Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Į Bankoką per 40 dienų“ knygos autorius: „Kartais net gaila pabusti iš šio sapno“

„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr. / „Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Knygų mugėje vasario 23 dieną, sekmadienį, bus pristatoma fotomenininko Sauliaus Paukščio knyga „Į Bankoką – per 40 dienų“ (leidykla „Tyto alba“). Ta proga kalbiname šios kelionės dalyvį ir apžvalgininką.

– Kaip jūs, fotomenininkas, patekote į šią „avantiūrą“?

– Tai, kaip turbūt pasakytų mano draugas šokoladininkas Algimantas, įvairių atsitiktinumų persipynimas. Kai prieš kelerius metus Baltimorėje atidenginėjome paminklą Frankui Zappai, į JAV vykome kartu su tuometiniu Vilniaus meru Viliumi Navicku. Po kelionės susidraugavome – kviesdavau jį į parodų atidarymus ir visokias atrakcijas, kartais ir alaus išgerdavom. Kai užpernai Vilius su draugais motociklais nuvažiavo devynis tūkstančius kilometrų Čilės ir Argentinos keliais, pasakiau jam, kad tokias keliones reikia fiksuoti, aprašyti – žodžiu, įamžinti. O kai Vilius pradėjo planuoti kelionę per Kiniją, matyt, prisiminė mano šnekas ir pasiūlė dalyvauti. Aišku, aš sutikau, nes juk tokios galimybės pasitaiko itin retai.

– Ar iki kelionės turėjote motociklininko patirties?

– Motociklininko patirties iki kelionės neturėjau jokios. Motociklo vairuoti nemoku. Motociklu apskritai buvau vėžinamas keleivio vietoje vos kelis kartus per visą savo gyvenimą. Kelionėje važiavau automobiliu, priklausiau ekspedicijos techninei komandai. Kelis kartus mane vežiojo Vilius, na o Laose už motociklų sporto meistro Balio Bardausko nugaros nulėkiau gal kokį šimtą kilometrų. Gavau griežtų pamokų – kaip laikyti kojas važiuojant, kaip lenktis darant posūkį ir kaip nulipti nuo motociklo. Tai dabar jau mano patirtis gerokai didesnė.
 
– Kokie darbai ir mintys buvo ruošiantis kelionei?

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

– Kelionė atrodė tokia nereali, kad beveik iki paskutinės akimirkos sunku buvo patikėti, kad išvyksime į tokias tolybes. Tad jokių specialių darbų ir minčių nebuvo. Tiesa, susitariau su rėmėjais, kad man paskolins vaizdo kamerą, o giminaitis sutiko paskolinti kompaktišką fotoaparatą. Mano „Fototeatro“ studijos darbai nenutrūko iki pat išvykimo, todėl per daug laiko kokiems nors planavimams neturėjau. Taigi galima sakyti, kad išvykau į kelionę beveik nesiruošęs. Tad ir čia jau turėsiu patirties. Jei dar kada nors teks panašiai keliauti – žinosiu, ką ir kaip daryti, o ko nedaryti.

– Ar kelionėje buvo akimirkų, kai gailėjotės, kad sutikote dalyvauti?

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

– Nesigailėjau nė akimirkos. Įspūdžių, keistenybių, vaizdų ir nuotykių buvo tiek daug ir tokiu intensyvumu, kad net nebuvo kada ir galvoti – gailiesi ar nesigaili, kad visame šiame sūkuryje dalyvauji. Tai taip kontrastavo su kasdienybe, prie kurios buvau pripratęs Vilniuje, kad atrodė kaip magija. Taigi – priešingai – džiaugiausi, kad visame kelionės vyksme dalyvauju – nuo pirmos iki paskutinės kelionės akimirkos.

– Kuri šalis iš aplankytų (ar konkreti vieta) padarė didžiausią įspūdį ir kur norėtumėte sugrįžti jau „normaliu“ būdu?

– Tokių vietų daugybė. Tiesiog pakerėjo Langmusi miesto šventyklomis nusėtas kalno šlaitas – šventyklos auksu spindinčiais stogais, už jų kalnai – tikrai kažkokia virpanti Tibeto dvasia.

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

Išsižioję stebėjom kalnų slėnius, išraižytus arbatų plantacijų terasomis Pietų Kinijoje. Laose tiesiog užbūrė džiunglių žaluma, o Mekongo upės galybė ir budistų šventyklos, apipintos vijokliais Luang Prabango mieste, dar ir dabar sapnuojasi. Mielai, kaip sakot – normaliu keliu – apsilankyčiau ir didesniuose Kinijos miestuose – Čengdu, Kunminge ir kituose. Tiesą sakant, nebuvo tokių akimirkų, tokių vietų, kurias prisiminus kiltų kokios nors atstumiančios mintys ar prisiminimai.

– Žmonės, tiek laiko praleidę mažame kolektyve, kartais patiria psichologinių bendravimo problemų. Ar jums tokių nekilo?

– Nedidelių kibirkščių kildavo – dėl dienotvarkės, dėl skirtingų poreikių, dar dėl įvairių smulkmenų, bet aš kažkaip likdavau nuošaly nuo visokių tokių erzelių, galiausiai ir problemos nebuvo eskaluojamos, tad kelionę baigėm draugiškai, nesusipykę ir nesusierzinę.

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

Be to, kadangi rašiau, fotografavau ir filmavau – net neturėjau laiko kokiems nors psichologiniams išvedžiojimams.

Įspūdingi vaizdai, nuotykių gausa kalbant ir apie santykius su kelionės dalyviais. Galiu tikrai pasakyti, kad po kelionės įgijau dešimt naujų draugų.
 
– Ar jūsų, kaip fotografo, akims atsivėrė kas nors netikėto, nepaprasto?

– Be jokios abejonės, tokie atsivėrimai kaip prasidėjo nuo pirmos dienos, taip tęsėsi visą kelionės laiką. Mes keliavom per nematytus kraštus, net mintyse nefantazuotus miestus. Sutikom daugybę keisčiausių personažų, ragavom valgių ir matėm vaisių, augalų, pastatų, apie kokius net girdėję nebuvome. Taigi tik stengiausi kuo daugiau visko aprėpti fotografuodamas, rašydamas – galima sakyti, kad visos šešiasdešimt dienų buvo vienos nepaprasčiausių visame mano gyvenime.

– Ar tai buvo jūsų pirmas susidūrimas su Rytų kultūra? Ar priartėjote prie nušvitimo?

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

– Toliausiai, kur buvau iki tol nuvykęs panašia kryptimi – Kazachstanas ir Afganistanas. Kazachstane buvau verslo reikalais, o Afganistane fotografavau Lietuvos karius. Taigi nei vienoje, nei kitoje šalyje su Rytų kultūra per daug nesusidūriau. O dabar, kai jau įvažiavom į Kiniją – tarsi pakliuvom į kitą stebuklingą pasaulį. Dėl nušvitimo, tai netapau budistu . O gal dėl to buvo kaltas kultūrinis šokas, kuris, jaučiu, dar nepraėjo.

– Kokį kelionės epizodą ar nuotykį mieliausiai pasakosite savo palikuonims?

– Na, matyt, daugiausia adrenalino prigaminome tą dieną, kai paklydome kalnuose ir beveik parą brovėmės laukiniais kalnų keliais ir takeliais, kartais skardžių krašteliais, kartais per nuošliaužų užpiltus šlaitus – panašių potyrių neteko išgyventi. Na, aišku, ir auksastogės šventyklos Tibete, ir plaukimas upeivių laivu Mekongo upe, ir dar daugybė kitų. Taip gali užvaldyti ir lengva panika, sumišusi su isterija, jei reikėtų atrinkti įspūdingiausias akimirkas.

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

– Ką sapnuodavote kelionės metu, ir ką – grįžęs?

– Kelionės metu ganėtinai nusivarydavome nuo kojų, todėl dažnai tiesiog griūdavome lovon. Be jėgų ir be sapnų.

O grįžus sapnai neapleidžia – miestai, miškai, laukai – dažniausiai be siužeto, lyg kokie paveikslai. Kartais net gaila pabusti.
 
– Ar jau dairotės kitos „avantiūros“ – keliauti ir rašyti?

S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai
S.Paukščio nuotr./„Per 40 dienų į Bankoką“ kelionių knygos nuotykiai

– Išties – Vilius jau prabilo apie dar didesnes keliones kituose pasaulio kraštuose, jei viskas išsirutulios – būtu labai įdomu vėl ką nors panašaus patirti. Toks įspūdžių ir potyrių koncentratas, matyt, gali veikti kaip savotiškas narkotikas. Ir, aišku, patirties krislai jau kužda, ką būtų galima padaryti geriau – aprašyti, užfiksuoti panašioje situacijoje. Tokios „avantiūros“ vien tik pagalvojus apie tai jau kaitina kraują.

– Ar sunku buvo rašyti?

– Net negalėjau įsivaizduoti, kad rašyti bus taip sunku. Ne, minties ar kūrybos krizės neištiko nė karto. Bet aprašyti praėjusią dieną reikėdavo vakare. Visi jau miegodavo, kai aš rašydavau kur nors koridoriuje, kampe ant grindų ar viešbučio fojė. Dažnai užtrukdavau iki antros, trečios nakties, tai iki lovos slinkdavau kaip lunatikas. Bet, taip sakant, tokią mechaniką įveikiau ir labai tuo džiaugiuosi. Rašyti man patinka, galvoje jau rezgasi ir kitokių žanrų schemos – ir nuotykiai, ir romanai, ir publicistika, manau, ilgainiui guls ant popieriaus. Ši kelionė, matyt, buvo geras kūrybos katalizatorius.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje