Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saulėlydžiai, verčiantys čiupti fotoaparatą

Orinoko upė, Venesuela
L.Dapkus / Orinoko upė, Venesuela
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gamtoje yra daugybė gražių reginių, bet tik retas jų savo įstabumu gali prilygti saulėlydžiui. Tam perėjimo iš šviesos į tamsą metui, simbolinei ir trumpalaikei Saulės mirčiai, kuri viską aplink nudažo įvairiausiais raudonos spalvos potėpiais. Šioje kelionėje aplink pasaulį vis apimdavo pavydas kitoms šalims ir tautoms, kurios tuo reginiu gali netrukdomos grožėtis kone ištisus metus.

Saulėtekių ir saulėlydžių, o ir pačios saulės mums labiausiai trūksta ilgais rudens vakarais, kai Žemė, atrodytų, panyra į tamsų maišą iki pat Kalėdų, kai šviesulys pamažu ima vėl gręžtis mūsų link. Todėl viena smagiausių akimirkų kelionėje šaltuoju metu yra tuomet, kai lėktuvas pagaliau praplėšia debesis ir saloną nutvieskia seniai matyta baltoji nykštukė.

„Oho, koks dangus! Ateikite pažiūrėti“, – ši  frazė dažnai skambėdavo už didelio apvalaus stalo „Aroha Taveuni“ viešbutyje, kur vakarais susirinkdavo mūsų marga kompanija: keli australai, lietuviai, britai, olandai. Kartą, kai stropioji virtuvės šeimininkė, kas vakarą lepinusi mus įstabiais žuvų patiekalais, atnešė dar vieną savo šedevrą, kažkas vėl paragino skubėti į terasą.

Kai visi sutartinai pakilo ir išskubėjo į terasą palikę garuojančias lėkštes, virėja vos neapsiašarojo – nusigando, kad bus persūdžiusi ar dar ką nors ne taip padariusi. Po to teko ją ilgai raminti kaltę verčiant fantastiškiems Fidžio saulėlydžiams.

Taip jau su tomis kelionėmis yra: kai jau manai viską matęs ir daug ką nufotografavęs, danguje pasirodo tokie ženklai, o debesys nusidažo tokia spalva, kad metęs šaukštą skubi traukti fotoaparatą, kad užfiksuotum dar vieną dievišką spektaklį. Trumpą ir nemokamą – kaip ir visa kita gyvenime.

Stebėdamas tuos purpurinius vakarus, varvančius tolimų salų padangėmis, prisiminiau ir kitus panašius momentus, kadaise užfiksuotus Afrikoje, Amerikoje, Azijoje ir Europoje. Nutariau kai kuriuos jų įterpti į galeriją, lydinčią šį trumpą pasakojimą, kad iliustruočiau kai kuriuos skirtumus ir dėsningumus.

Žmonėms patinka saulėlydžiai – vieniems tai atrodo romantiška, kitiems fatališka, bet daugeliui – tiesiog gražu. Daugelio mėgėjiškų fotoaparatų valdymo lentelėse yra netgi numatyta saulėlydžio funkcija, bet ji ne visada pateisina lūkesčius. Jeigu turite aparatą, kuriame yra rankinio nustatymo funkcija, pamėginkite pažaisti fotografuodami saulėlydžius. Jei viską padarysite teisingai, pirmojo ir antrojo objektai kadre taps tamsiais siluetais, saulės diskas išryškės, debesų spalvos bus artesnės originalui.

Tam reikia šiek tiek sumažinti šviesos kiekį, patenkantį į objektyvą. Pirmiausia pakeiskite automatinį režimą į tą, kuris pažymėtas raide P. Jūsų fotoaparato viršutinėje dalyje yra toks  simbolis su + ir – ženklais. Jį nuspaudę ekrane pamatysite skaičius 0.0. Tai yra neutrali ekspozicija. Pasukite valdymo ratuką mažindami ekspoziciją atitinkamai aplinkybėms. Tarkime, iki – 1. Su kai kurioms kameroms ir didesniais objektyvais galima mėginti net ir – 2.

Padarykite nuotrauką, patikrinkite rezultatus ir pakeiskite nustatymą iki – 0.5, jeigu kadras išėjo per tamsus, ar vis dar pernelyg išblukęs. Svarbu baigus fotografuoti nepamiršti grąžinti šio nustatymo į poziciją 0.0, nes įprastomis sąlygomis būtent toks turi būti šis balansas. Norėdami fotografuoti žmogų saulėlydžio fone nuspauskite blykstės aktyvavimo mygtuką, kad būtų apšviestas objektas, esanti pirmame plane (iki 4 metrų).

Sėkmės sulaukiant kito saulėlydžio ir jį įamžinant.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje