Lepčų tautelė, gyvenanti Indijos šiaurės rytų pakraštyje esančiame Sikime, šį Himalajų kalną ištisus šimtmečius garbino per kasmet rengtą ceremoniją, kuriai vadovaudavo tiesioginiai pirmojo šventiko palikuonys.
Tačiau mirus 83 metų Samdupui Taso, lepčos liko be dvasinio maldų šiam kalnui vadovo. Kančendžanga laikoma Sikimą saugančia dievybe.
„Ši tradicija ... baigėsi amžiams. Kitam žmogui neįmanoma išmokti šių ritualų ir užimti Samdupo Taso vietos“, – laikraščiui „The Times of India“ sakė vietos gyventojas Sherapas Lepcha.
S.Taso, kurio sūnus šventiku netapo, spalio 31 dieną mirė savo gimtajame Nungo kaime Šiaurės Sikimo Dzongu regione. Jokio savo įpėdinio jis neįšventino.
Lepčos laikomi Sikimo – mažytės buvusios karalystės, įsiterpusios tarp Nepalo, Tibeto ir Butano, kuri Indijos dalimi tapo tik 1975-aisiais, – čiabuviais.
„Taso, kuris, kaip tikima, buvo pirmojo „bongthingo“ (šventiko) palikuonis, vadovaudavo sudėtingiems ritualams, kurie prasidėdavo visą naktį (trukdavusiomis) maldomis jo rezidencijoje, – rašo „The Times of India“. – Kitą rytą šventikas vadovaudavo didelei procesijai ... prie altoriaus po atviru dangumi prie Nungo – pirmosios lepčų gyvenvietės, – dainuodamas dainas, kuriomis pasakojama lepčų istorija“.
Šios tautelės pasaulio sukūrimo mito detalės skiriasi, bet Kalkutos laikraštis „The Telegraph“ pranešime apie S.Taso mirtį rašo, jog vietos žmonės tiki, kad pirmoji lepčų pora buvo sukurta iš ką tik iškritusio sniego Kančendžangos viršūnėje.
Britų alpinistai, kurie 1955 metais įveikė Kančendžangą, iš pagarbos sikimiečių kultūrai sustojo prieš pat jo viršūnę, ir vėliau kitos ekspedicijos visuomet pasekdavo šiuo pavyzdžiu.
Šis 8 586 m aukščio kalnas stūkso ties Sikimo vakarine siena su Nepalu. Turistai iš viso pasaulio keliauja į šį regioną pasigrožėti tolumoje dunksančiomis Kančendžangos viršūnėmis.
Iki 1975 metų Sikimą valdė čogjalai (karaliai), bet po gyventojų daugumą sudarančių nepaliečių, kurie į šį regioną atkeliavo 19-ajame amžiuje, sukilimo prieš monarchiją įsikišo Indija.
„The Times of India“ nurodo, kad dabar, praėjus 800 metų po lepčų įsikūrimo Kančendžangos papėdėje, Sikime yra likę maždaug 55 tūkst. šios tautelės atstovų.
S.Taso matė, kaip pastaraisiais dešimtmečiais ceremonijos Kančendžangai smarkiai nyko, nes daug lepčų nusigręžė nuo gamtos garbinimo ir tapo budistais ar krikščionimis.
„Jis buvo paskutinis iš senovinės šamanų, galėjusių atlikti karališkąjį Kongčeno (kalno dievybės) ritualą, linijos“, – sekmadienį laikraštyje „Sikkim Express“ rašo Ciuriche gyvenanti etnografė, lepčų kultūros specialistė Jenny Bentley.
„Su jo mirtimi buvo negrąžinamai prarasta didelė žodinės tradicijos ir atminties dalis“, – priduria ji.
Pranešama, kad S.Taso mirė po to, kai regioną sukrėtė vidutinio stiprumo požeminiai smūgiai. Rugsėjo mėnesį Sikime įvyko didelis žemės drebėjimas, per kurį žuvo mažiausiai 100 žmonių.
