Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 6. Gajana – Pietų Amerikos Afrika

Vaizdas primena Vakarų Afrikos miestus
Greitgrisim.lt nuotr. / Vaizdas primena Vakarų Afrikos miestus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pagaliau organizaciniai reikalai išsisprendė ir mes galime iš Venesuelo keliauti į jos mažąsias kaimynes. Gajanos vizą gavome dar būdami Karakase ir be jokių ceremonijų – sumokėjome pinigus bei gavome štampus į pasus „Tourist visa“. Su Surinamu kiek sunkiau, nes ambasada dokumentus siunčia į patį Surinamą ir atsakymą pateikia tik po trijų savaičių. Šiandien sužinojome, kad Surinamo ambasada Karakase gavo patvirtinimą išduoti mums vizas. Valio!

Belieka tikėtis, kad šį patvirtinimą pripažins ambasada Džordžtaune ir nereikės ten įstrigti trims savaitėms.

Dulkina kelionė link Džordžtauno

Visos problemos prasideda dar neįvažiavus į Gajaną. Mat ši šalis neturi oficialaus sienos perėjimo su Venesuela. Vadinasi, pirmiausiai įvažiuojame į Braziliją, o tiksliau Boa Vista ir tik kitą dieną pajudame Gajanos link. Brazilijoje pabuvome kokias 18 valandų, įskaitant miegą taigi kol kas galime pasakyti tik tiek, kad ten brangu. Ir dar galime patarti neiti į banką, jei norite valgyti. Būdami tuščiais pilvais nusprendėme pasikeisti Brazilijos realų į dolerius, o tam sugaišome apie 3 valandas! Bet ne apie tai.

Greitgrisim.lt nuotr./Raudona Gajanos žemė
Greitgrisim.lt nuotr./Raudona Gajanos žem

„Lonely Planet“ mums rašo, kad 11val. ryto būtinai turime būti pirmame Gajanos mieste už sienos, Letheme, nes tuomet išvažiuos kas dvi dienas į sostinę Džrdžtauną važiuojantis autobusas. Tam dedam visas pastangas, keliamės anksti, kertame sieną ir su sutikto gajaniečio kunigo pagalba Letheme būname 10 val. ryto. Lėktuvo, autobuso, „mikriukų“ bilietus pardavinėjanti moteris iš mūsų tik pasijuokia, ir atsako, kad autobusas ryt. Greičiausiai išvažiuos tik „mikriukas“ ir tai bus tik 6 val. vakare. Apie „mikriukus“ buvome skaitę tik tiek, kad su jais greičiau ir kiek nesaugiau. Klojam pinigus, o gaunam bilietus ir kalną laiko Letheme.

Greitgrisim.lt nuotr./Autobusiukų laukimo stotelė
Greitgrisim.lt nuotr./Autobusiukų laukimo stotelė

Pirmiausiai apeiname miestelį. Apie asfaltuotas gatves net kalbos negali būti, visur raudonas gruntas, juodi juodi žmonės, savanos platybės ir tuštumos jausmas. Nors Afrikoje nesame buvę, čia pasijuntame kažkurią jos dalį šiek tiek pamatę. Vėliau belaukdami savo „mikriuko“ užsnūstame ir pabudę girdime daugiau laukiančiųjų balsų. Pirmiausiai pamatome Biną, olandą, kurį sutikome dar Venesueloje, būdami Santa Elenoje. Be mūsų trijų buvo dar vienas anglas ir vienas airis. Visi apsidžiaugiame vieni kitus pamatę ir su nekantrumu laukiame savo transporto. Tuo tarpu renkasi vis daugiau keleivių ir vietoj planuoto vieno, atvažiuoja visi trys „mikriukai“. Vairuotojai ilgai tariasi su bilietus parduodančia moterimi, kas su kuo važiuoja kol kažką nusprendžia. Tuo pat metu vienas iš trijų vairuotojų spėja išgerti kokius 6 buteliukus alaus. Taip praeina pirmasis vėlavimo išvažiuoti pusvalandis. Jie pradeda nešti keleivių daiktus link autobusiukų. Mes tuo tarpu tik pasiteiraujame, ar visi penki europiečiai būsime viename autobusiuke ir čia sukeliame dar antrą tiek sumaišties. Vairuotojai vėl pasimetę, ilgai tariasi, kol išsprendžia šią sudėtingą lygtį. Pasirodo(!), visi keleiviai tilps į du autobusiukus, taigi tas, kuris pasimėgaudamas pampė alų, dieną baigė tampydamas savo keleivių lagaminus iki kolegos „mikriuko“.

Greitgrisim.lt nuotr./Pakeliui į Gajanos sostinęGreitgrisim.lt nuotr./Pakeliui į Gajanos sostinę
Greitgrisim.lt nuotr./Pakeliui į Gajanos sostinę

Galų gale, praėjus dviems ar dviems su puse valandos nuo tada, kai turėjome išvažiuoti, visi susispaudžiame ir pajudame. Iškart suprantame, ką turėjo omenyje „Lonely Planet“, rašydami, kad „mikriukai“ gali būti pavojingi. Kelias primena eilinį lietuvišką miško keliuką, skirtumas tik tas, kad kiek platesnis ir raudonas, bet duobės seka viena po kitos. Jei Lietuvoje tokiu keliu net galingiausi džipai važiuoja 30 km/h, tai čia, Gajanoje, „mikriukų“ vairuotojai lekia kaip išprotėję. Greitis sunkiai nusakomas, tačiau per duobes jie skrenda. Net ralio meistrai turėtų ko pasimokyti iš jų – posūkiuose kartais važiuojame visiems keturiems ratams slystant, nors tai pilnutėlis 12 vietų autobusiukas su krūva daiktų pririštų ant stogo. Ir, aišku, dulkės. Kelias sausas tad dulkių apstu prieš mus, už mūsų ir tarp mūsų. Kai iš priešais atvažiuojanti mašina apšviečia mus, „mikriuko“ viduje matosi tik raudona migla.

Greitgrisim.lt nuotr./Keltas
Greitgrisim.lt nuotr./Keltas

Pasirodo, vakare mes tik apšilome ir nusikratę kokias 3 valandas, stojame miegui. Kitų „mikriukų“ vairuotojai buvo dar greitesni, nes stovykloje atsiduriame paskutiniai ir laisvų hamakų nebėra. Binas, anglas ir airis nusprendžia išbandyti betonines pavėsinės grindis, o mes bandome laimę savo „mikriuke“. Nevieninteliai taip sugalvojome, visi mūsų keleiviai jau vienaip ar kitaip susirangę savo vietose, tad mums lieka tos pačios dvi sėdynės, kurias jau tris valandas šildėm ir daužėm užpakaliais. Miegoti neįmanoma. Tai reiškia, kad Andrius pamiega 2 valandas, o Eglei tenka 4 valandos kantrybės išbandymų sėdint, nes užmigti nepavyksta.

Greitgrisim.lt nuotr./Keistas tūris
Greitgrisim.lt nuotr./Keistas tūri

Kita diena prasideda 4 ryto ir pasiūlo dar duobių bei dulkių. Pravažiuojame ir keletą „garsiųjų“ eko-turizmo kaimelių. Mat Gajana garsėja kaip eko-turizmo propaguotoja, tačiau reikia paminėti ir tai, kad viena naktis tokiame „kurorte“ gali kainuoti nuo 100 USD. Keisčiausia tai, kad visas eko jausmas pradingsta už keliasdešimt kilometrų, kur kertami atogrąžų miškai (angl. rainforest). Apskritai, Gajanoje nėra daug ko pamatyti, o jei ir yra vienas kitas objektas, tai kaina milžiniška, o pačiam nusigauti neįmanoma. Būtent dėl to ir važiuojame tiesiai į Džordžtauną.

Greitgrisim.lt nuotr./Apleisti Gajanos sostinės pastatai
Greitgrisim.lt nuotr./Apleisti Gajanos sostinės pastatai

Autobusiukas sostinėje mus išleidžia gerokai popiet ir mes tuojau pat važiuojame pas Naviną, kurį radome per „CouchSurfing.org“ svetingumo klubą. Tikro viengungio namai – nevalyta kokius pusę metų, daiktų mažai, naujausia technika, vietoj viryklės mašinos ratlankių komplektas virtuvėje ir pan. Tačiau mes gauname atskirą kambarį ir juo labai džiaugiamės. Einame į kiemą, kur iš bačkos semdami vandenį nusiplauname nuo savęs dalį Lethemas-Džordžtaunas „greitkelio“ – nuo mūsų bėgo raudonas vanduo, o galva atsiplovė tik po 4-to muilavimo. Išeiname tik pavalgyti ir krentame į lovą.

Viena diena Gajanos sostinėje

Pirma pilna diena, bet tuo pačiu ir paskutinė, Džordžtaune buvo tikrai intensyvi. Svarbiausias darbas – gauti vizą į Surinamą. Taigi pirmu taikymu – į ambasadą, o ten tvarka beveik kaip bažnyčioje. Eglei liepia prisidengti pečius, tad visą laiką tenka sėdėti su lietaus striuke. Tai gerai, kad nebuvo karšta ir nesugalvojom su šortais ateiti, nes tokiu atveju mus, kaip bičiulį airį, būtų nusiuntę namo persirengti. Atėjome čia tikri, kad viskas pavyks be didesnių nesklandumų, nes Surinamo ambasada Karakase jau nusiuntė patvirtinimą dėl mūsų vizų. Tačiau prieš gaudami vizas turime antrą kartą užpildyti visą tą pačią informaciją, nueiti nusifotografuoti (su striuke ant pečių) ir tik tada atsiimti vizą. Atsiimdami sužinome, kad mūsų išankstinės pastangos dėl vizos nedavė jokios papildomos naudos, nes visi su mumis laukiamajame sėdintys užsieniečiai, taip pat kaip ir mes, gaus vizą tą pačią dieną. Tik priminsime, kad Karakase mums būtų tekę laukti tris savaites. Taigi čia tereikia ateiti tinkamai apsirengus kelius bei pečius ir žinoti, kad reikės mokėti 45 USD žmogui, ir dar žinoti, kad 100 USD banknotų čia nepriima.

Greitgrisim.lt nuotr./Medinė Džordžtauno bažnyčia
Greitgrisim.lt nuotr./Medinė Džordžtauno bažnyčia

Šalia vizų turime nemažai laiko apžiūrėti miestą, kuris Andriui nepasirodė nė kiek įdomus, o Eglė pastebėjo unikalią miesto architektūrą. Tai daugiausiai medinis 2-3 aukštų miestas. Tačiau būnant jame toks jausmas, kad valstybė net mažo piršto nepajudina mediniams statiniams išlaikyti. Gajaniečiai sako, kad jų medinė bažnyčia yra didžiausias pasaulyje savarankiškai stovintis medinis pastatas. Na, su tuo galėtų pasiginčyti surinamiečiai, mat jų medinė bažnyčia beveik tokio pat dydžio, tik kad restauruota. Tuo tarpu Gajanoje unikalūs mediniai pastatai eina myriop kartu su visur palei šaligatvius stovinčiu kanalizacijos vandeniu, kuris miestui duoda smarvės ir turbūt kažkiek ligų. Žmonės mieste taip pat nepasirodė malonūs – visi žiūri įtariais žvilgsniais, atrodo pikti ir nepatenkinti. Kai kurie švilpteli ar pypteli Eglei pravažiuodami, nes būdami balti juodųjų mieste tikrai išsiskiriame.

Greitgrisim.lt nuotr./Džordžtaunas
Greitgrisim.lt nuotr./Džordžtaunas

Pavakarieniaujame su Navinu kinų maisto, kur jis dažniausiai vakarieniauja (namie jis negamina) ir paskambiname autobusiukui, kuris anksti ryte mus paims tiesiai iš namų ir nuveš iki Surinamo sostinės Paramaribo. Laukia dar viena kelionė, tik gal kiek trumpesnė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje