Šarūnas Navickis. Pyragaičių dietos neegzistuoja

Šarūnai, atrodai pasikeitęs. Noriu žinoti, ar ir vyrai, kaip moterys, jaudinasi dėl savo figūros?

Na, taip, juk ir jie – žmonės (juokiasi). Tik jaudintis ir rūpintis – ne vienas ir tas pats. Iš tiesų ir vyrams, ir moterims labiau rūpi moterų kūnai (šypsosi).

Kaip tau atrodo, dėl ko žmonės storėja?

Žmogaus kūnas paprastai atspindi šeimininko gyvenimo būdą. Jei vienas gainioja futbolo kamuolį pasaulio čempionate, o kitas sėdi prilipęs prie televizoriaus, žiūri į jį su bokalu alaus rankoje, labai tikėtina, kad abiejų figūros atitinka tą veiklą, į kurią panirę.
Nėra būdo – ėsti kaip karvei, o atrodyti kaip gazelei. Pyragaičių ar tortų dietos irgi neegzistuoja. 
Ateina pas mane jauna mama. Sako, po gimdymo negaliu numesti svorio. Klausiu, kiek kūdikiui? O ji man: „Treji metai.“ Aišku, kaip dukart du, kad mamytė valgo „pro šalį“. Įdomiausia, jog pogimdyvinis sindromas ima reikštis ir vyrams. Jie užsiaugina tokį pilvą, kokio žmonos nė per nėštumą neturėjo. Atsiprašau, kad esu toks tiesmukas, bet juk niekam nereikia į vatą privyniotų beprasmybių, jei ieškai tiesos ir rezultato.
Aš ir pats esu genetinis tešlius, todėl niekas tegu neįsižeidžia, kalbu iš savo patirties. Gerai suprantu, koks tai jausmas ir kokią kainą tenka mokėti. Beje, būti tešliumi visais atžvilgiais kainuoja daugiau, nei nustoti juo buvus. 

O kodėl tu apkiautai? Juk visą gyvenimą rūpinaisi savo išvaizda ir didžiavaisi raumenimis?

Esi girdėjusi apie basą batsiuvį? Socialinių stereotipų spaudžiamas, gana ilgai kenčiau gyvenimą, kuris man pačiam nei mielas, nei būtinas. Nemaniau, kad apie dabartinę krizę pasakysiu ką nors teigiamo, bet būtent ji užbaigė tą svetimo gyvenimo agoniją. Kai baigėsi didieji mano nemalonumai ir tapo aišku, kaip tvarkysiuos su likusiais, prisiminiau, jog esu ne tik genetinis tešlius, bet ir diplomuotas mitybos ir kūno kultūros specialistas. Jei turėčiau leidimą, galėčiau išvardyti daugybę jūsų žurnalo herojų, kuriems esu parengęs mitybos ir treniruočių programas.  
Šį kartą teko gelbėti save. Atsimenu, praėjusią vasarą išėjau į mišką, galvoju, pabėgiosiu. Po trisdešimties sekundžių supratau: jei mėginsiu bėgti dar – krisiu ir daugiau neatsikelsiu, širdis iššoks. Štai toks aš buvau „nusistresavęs“ ir susidėvėjęs... Teko imtis remonto.

Tiems, kurie ir taip linkę džiūti, stresas visiškai atima apetitą. O tunkantys savo stresą dažniausiai „suvalgo“. Taigi, stresas – joks išsigelbėjimas.

Esu girdėjusi, kad depresijos, nuoskaudos ir liūdesys itin gerai tirpdo kilogramus...

Tiems, kurie ir taip linkę džiūti, stresas visiškai atima apetitą. O tunkantys savo stresą dažniausiai „suvalgo“. Taigi, stresas – joks išsigelbėjimas. Net ir tada, kai smaližiams valgyti nesinori. Krizei praėjus ar su ja susitaikius, paprastai „atsivalgoma“ taip, jog tuomet jau tektų išgyventi dar trejas skyrybas, du bankrotus ir kiek tik nori neištikimybių. Taigi – nerekomenduoju...

Papasakok, ką tu pats valgai?

Valgau skaniai, dažnai ir daug. Skaniai, nes geriausias bet kokio patiekalo prieskonis yra alkio jausmas. Daug, nes paprastai sveriu ne mažiau nei 100 kilogramų, taigi, energijai man reikia maistingųjų medžiagų ir kalorijų. Tą patį sakau ir žmonėms, kurie pas mane ateina patarimo. Pamatę, kiek maisto turės suvalgyti pagal mano rekomendacijas, jie nustemba: „Tai neįmanoma!“ Paslaptis paprasta: surinkti porą tūkstančių kalorijų, valgant pyragaičius ir užsigeriant šampanu, labai lengva. Pamėgink surinkti tiek pat kalorijų iš sveiko maisto! Labai svarbu tai suprasti. Juk negaliu už kitą patreniruoti pilvo preso ar nutirpinti vieną kitą litrą taukų. 

Taigi, jei nori būti liekanas ir gražus....

...gyvenk gerai. Dievaži, tai nereiškia nei didelių turtų, nei puikios karjeros. Veikiau tai būtų malonus gyvenimas, pagardintas teigiamomis emocijomis. Ir kuo labiau – amoralus. Nesijuokite! „Amor“ – meilė, vadinasi, amoralu – tai, kas iš meilės. Ir kodėl gi ne? Iš tiesų nėra geresnio motyvo gerai atrodyti, kaip meilė. Kai nuo jos nutolstame, žiūrėk, ima kilti klausimų, kokia prasmė gyventi? Šitai irgi esu patyręs savo kailiu.

Na, ir ką daryti, kad sunkiai numesti kilogramai negrįžtų atgal?

Apie tai galvoti reikia prieš juos metant. Jei viskas daroma protingai ir ne per daug greitai, organizmas natūraliai apsipranta su procesu ir sėkmingai išlaiko pasiektą svorį. Juk lygiai tas pats atsitinka, kai svoris ne krinta, o auga. Papildomų riebalų kilogramų užauga beveik nepastebimai, na, kokių dešimt per dešimt metų. Štai ir turime trisdešimtmetę moterį, sveriančią 70 kilogramų vietoj 60, kai ji tebuvo dvidešimties. Dabar įsivaizduokime, kas bus, kai jai bus keturiasdešimt. Paskui ji visą tą balastą įsigeis numesti per du mėnesius... O aš norėčiau palinkėti, kad riebalai tirptų maždaug po vieną kilogramą per mėnesį. Lėtokai? Bet juk tai – 12 kilogramų per metus! Dviem kilogramais daugiau, nei „pavyko“ priaugti per dešimt metų! Taigi – daugiau nei dešimt kartų greičiau ir be rizikos, kad vėl ataugs. Tik visada atsiranda „gudrių poniučių“ ir dar „gudresnių vyrukų“, žinančių kokią nors išganingą dietą ir stebuklingą piliulę. Tačiau aš burtais netikiu ir stebuklais neprekiauju. Tai – ne mano sritis.