Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Fidžis: kuo vakarienę užsigeria kanibalų anūkai?

Žiedai tarp žiedų
L.Dapkus / Žiedai tarp žiedų
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Du juodukai su žirafa ir papūga šoka aplink kokoso palmę dainuodami Eurovizijos finalo vertą šlagerį „Čiunga čianga“. Šį seną rusišką filmuką nejučia prisimeni atgavęs kvapą po tolimų skrydžių ir pradėjęs gyventi Fidžio laiku. Nes tai yra vieta, kur katino dienų režimu gali gyventi ir žmogus.

Manęs čia vis klausia: o kodėl būtent Fidžis, o ne koks nors Taitis, ar Bora Bora? Aišku, ten irgi gražu,  prancūzų tapytojo  Paulio Gauguino dėka į tas salas jau šimtą metų traukia minios turistų, o viskas nuglaistyta kaip kokiuose Havajuose. O štai Fidžis – kas kita.

Žinoma, tai irgi populiari atostogų vieta – ypač amerikiečiams, bet išsaugojusi kažką tokio laukininko, pirmapradžio, tai, ko iki šiol nesugebėjo globalizacijos procesai, nušluojantys tautų tradicijas ir suvienodinantys net tolimiausias planetos vietas.

Nepamenu, kada išgirdau tą skambų žodį iš keturių raidžių – „Fiji“, bet noras aplankyti tą vietą gyvavo nuo tų laikų, kai regėjau filmo „Trumeno Šou“ veikėjo bergždžius ketinimus ištrūkti iš filmavimo studijos, kuri sudarė visą jo pasaulį ir nuvažiuoti į Fidžį. Jam tokį pat nepasiekiamą kaip ir daugeliui mūsų, gyvenančių taip toli nuo tų Ramiojo vandenyno salų. Bet Trumenas galų gale ištrūko. O aš, pasitaikius progai, aplankiau Fidžį.

Ir galiu atsakingai pareikšti – tai yra viena gražiausių vietų, matytų keturiuose žemynuose. Žinoma, ne visa – kaip ir visur ten esama itin nemalonių kurortų, betoninių daugiaaukščių, komunalinių baseinų ir viso kito gėrio, skirto masiniam turizmui. Bet nuo to labai lengva pabėgti, nes Fidžyje daugybė salų kiekvieno poreikiui, skoniui ir galimybėms.

Didžiąją laiko dalį praleidome trečioje pagal dydį Taveūnio saloje, kuri net pagal Fidžio standartus laikoma „atsipūtusi“ ir atsilikusi. Būtent tai, ko mums ir reikia. Ypač po užkimštų penkių juostų greitkelių Los Andžele ir Kalifornijos minių.

Pasaulio pakraštys

Fidžis kartas nuo karto vis sušmėžuoja Holivudo produkcijoje. Turbūt pamenate Tomą Hanksą, daužantį kokoso riešutus į uolą ir beviltiškai šaukiantį „Vilsonai!“ tinklinio kamuoliui? Juosta „Prarastasis“ buvo  nufilmuota vienija Mamanukos grupės salelių – ji iš tiesų yra negyvenama, bet kelis kartus per dieną ten stabteli turistų kateriai. Kitas filmas, išgarsinęs šią jūrų valstybę – „Žydroji lagūna“. Pirmoji dalis su aktore Brooke Shields sukurta gražiose, bet sausose Jasavos salose, antroji, kur vaidino Mila Jovovich – Taveūnyje, kuri mus labiausiai ir sudomino.

Džiunglės, kalnai, kriokliai, paplūdimiai – motina gamta šioje vietoje yra išsaugojusi pirmapradį grožį, o sala vis dar gyvena ne iš turizmo, o žemės ūkio. Elektrą gamina generatoriai, kurortų nėra. Tiesa, reikalai ir čia jau keičiasi: kelias, žiedu juosiantis kelią šen bei ten išasfaltuotas, yra keletas gerų viešbučių, dukart per savaitę atplaukia keltas su prekėmis, kasdien leidžiasi lėktuvėlis iš sostinės. Bet tai tebėra pasaulio pakraštys ir dar ilgai juo bus.

Blogo skonio ženklas

Fidžis – viena paskutinių vietų Žemėje, kur palyginti neseniai buvo valgomi žmonės. Vietiniai šia tema kalba nenoriai – mieliau apie regbį ir orą. Eini sau miško takeliu, fotografuoji palmes ir papūgas, ir staiga regi artėjančius vyrus su ilgomis mačetėmis rankose. Kai pagalvoji, kam tie šveitrūs įnagiai buvo naudojami Ruandoje ir Konge, pasidaro kiek nejauku, nors ir supranti esąs viename saugiausių pasaulio kraštų. O jie priėję stabteli, sveikindamiesi sušunka džiaugsmingąjį „Bula“, ir išnyksta už posūkio. Per visą laiką Fidžyje nesutikau nė vieno vietinio, kuris nebūtų šitaip pasisveikinęs. Neregėtas draugiškumas.

 Žiūrint į tuos geraširdžius, paprastus žemdirbius su plačiomis šypsenomis suku įsivaizduoti kanibalizmą, kuris daug amžių čia buvo įprastinė karo ir taikos procedūra, užsibaigusi tik XIX amžiaus antroje pusėje.

Yra išlikę nemažai europiečių liudijimų apie šį paprotį, kuris buvo savaime suprantamas valdžios vyrams ir moterims, o dažnai – ir paprastiems žmonėms. Nieko bendro su badu ar žvėriškumu. Tiesiog šitaip laukinis žmogus rojaus salose įtvirtindavo savo valdžią pavergtai genčiai ar išreikšdavo požiūrį į nemalonę užsitraukusį misionierių.

Dabar Fidžio virtuvėje – visai kiti patiekalai, o tai, ką paruošia jų darbščios virėjos džiugina net iš Pietų Prancūzijos užklydusius gurmanus. Tiesa, tokių čia nedaug, turistai atvyksta iš artimesnių kraštų – JAV, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos. Apie Lietuvą, suprantama, beveik nieko nėra girdėję, nors aš pats pažįstu tik du lietuvius, kurie yra lankęsi Fidžyje.

Pernelyg įkyrūs klausimai apie kanibalus ten laikoma prastoto skonio ženklu, todėl geriau rasti kitų temų, mėgautis nuostabiais patiekalais iš jūros ir mėginti bent trumpam gyventi taip, kaip vietiniai. Lyg pasaulyje nebūtų bankų krizių, politikos ir žiurkių lenktynių. Užsigerti vakarienę puikiu vynu iš Australijos arba Naujosios Zelandijos. Ir būtinai nepraleisti „kava“ gėrimo ceremonijos.

Apie šį keistą paprotį ir potyrį, kuris neturi nieko bendro su mūsų kasdiene kava,  skaitykite rytojaus reportaže.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje