Visgi švenčiančių Lietuvoje dar Kupolių ar Rasų vardu vadinamą šventę galima rasti ir Ukrainoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Maltoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir net Pietų pusrutulyje – Brazilijoje, Argentinoje ir Australijoje.
Tačiau tik keturiose iš šių šalių – Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Kvebeke (Kanadoje), vasaros saulėgrįža paskelbta valstybine švente.
Laksto nuogi
Janio arba Lygo festivaliu Latvijoje vadinama šventė – viena iš svarbiausių metų švenčių. Neretai kaimynai latviai ją švenčia net kelias dienas. Jų metu valgo šventinį Janio varškės sūrį su kmynais, užgerdami alumi, dainuoja liaudies dainas apie Janį, visą naktį degina laužus ir per juos šokinėja. Moterys tądien savo galvas puošia gėlių vainikais, vyrai – vainikais iš lapų. Tuo tarpu daugybė Janių, pagerbiant jų vardadienius, pasipuošia ąžuolų vainikais.
Senovėje latviai per Janio dieną, norėdami apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ar raganų, savo namus puošdavo šermukšnių ir erškėčių šakomis bei ajerų lapais. Ši tradicija išliko iki šių dienų, tačiau dabar namai dažniausiai puošiami ąžuolų, beržų ar paparčių šakelėmis. Mažomis ąžuolo šakelėmis latviai nevengia per Janio vardadienį pasipuošti ir savo automobilių.
Kiek neįprasčiau vasaros saulėgrįža minima Kuldygos mieste. Čia drąsiausi jau keletą metų trečią valandą ryto per miestą perbėga nuogi. Latviai, kaip ir lietuviai, trumpiausią metų naktį ieško paparčio žiedo.
Degina žvejų valtis
Jaanipäev, arba Jono diena, ypač populiari Estijoje. Šios šventės tradicijos siejamos su žemdirbių pavasario darbų pabaiga ir sunkių vasaros darbų pradžia. Bemaž didžiausia svarba Estijoje per Jaanipäev dieną teikiama laužams ir šokinėjimui per juos. Estai tiki, kad tai darydami jie prisivilioja klestėjimą ir apsisaugo nuo nesėkmių. Be to, tikima, kad neužkurdamas laužo rizikuoji, kad tavo namus gali suniokoti gaisras.
Senovėje estai taip pat tikėjo, kad ugnis atbaido piktąsias dvasias, o tai, savo ruožtu, užtikrina gerą derlių. Taigi kuo didesnis laužas, tuo geresnio derliaus galima tikėtis. Estų Saremos ir Hijumos salose kartais netgi padegamos senos žvejų valtys.
Kaip ir kaimyninėje Latvijoje bei kai kuriose Skandinavijos šalyje, Jaanipäev dieną estai dažniausiai švenčia su savo šeimomis.
Degina raganas
Senovėje danai per Sankt Hans aften (Šv. Jono vakarą) leisdavosi į laukus rinkti žolelių. Tikėta, kad šią dieną surinktos vaistažolės turi daugiau galių. Kaip rašo tinklalapis Kelioniumanija.lt, dar nuo vikingų laikų danai lankydavo gydomųjų galių turinčius vandens šaltinius ir kurdavo laužus, kurie, tikėta, turėdavo atbaidyti piktąsias dvasias.
Iki šiol Danijoje per Jonines laužuose deginamos iš šiaudų pagamintos raganos. Taip prisimenami analogiški 16–17 amžiuje Bažnyčios veiksmai. Tačiau ši tradicija šalyje sutinkama labai nevienareikšmiškai – nemažai danų mano, kad šios tradicijos reiktų atsisakyti.
Pasak Kelioniumanija.lt, Suomijoje vasaros saulėgrįžos diena, skirta dangaus ir derliaus dievui Ukko, vadinta Ukon juhla, tačiau šalyje įsigalėjus krikščionybei, šventė pervadinta Jono Krikštytojo garbei. Kaip ir kaimyninėse valstybėse, taip ir Suomijoje, per Jonines deginami laužai. Nors šios šventės metu Suomijoje būna baltosios naktys, daugybė laužų nušviečia jūros ir ežerų pakrantes. Per Jonines suomiai savo namus puošia beržų šakelėmis.
Švedijoje vasaros saulėgrįžos dieną žmonės puošiasi žolynų vainikais. Iki šiol išlikusi tradicija žolynais papuošti ir stulpą, vadinamą majstang, aplink kurį žmonės vėliau šoka ir dainuoja.
Norvegijoje per Jonsok dieną rengiamos ir teatralizuotos vestuvės. Jos simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią. Šioje šalyje netekėjusios merginos Joninių naktį po pagalve deda žolynus, taip tikėdamosi susapnuoti savo būsimo vyro veidą.
