuoksimės, ir laukėme (juokiasi). Kodėl taip greitai? Tų kraštų žmonės daug ką daro kitaip. Jų įsitikinimu, kol vyras ir moteris nesusituokę, negali gyventi kartu. Jei vyras žino, kad jam patinka mergina, ir jaučia, jog galės ja rūpintis visą gyvenimą, nemato reikalo laukti.
Man ir pačiai toks požiūris priimtinas, be to, svarsčiau, kad jau užtenka neaiškių, nieko gero nežadančių draugysčių, jaučiau, jog noriu ir galiu tekėti. O kodėl man nesituokti, jei žmogus patinka? Jei su juo galiu visada ir apie viską pasikalbėti? Sherazas man – ir vyras, ir draugas.
Jis – iš inteligentiškos šeimos, gana vakarietiškų pažiūrų, todėl skirtumų tarp mūsų – ne tiek ir daug. Meilė nesirenka nei vietos, nei tautybės. Daug geriau gyventi su gerbiančiu pakistaniečiu, nei būtinai su lietuviu, kuris ir gerti, ir namuose kumščius į darbą paleisti gali. Nesakau, kad visi lietuviai tokie, bet man tikrai nesvarbu, jog vyras būtų lietuvis.

Bet kiek skaudžių istorijų, kai musulmonai pagrobia iš motinų vaikus ir išveža į savo tėvynę!
 
Kalbėjomės apie tai dar prieš vestuves. Draugės, pažįstamos, oi, kaip mane gąsdino, bet kai pamatė, koks yra Sherazas ir kaip su juo jaučiuosi, nusiramino. Niekada netekėčiau už kvailo vyro. Man svarbus dvasinis ryšys, todėl su šiaip vyreliais, kokių mano gyvenime irgi buvo, taip ir nesusidėjau.
Dėl vaikų? Sherazas – ne toks, kad turėčiau priežasčių baimintis. Jaučiu, jis išties, o ne apsimestinai geras.

Kaip tavo mama reagavo į netikėtas vestuves ir egzotiškos išvaizdos žentelį?

Iš pradžių suabejojo mano sprendimu, bet ji puikiai žino, kad visada elgsiuosi taip, kaip norėsiu, ir ginčytis beviltiška. Kai papasakojau apie Sherazą ir kai pati šiek tiek su juo pasikalbėjo telefonu, nusiramino – suprato, kad tikrai esu laiminga.

Vestuvės vyko pagal pakistanietiškas ar lietuviškas tradicijas?

Kol kas tiesiog įregistravome santuoką metrikacijos skyriuje, tačiau ir ta proga vilkėjau pakistanietiškus drabužius, rankas puošė chna nupiešti ornamentai. Norėjau atrodyti ypatingai, nors vyras nusprendė vilkėti paprasčiausią kostiumą.
Nežinau, kada, bet galbūt dar iki vasaros iškelsime vestuves vyro gimtinėje – pagal tos šalies tradicijas. O vasarą norėtume susituokti Lietuvoje ir gauti kunigo palaiminimą. Noriu vestuvių su balta suknele mano gimtosios Skaudvilės bažnytėlėje – džiaugiuosi, kad Sherazas tam pritaria.

Tikras santuokinis gyvenimas tetruko kelias savaites…

Na, taip: kelias savaites pasidžiaugėme vienas kitu, ir aš išvažiavau į Lietuvą rengtis „Eurovizijai“.
Kol kas esame vyras ir žmona, kurie negyvena kartu (kvatojasi). Dėl to kartą esame labai susipykę. Sherazas pasakė, kad jei tik noriu, gali viską mesti ir atvažiuoti į Lietuvą, o aš žinau, jog taip būtų neteisinga: jis susitvarkęs gyvenimą Dubline, todėl nenoriu, kad dėl manęs tiek aukotųsi. Juk nebūtina sėdėti įsikabinus vienos šalies. Dabar jis – Airijoje, o aš – tarp Airijos ir Lietuvos. Ir žinai – nėra lengva taip gyventi, bet man visai patinka.
Namų neperkame, kol neapsisprendėme, kur gyvensime. Bet puikiai suprantu, jog teisingiausia būtų juos įsigyti Dubline – na, nenori mano vyras iš ten išvažiuoti, tad greičiausiai teks prie jo prisitaikyti.

Ką darysite, kai atsiras vaikų?

Kol kas jų neplanuojame, tad pasakyti, kas būtų, jei būtų, – sunkoka. Vaikai turi augti su abiem tėvais.
.
Grįžai, spaudoje akimirksniu pasipylė komentarai: „Vos spėjusi ištekėti Raimonda skiriasi!“

Ne tik tai. Prasidėjo kalbos, kad aš ir su Antanu (Seimo nariu Antanu Nedzinsku – red. past.) kažką „susukau“. Gryniausia nesąmonė! Taip, jis lindo prie manęs, mėtė nedviprasmiškų užuominų, bet juk aš – ištekėjusi. Maniau, galime būti draugai, bet kai man reikėjo pagalbos, Antanas aiškiai parodė, kad jam tai visiškai neįdomu. Tada supratau, kad geresnių už mano vyrą žemėje nėra (šypsosi).
Šnekų, kad skiriuosi, pasigirdo, kai užsiminiau, jog negaliu apsispręsti, kaip ir kur po vestuvių gyventi. Tuo metu buvau apsipykusi su vyru, tad leptelėjau kažkokią nesąmonę. Norėjau kai kuriuos žmones paerzinti, tačiau bėda ta, kad neretai pirma lepteliu, o tik vėliau pagalvoju apie pasekmes. Jei atvirai, man nepatinka, kai viskas aplinkui ramu, gera ir gražu. Kai viskas nusistovi, pati imu kelti bangas, kad būtų šiek tiek audros, – patikėk, po jos ateinantys susitaikymai, jausmų iškrovos būna neįtikėtinos. Toks elgesys artimųjų nė kiek nestebina, o tie, kurie manęs nepažįsta, mano, kad esu šiek tiek „psichinė“ (juokiasi).

O ką mano vyras?

Jei pasipiršo, turbūt jam tai nekliūva (krizena).