Žygis į ugnikalnio žemę (papildyta rugpjūčio 12 d.)

Kelionės, į kurias jis leidžiasi kartu su žmona Dalia (44), stebina. Šį kartą savo automobiliu juodu pasiekė Islandijos salą: daugiau nei du tūkstančiai kilometrų šunkeliais, dar tūkstantis – asfaltuotais keliais ir nakvynė palapinėje ant visureigio stogo.

Tikriausiai ne man vienai atrodo, kad automobiliu pasiekti šiaurinėje Atlando vandenyno dalyje plytinčią Islandijos salą nėra jokių galimybių. „Eik tu, – moja ranka Vytautas Šerėnas. – Galimybės, aišku, menkos, bet jų vis dėlto yra!“

Savo kieme, Antakalnyje, sėdęs į galingą visureigį „Land Cruiser“, Vytautas pasuko Klaipėdos uosto link. Keltu persikėlęs į Kylį, 400 kilometrų nuvažiavo iki Danijos, pernakvojo stovyklavietėje, o iš ryto įvairavo į didžiulį laivą, plaukiantį Islandijon. „Keltai plaukia du kartus gerai, du kartus blogai, – sako Vytautas ir išsyk paaiškina: – Blogai – vadinasi, užsukama į Farerų salas, ir ten esi priverstas praleisti keturias dienas. Nors... Nieko čia blogo, juk gali apžiūrėti ir šį gamtos kampelį. Kitas keltas Fareruose stoja tik dviem valandoms, keleiviams netgi neleidžiama išlipti. Šituo – greičiau.“

Islandiją lietuviai pasiekė po dviejų parų. „Galvojau, kad nupušiu, – Vytautas prisipažįsta Atlanto vandenyne neišvengęs jūros ligos. – Užsupo per valandą, valgyti nesinori, nieko nesinori, nueini iki tualeto, grįžti ir – atgal į lovą. Atlantas – ne Baltija... Po laive įsikūrusias diskotekas ir restoranus nepavaikščiosi. Pro langus vaizdas vis toks pat – vanduo, vanduo. Aišku, gali ir į kitokį vandenį žiūrėti, bet kai plauki su žmona...“

Keltai plaukia du kartus gerai, du kartus blogai, – sako Vytautas ir išsyk paaiškina: – Blogai – vadinasi, užsukama į Farerų salas, ir ten esi priverstas praleisti keturias dienas.

Keliautojas pasakoja, kad laivas į Islandiją gabena ir keleivius, ir automobilius, netgi sunkvežimius. Jausmas – visi lyg silkės statinėje. Pastatęs automobilį, turi veidrodėlius užlenkti ir iškart išlipti, kol kitas šalia neprivažiavo, antraip teks savajame nakvoti.

Ruošdamiesi keliauti po atšiaurią salą, Šerėnai iš anksto pasirūpino šiltais drabužiais, patogiais turistiniais batais. Vis dėlto nuvykę jiedu pasigailėjo, kad nepasiėmė pirštinių. Aštuoniolika laipsnių šilumos Islandija lietuvius pamalonino tik vieną dieną. Pačiame vidurvasaryje oras čia nelepina – termometras pakyla vos aštuoniais ar dešimčia laipsnių. „Keliose vietose išgaudėm šiek tiek saulės, o šiaip – nuolat apsiniaukę arba lyja“, – pasakoja.

Iš debesų viršūnės neiškišo ir garsusis, ugnimi bei pelenais Europai grasinęs Ejafjadlajokudlio ugnikalnis. Vytautas su Dalia jį apvažiavo iš abiejų pusių. Jei nežinotum, nė neįtartum, kad šalia būta tikro pavojaus. Gal tik su smėliu susimaišę pelenai išduoda sujudėjusį ugnikalnį, kurio pavadinimą pasaulis vargiai galėjo ištarti. „Ir vis dėlto norinčiųjų savo akimis išvysti gamtos stichiją iki šiol netrūksta, – sako Vytautas. – Bilietus į keltą gauti sunkoka.“

Sako, tokių bepročių, ieškančių kuo nuošalesnių Islandijos šunkelių, nedaug tesutikęs. Kartais, prisipažįsta, pagalvodavęs, kad geriau būtų keliauti dviem ekipažais. Tokios mintys ypač kaldavusios į galvą kokios nors sraunios upės viduryje, kai visureigio ratai imdavo smigti į smėlio ir pelenų mišinį, o aplinkui – nė gyvos dvasios, kuri galėtų pagelbėti nelaimėje.

Aštuoniolika laipsnių šilumos Islandija lietuvius pamalonino tik vieną dieną. Pačiame vidurvasaryje oras čia nelepina – termometras pakyla vos aštuoniais ar dešimčia laipsnių.

Kartą jiems teko grįžti. Kirtę upę, pervažiavę slėnį, pamatė dar vieną tokį, už jo – kitą. Apsiavęs guminius batus ir pasižvalgęs po apylinkes, Vytautas pastebėjo, kad toliau – dar vienas. Aplink – naktis, nė gyvos dvasios...
Turistų nenuvažinėtais ir neišbraidžiotais keliais, kuriuos kartais vargiai plika akimi galėdavai įžiūrėti, Vytautui su Dalia keliauti padėjo navigacijos įranga. Tiesa, ekrane keliautojai nustatė ne kelią, o automobilio judėjimo krypti. „Taip lengviau nepasimesti“, – šypteli ekstremalių kelionių mėgėjas.

Galingas jo „Land Cruiser“ Islandijoje tapo ne tik transporto priemone, bet ir namu ant ratų. Prieš išvykdami Šerėnai nusipirko ant visureigio stogo tvirtinamą palapinę. Vytas aiškina, kad pastatyti ją labai paprasta – tereikia ištraukti kopėtėles ir atsiverčia lyg knyga. Jos dugne įtaisytas čiužinys. „Miegoti visai patogu, – šypteli. – Jei tik, žinoma, nesiaučia štormas. Kartą patekome į tokį. Nė nemėginome palapinės ištempti, būtų su visu automobiliu nunešę.“

Toji naktis buvo viena iš kelių, kai juodu apsinakvojo stovyklavietėje. Rado vietą vienoje, prieš tai apsukę kokias tris. Dar sykį nakvoti viešbutyje Vytautą privertė Dalia. Taip ir pasakė: arba veži mane kur nors nusiprausti, arba viešbutin. „Nieko kito ir neliko...“ – juokiasi keliautojas. Išvis stebuklas, kaip jam pavyksta žmoną įkalbinti drauge leistis į tokius ekstremalius žygius. „Kad Dalia neturi pasirinkimo“, – nusikvatoja. Ir tas juokas reiškia, kad kur jau kur, o prabangaus viešbučio kieme, prie baseino, Šerėnų tikrai nepamatysi.

Ką, Vytauto nuomone, verta pažiūrėti Islandijoje

Ugnikalnius ir šalia jų plytinčius lavos laukus. Geriausia – ne turistų numindžiotus
Spalvotus kalnus
Myvatno ežerą
Galingiausią Europoje krioklį Detifosą
Pasagos formos Asbyrgio kanjoną
Ledkalnį ir ledo urvus
Juodojo smėlio paplūdimius
Ir būtinai paragauti ypatingo maisto šiaurės Islandijoje. Ši šalies dalis garsėja banginio kepsniais ir pufinų mėsa