Pradėję kelionę automobiliu aplink pietinę Naujosios Zelandijos salą, patį pirmąjį rytą palikome Kraistčerčą. Nesigręžiodami per petį patraukėme didžiuoju ratu – žemyn į pietus ir taip toliau. Antras pagal dydį šalies miestas, kadaise žavėjęs ir vietinius, ir turistus savo europietiška architektūra, jaukiomis gatvėmis bei kosmopolitiška aplinka, dabar yra kraujuojanti žaizda. Todėl pradėti pažintį su šia nuostabia šalimi nuo šio miesto nesinorėjo.
Jis tapo paskutine stotele, kai nuvažiavę 2800 kilometrų grįžome į šį miestą iš šiaurinės pusės. Tai, ką ten pamačiau, sukėlė prieštaringus jausmus: solidarumą su nelaimės prislėgto miesto gyventojais, susimaišiusį su pagarba ir susižavėjimu šiems atkakliems, vilties ir ryžto viską atkurti nestokojantiems žmonėms.
Nugriauti katedrą
2.22. Šie skaičiai Naujajai Zelandijai reiškia kažką panašaus kaip 9/11 amerikiečiams, prislėgtiems rugsėjo vienuoliktosios siaubo ir beprasmybės.
Šių metų vasario 22-ąją Ramiojo vandenyno dugne glūdinčios plokštės dar sykį galingai smogė viena į kitą. Vadinamasis ugnies žiedas žmonijai vėl priminė apie save, pasiųsdamas niokojančius Žemės plutos virpesius Naujosios Zelandijos krantų link.
Šis 6,3 balo žemės drebėjimas nebuvo pats galingiausias, kokį yra regėjusi ši sala – yra buvę stipresnių nei 8 balai. Tačiau šį kartą pagrindinis smūgis teko palyginti tankiai gyvenamam Kraistčerčui – Kristaus bažnyčios miestui, kurio pastatai buvo gerokai išklibinti jau ankstesnio drebėjimo birželio mėnesį. Po nuolaužomis tą baisią dieną žuvo 181 žmogus, stichija nušlavė ištisus kvartalus, nutraukė šimtus kilometrų vamzdynų, kitų komunikacijų. Griuvo ir garsiosios katedros bokštai.
Matydamas tą jų tiesiog skruzdėlišką kruopštumą ir atkaklumą supranti, kaip šių salų gyventojai sukūrė vieną pažangiausių valstybių pasaulyje.
Atvykome į miestą po žemės drebėjimo praėjus 10 mėnesių. Kaip tik tą savaitę, kai buvo paskelbta, kad katedra bus atšventinta ir nugriauta, paliekant tik kelis fragmentus, kuriuos apgaubs naujų maldos namų mūrai. Dešimt mėnesių žmonės kasė, vežė, griovė ir statė. Tą daro ir dabar, darys tai dar labai ilgai, nes žala miestui – milžiniška. Draudikų skaičiavimais – apie 30 milijardų NZ dolerių (litais reikėtų dauginti iš dviejų).
Kai kurios Kraistčerčo gatvės priminė kadaise Čečėnijos sostinėje Grozne regėtus vaizdus, kai kartu su Aslano Maschadovo sukilėliais teko važinėtis po rusų artilerijos sumaltą miestą. Skirtumas tik tas, kad Naujosios Zelandijos mieste labiausiai nukentėjusios vietos kruopščiai aptvertos, o tvoros nukabinėtos griežtais įspėjimais. „Nelipk – ekstremalus pavojus“, „Marodieriai baudžiami be pasigailėjimo“ ir panašiai.
Kai kur ant tinklinių tvorų vysta gėlių puokštės, ant suskeldėjusio asfalto palikti mediniai kryželiai. Užsandarintas visas centras. Keli šimtai metrų už tvorų – aptrupėję fasadai, pasvirę daugiaaukščiai išdužusiais langais. Nebeprieisi ir prie pasmerktos katedros – ji jau ardoma plyta po plytos. Seniai nebevažiuoja tramvajai, virš miesto lynu nebečiuožia pramoginės gondolos. Tai – nebe tas miestas, kurį pasaulis pažinojo iki vasario 22-osios.
Gyvenimas metalinėse dėžėse
Tačiau gyvenimas tęsiasi. Įsikūręs ugnies žiedo valdose pripranti prie drebančios žemės (įvairaus stiprumo sukrėtimų šalyje pasitaiko iki 20 tūkstančių per metus) ir tikiesi, kad nieko labai baisaus nebenutiks. Praradę savo gyvybingąjį senamiestį, miesto gyventojai rado laikiną sprendimą.
Prekybos centrai, bankai, įstaigos atsivežė ryškiai nudažytus jūrinius konteinerius ir juose įkurdino savo darbuotojus. Visai šalia „mirties zonos“ – tvorų ir pastatų vaiduoklių, dabar jau pamažu traukiančių turistus. O ką darysi – gyventi reikia, pinigus į banką padėti reikia, apsipirkti irgi. Todėl šis improvizuotas ir iki šiol neregėtas „pabėgėlių“ miestelis vis plečiasi, o sprendžiant iš minių tuose konteineriuose, apyvarta irgi niekas nesiskundžia.
Matydamas tą jų tiesiog skruzdėlišką kruopštumą ir atkaklumą supranti, kaip šių salų gyventojai nutiesė kelius ir geležinkelius per kalnus, išsprogdino tunelius, pastatė miestus ir sukūrė vieną pažangiausių valstybių pasaulyje. Padarė tai, nors jų pasaulyje – tik keturi milijonai.
Kraistčerčas nepaliko tokio slogaus įspūdžio, kokio buvo galima tikėtis. Gedulas seniai baigėsi, skausmą vis dar ten jauti. Tačiau viltis ir geresnio gyvenimo lūkesčiai tvyro ore. Kalbėdamas su tais žmonėmis gali neabejoti: kai visi darbai bus baigti Kristaus bažnyčios miestas taps dar gražesnis nei buvo. O svarbiausia – pasiruošęs atlaikyti stichijos smūgius.
 |
| Liudas Dapkus/Laikini prekybos konteineriai |
