Mėgstantys mėsą nusivils
Dažnai galite išgirsti, kad maistas Indonezijoje skanus, bet dėl skonio nesiginčijama. Aš negaliu pasakyti, kad indonezietiška virtuvė turi kuo pasigirti.
Dar vienas dalykas – jų produktų laikymo sąlygos ir tai, kuo „maitinasi“ gyvūnai. Žinant tai, gali apskritai nebenorėti valgyti. Tiesa, aš gyvenu atokiau miesto centro, kur, tikiu, restoranai labiau orientuoti į užsieniečius ir perka sertifikuotus produktus iš patikimų įmonių.
Tačiau daugelyje nuošaliau centro esančių gatvių galima pamatyti, kaip vištos, gaidžiai laisvai lesa viską, ką randa kelyje – maisto atliekas, popierines šiukšles ir kt. Tą patį daro ir galvijai.
Pamačius tokį vaizdą, mano noras valgyti vištieną ar kitokią mėsą greitai dingo. Tad labai retu atveju ir tik į užseniečius orientuotose kavinėse leidžiu sau užsisakyti mėsos.
Kodėl nevalgau ten visuomet? Man, studentei, gyvenančiai tik iš stipendijos, tokios vietos per brangios – viena vakarienė kainuoja tiek pat, kiek pavalgyti gatvių kavinėse 10 kartų.
Lietuvoje buvau „užkietėjusi“ kiaulienos ir riebaus maisto gerbėja. Tačiau Indonezijoje daugiausia gyvena musulmonai, kurie kiaulienos nevalgo. Tad šalyje retai kur galima užsisakyti kiaulienos patiekalų ar nusipirkti pačios mėsos.
Dažniausiai jos ir kitos mėsos rasi turguje. Bet pirkti ten pavojinga: visa mėsa laikoma ne šaldytuve, bet tiesiog ant prekystalių (net ne ant kokių padėklų). Aplinkui skraido musės, o karštis lauke nežmoniškas, tad apsinuodyti tokia mėsa yra nemaža tikimybė, ypač užseniečio skrandžiui, kuris nepratęs prie tokių mėsos laikymo sąlygų. Taip pat laikomi ir kiaušiniai (net parduotuvėse), majonezas, sviestas.
Druskos nereikia, nes visas maistas aštrus
Indoneziečiai daugiausia valgo ryžius ir greito paruošimo makaronus su garnyru – višta, žuvimi, daržovėmis, sojos varške („tahu“), fermentuotu sojos ar kitų pupelių užkandžiu („tempe“) ir kt. Visas maistas (garnyrai prie ryžių) tik kepti („gorengan“).
Sakoma, kad jeigu per dieną indonezietis nevalgo 3 kartus ryžių, jis jaučiasi blogai.
Aš dar nepripratau ryžių valgyti 3 kartus per dieną, tačiau jau pastebiu, kad kartais mano dienos meniu 2 kartus būna patiekalai su ryžiais (pavyzdžiui, vištienos ir daržovių sriuba su ryžiais „soto ayam“ ir kepti ryžiai „nasi goreng“). Net indonezietiškose namuose jau turiu ryžių virimo aparatą, be kurio Indonezijoje neapseina nei viena šeima.
Sakoma, kad jeigu per dieną indonezietis nevalgo 3 kartus ryžių, jis jaučiasi blogai.
Indonezijoje vartojama mažai druskos, tačiau daug kitų prieskonių – maistas paprastai nesūdytas, bet aštrus. Dažnai visi patiekalai gaminami su čili pipirais arba prie patiekalų patiekiamas „sambal“ padažas, kuris ruošiamas įvairių rūšių čili pipirų, česnako.
Tas pats „sambal“ padažas gali būti su pomidorais, žuvies priekoniais, imbieru, laimo sultimis. Kai paprašau kavinėje, kad man patiektų neaštriai paruoštą maistą, indoneziečiai dažnai to nesupranta, ir tenka vis tiek iš patiekalų rankioti čili pipirus. Tiesa, man jų įdeda kiek mažiau nei indoneziečiams.
Be ryžių Indonezijoje labai populiarūs ir greitai paruošiami makaronai, tirpi kava ir kiti sintetiniai maisto produktai. Naudojant juos, viskas greita, pigu ir patogu: naudojant maistą iš pakelių, nereikia sukti galvos dėl to, kur laikyti produktus.
Vietoje tikros – tirpi kava
Labiausiai mane nustebino, kad šalyje, kuri yra ketvirta pagal dydį kavos gamintoja pasaulyje, retas vietos gyventojas geria tikrą kavą. Dažniausiai indoneziečiai geria tirpią kavą iš pakelių – net kavinėse.
Tik dabar pradeda kurtis vietos kavinės, kur galima paragauti įvairiausių Indonezijos salų kavos, bet dažnas lankytojas tokioje vietoje – užsenietis. Kodėl taip yra? Kai Indonezija buvo kolonizuota olandų, čia pradėta auginti kava.
Šalyje, kuri yra ketvirta pagal dydį kavos gamintoja pasaulyje, retas vietos gyventojas geria tikrą kavą. Dažniausiai indoneziečiai geria tirpią kavą iš pakelių – net kavinėse.
Tačiau vietiniams gyventojams buvo draudžiama rinkti ir naudoti plantacijose auginamas kavos pupeles savo poreikiams, nes viskas buvo skirta tik eksportui.
Greičiausiai dėl to indoneziečiai neturi įpročio gerti tikros kavos. Net pasaulyje brangiausia kava „kopi luwak“, buvo „atrasta“, kai indoneziečiai negalėdami gerti tikros kavos, pamatė, kad tam tikra rūšis laukinių gyvūnų (palminių musangų) apvirškindama kavos pupeles palieka jas savo išmatose.
Indoneziečiai pradėjo rinkti šių gyvūnų išmatas, valyti ir džiovinti kavos pupeles, vėliau iš jų gamintis kavą. Gandas apie vietinių gaminamą kavą pasklido iki kavos plantacijų savininkų.
Olandai, paragavę „kopi luwak“, susižavėjo šios kavos skoniu ir kvapu, todėl ėmė gaminti ir eksportuoti ir šią kavą. Dabar ypač vertinamos kavos pupelės randamos, iš laukinėje gamtoje gyvenančių palminių musangų išmatų, bet šių gyvūnų natūralioje gamtoje lieka vis mažiau.
Šalyje įkurta nemažai specializuotų fermų, kur palminiai musangai specialiai maitinami kavos pupelėmis, kad apdorotų kuo daugiau kavos pupelių.
Ryžių laukai virsta gyvenamaisiais kvartalais
Nors indonezietiškame meniu retai randu maistą, kuris mane labai sužavėtų, neatsisakiau paragauti kobrienos. Per pusmetį ragavau 4 patiekalus iš kobrienos ir gėriau kobros tulžies gėrimą su čiulpais. Sakoma šis gėrimas labai padeda medžiagų apykaitai subalansuoti.
Vertinimai: mėsa labai patiko. Tačiau gali būti, kad netrukus ji taps tikra retenybe – kobrų šiame Indonezijos regione mažėja. Tai vyksta dėl žmonių, kurie naikina ryžių laukus, kuriuose veisiasi kobros. Šių šliužų namus keičia žmonėms skirti statiniai – daugiausia gyvenamieji namai.
Kobrienos Džogjakartoje galima paragauti keliuose restoranuose/kavinėse, kainos nedidelės: sumuštinį su kobros mėsa galima nusipirkti už 1 eurą. Žinau, kad čia galima paragauti ir šunienos, ir šikšnosparnių mėsos, tačiau tokiam išbandymui savo skrandį dar ruošiu. Į Džogjakartą kasmet atvyksta studijuoti daug jaunimo iš visos Indonezijos, tad ėmė trūkti būstų. Būtent todėl valdžia skatina naujų namų statybas.
Galima pajuokauti, kad gyvenimas Indonezijoje – geriausia dieta. Šeimos nariai ir draugai mano, kad Indonezijoje badauju, todėl kas kelis mėnesius man siunčia „maisto davinius“.
Sunerimti jie gal ir turi pagrindo, nes dėl intensyvių šokio pamokų (studijuoju tradicinius indoneziečių šokius ir pamokas turiu kiekvieną dieną po 7 val.) ir pasikeitusių mitybos įpročių – per 6 mėn. netekau apie 6 kilogramų.
Maistas valgomas rankomis
Jei lankysitės Indonezijos kavinėje, nenustebkite, kai užuot atnešę įrankius, prie maisto padavėjai padės dubenėlį su vandeniu rankoms nusiplauti. Indoneziečiai įpratę viską valgyti rankomis. Dėl to ir patiekalai, pavyzdžiui, mėsa, jau būna virtuvėje supjaustyti tinkamais paimti gabaliukais.
Indonezijos gyventojai tiki, kad įrankiais naudojosi labai daug žmonių, todėl jie gali būti nešvarūs. O apie savo rankas jie žino viską, tad valgydami jas jaučiasi saugiau. Pavalgęs dažnas indonezietis aplaižo visus pirštus, taip parodydamas, kad jam buvo labai skanu.
Indonezijos gyventojai tiki, kad įrankiais naudojosi labai daug žmonių, todėl jie gali būti nešvarūs. O apie savo rankas jie žino viską, tad valgydami jas jaučiasi saugiau.
Jei kavinėje vis dėlto gausite įrankius, tai bus tik šaukšas ir šakutė – peilio jie nenaudoja. Iš dalies dėl to, kad tiki, jog jis pirmiausia yra ginklas.
Valgyti rankomis aš dar neišmokau, nors tai daryti mokė ne vienas bičiulis.
Jaučiu, kad turiu įveikti psichologinį barjerą, nes Europoje mums nuo vaikystės kala į galvą: „Nevalgyk rankomis, naudokis stalo įrankiais!“ O čia viskas priešingai! Kiti studentai, atvykę iš užsienio „persilaužė“ greičiau.
Vietoje tualetinio popieriaus – vanduo
Jei skundžiatės, kad Lietuvoje tualetuose nerandate popieriaus, atvažiuokite į Indoneziją: čia tualetinį popierių naudoja tik užsieniečiams skirtos kavinės ir viešbučiai.
-
Konkursas „Egzotiškos atostogos“. Indonezija – kodėl kelionės be pinigų džiugina labiau!
-
Džakartos lūšnynuose mėnesį praleidęs Vytautas Jankulskas: „Indonezijoje gali keliauti be pinigų“
-
Prisijaukinti Indoneziją: 1. Kas yra turkiškas tualetas ir kam indoneziečiams nuotraukos su jumis?
-
Prisijaukinti Indoneziją: 4. Gyvenimas be skalbimo mašinos ir oficialaus kavinių darbo laiko
Net universiteto tualete, nors ir yra vieta tualetiniam popieriui, bet jo ten niekad nebūna. Tačiau visur ir visuomet rasite žarnelę vandeniui ar indą su asotėlių apsiprausti ne tik po lengvesnio reikalo, bet ir po sunkaus. Čia taip įprasta, tad radus ir šlapią klozeto dangtį – nereiktų stebėtis.
Kadangi prie šio jų įpročio dar nepripratau, visuomet su savimi turiu pakelį servetėlių.
Beje, indoneziečiai tualete apsiprausia kaire ranka, todėl sveikintis, valgyti, perduoti maistą, kažką imti kaire ranka draudžiama. Net kairiarankiai ir dabar yra „perauklėjami” viską daryti dešnia ranka. Tad viešėdami Indonezijoje nenaudokite kairės rankos bendraudami su vietiniais. Kai kurie tai gali įvertinti kaip asmeninį įžeidimą.
Oro užterštumas guldo į lovas
Nieko naujo nepasakysiu – Indonezijoje oras labai užterštas. Net sostinėje Džakartoje retai galima pamatyti tiesioginę saulę, dažniausiai ji slepiasi po oro taršos debesimis.
Po kiekvieno pasivaižinėjimo motoroleriu, dviračiu ar tiesiog pasivaikštant mieste tenka nusivalyti sluoksnį dulkių ir nešvarumų ne tik nuo rankų, kojų bet ir veido. Todėl dažnai čia ilgiau gyvenantys užsieniečiai turi problemų su oda, juos užpuola visokios infekcijos. Gelbsti tik specializuoti muilai ir kremai, užkertantys kelią, kad infekcijos neišplistų.
Įprastas vaizdas, kai gatvėse žmonės vairuoja motorolerius su kaukėmis – taip savo kvėpavimo takus žmonės saugo nuo užteršto oro. Kvėpavimo takų ligos kamuoja daug vietinių ir ilgą laiką Indonezijoje gyvenančių svetimšalių. Ne išimtis ir aš – dažnai tenka lankytis pas gydytojus ir gydytis bronchitą.
Prie šio dalyko, net ir labai stengiantis, priprasti neįmanoma. Patariama, kokius produktus dažniau valgyti, kad organizmas būtų stipresnis, kurių miestų vengti. Vis dėlto svarbiausios problemos niekas nenori spręsti: indoneziečiai nenori sumažinti transporto srautų ir nebekirsti miškų.
Apie higieną girdėjo ne kiekvienas
Nereiktų nustebti pamačius, kad indoneziečių nagai ilgi ir panagės nešvarios. Jiems tai įprasta ir normalu, o dažnai tiesiog tingi juos susitvarkyti. Kai kada galima pamatyti, kad net ir vyrai turi ilgus nagus ar tik vieną ilgą nagą – taip jie nori parodyti, kad nera lauko darbininkai ir dirba kokį solidesnį darbą. Tokia mada ypač paplitusi tarp vietinių studentų.
Net ir vyrai turi ilgus nagus ar tik vieną ilgą nagą – taip jie nori parodyti, kad nera lauko darbininkai ir dirba kokį solidesnį darbą. Tokia mada ypač paplitusi tarp vietinių studentų.
Be to, indoneziečiams mesti šiukšles bet kur, net nuosavame kieme, yra įprasta. Kartais galima pamatyti, kad takas iki namų pilnas šiukšlių.
Paklausti, kodėl nesurenka jų, jie aiškina, kad šiukšles „išnešios“ vėjas, koks nors gyvūnas, nuplaus lietus – namų aplinka vėl bus švari.
Tačiau iš esmės jie taip gyvena, net ir šiušklių dėžių labai dažnai nepamatysite. Atliekas degina tiesiog namų kieme iškastose duobėse.
Man tai nepriimtina, todėl savo šiukšles iš namų vežu į viešas šiukšlių surinkimo vietas. Vietinius stebinu surinkdama savo šiukšles net gatvėje. Tačiau aš tikiu, kad jeigu parodysiu gerą pavyzdį (o būdama užsenietė, susilaukiu daug dėmesio), galbūt kažkam tai padės pakeisti įpročius.
Indonezijoje karaliauja plastikas
Nors Indonezijoje yra daugybė natūralių medžiagų (bambukas, mediena, keramikiniai gaminiai ir pan.), tačiau žmonės čia be plastikinių dalykų negali gyventi. Vienam vartojui per metus tenka apie 17 kilogramų plastikinių gaminių.
Nors Indonezijoje yra daugybė natūralių medžiagų (bambukas, mediena, keramikiniai gaminiai ir pan.), tačiau žmonės čia be plastikinių dalykų negali gyventi.
Iš plastiko gaminami baldai, kavinėse (ne visose) patiekalai pateikiami plastikinėse lėkštėse. Maistas, pavyzdžiui sriuba, ir gėrimai išsinešimui taip pat visuomet pakuojami į plastikinius maišelius.
Kartais parduotuvėse, jeigu perki daugiau daiktų, kiekvienas atskirai supakuojamas į atskirą plastikinį maišelį, paskui visi daiktai dedami į didelį plastikinį maišelį.
Kodėl indoneziečiai taip mėgsta plastiką? Nes gaminiai yra daug pigesni nei natūralių medžiagų, spalvų gama daug didesnė, kaip ir formų įvairovė, yra ilgaamžiškesni.
Pati stengiuosi čia nieko nepirkti iš plastiko. Į parduotuvę išsiruošiu su kuprine ir prašau nieko nepakuoti į maišelius.
Viktorijos Panovaitės gyvenimo Indonezijoje istorijas rasite čia, taip pat čia ir čia.
