Mus lydinti Tomo žmona Jelena visuomet buvo žmogus už kadro, tačiau labai svarbus šiame žygyje. Ji visuomet mus aprūpindavo geriamu vandeniu, kurio per dieną išgerdavome po 3 litrus. Jos rūpesčiu pietūs mūsų laukdavo visuomet 12 val. dienos – nesvarbu, ar tai būdavo pamiškė, palaukė ar nedidelis miestelis.
Ji stebino išradingumu ir išmone, nes visuomet pristatydavo šiltą maistą. Dar viena svarbi Jelenos pareiga buvo surankioti, kur nors mūsų paliktus daiktus: fotoaparatą ar klubo vėliavą.
Jelena sako, kad paspirtuku važiuoti moterims labai patogu, nereikia pasikelti sijono.
Vakare, kuomet be jėgų spirdavomės į nakvynės vietą, ji mūsų laukdavo kryžkelėse ir klausdavo, ar dar nepakirto kojų raumenis mėšlungis.
Jelena sako, kad paspirtuku važiuoti moterims labai patogu, nereikia pasikelti sijono, o taip pat, tai labai sveika priemonė nuo celiulito.
Šioje kelionėje per Lietuvą sutikome daug įdomių bet skirtingų, tačiau vienu bruožu panašių – geranoriškų žmonių.
Susidarėme įspūdį, kad lietuviai daugiau lanko architektūros paminklus, pilis ar dvarus, o užsieniečius domina gamtos ir kultūros objektai. Jeigu Lietuvoje būtų kompleksiška dviračių turizmo infrastruktūra, daugiau atvyktų ir turistų iš užsienio.
Panemunėje lyg yra minėti takai, tačiau jie kažkur nutrūksta, kažkur pasenę, o kai kur nėra tinkamos ar anglų kalba užrašytos nuorodos.
Taip pat, trūksta lankytinose vietose maitinimo taškų, tačiau kalbinti prekybininkai skundėsi, kad negali juos išlaikyti, nes jie neatsiperka.
Išeina uždaras ratas, kaip toje lietuvių liaudies pasakoje: „O kodėl man lazdynas kelnes suplėšė?“
Paskutinius kilometrus mus palydi jaunasis fotografas Matas Joneliūnas – jis bus geras fotomenininkas, galite pasižiūrėti nuotraukas, kurias jis padarė šalia važiuodamas dviračiu. „Nemėgstu statiškų kadrų“ – sako.
Netrukus privažiuojame Palangos parką – finišas visiškai arti. Sutiktos moterėlės sako: „Ryte dar buvote Klaipėdoje, o dabar jau čia? Kaip taip greitai atvažiavote?“
Ant Palangos tilto fotografuojame paskutinius kadrus, įrodančius, kad tikrai iki čia atriedėjome pasispirdami su paspirtuku savo jėgomis. Per visą kelionę nusispyrėme 447 km ir nuo Vilniaus iki Palangos spyrėme viso 72 861 kartą.
Vidutinis greitis kasdien buvo 16 – 17 km/val., nepriklausomai nuo oro sąlygų.
Daugelis draugų ir pažįstamų mus laikė kaip didžiausius nenuoramas, nenustygstančius vietoje ir buvo maloniai nustebinti, kad užsibrėžtą tikslą įveikėme.
Visa žurnalisto ir keliautojo Gerimanto Statinio bei ekologinio transporto entuziasto Tomo Augūno kelionė paspirtukais truko savaitę. Tikimasi, jog ji taps rekordine, t.y., kad šį žygį užregistruos agentūra „Factum“.
