Vienas šiandienos tikslų buvo aplankyti latvių utopinę bendruomenę pavadinimu Varpa, kuri yra nutolusi apie 400 kilometrų nuo San Paulo miesto. Iki šiol turėjome šiek tik informacijos, kad kartu su latviais gyveno ir lietuviai. To mums ir užteko. Atvykus į vietą buvo gana keista, nes, kaip pamatėme vėliau, kiekvienas įvažiavimas į Varpos miestelį buvo lyg įvažiavimas į uždarą bendruomenę, kuri sugebėjo išlaikyti savo tapatybę per dešimtmečius.
Pirmieji vaizdai sukėlė šypseną, latviškas užrašas ant parduotuvės sienos „bišu medus“ (bičių medus) ir kone kiekvienas užrašas portugalų kalba turėjo vertimą į latvių kalba (arba atvirkščiai). Susitikome su miestelio muziejaus vadove, kuri kartu su savo vyru puikiai kalbėjo latviškai, turi parduotuvėlę. Ten parduodamas medus, dešra, kumpis ir kitokie gardumynai, ne ką besiskiriantys nuo tų, ką valgome pas močiutę kaime Lietuvoje.
Bevalgydami rūpestingai supjaustytą rūkytą dešrą, kartu aplankėme latvių Varpos bendruomenės muziejų.
Žodžiais sunku nupasakoti, bet tame muziejuje saugomas visas bendruomenės archyvas, išsaugotos nuotraukos, žurnalai, knygos ir įrankiai, kuriais jie dirbo atplaukę iš Latvijos.
Susitikimo metu užklausėme ir apie čia gyvenusius lietuvius. Pasiteiravome, kur yra senosios kapinės, tikėdamiesi aptikti tautiečių pėdsakų.
Mus nukreipė kiek atokiau kaimo, kur gyveno dailininkė Regina Abromawichos (Abromavičius). Ją pažinojo visas kaimas ir jo apylinkės.
Tai sakau todėl, kad kelis kartus buvome paklydę ieškodami jos sodybos ir pirmas sutiktas žmogus mus nukreipdavo teisinga linkme. Atvažiavus į vietą, Reginos sodyba ne daug kuo skyrėsi nuo aplinkinių; karščio nualinta žemė, vienas kitas egzotiškas medis ir lakstantys (nepiktybiniai) šunys.
Išgirdusi, kad mes lietuviai, Regina mus sutiko išskėstomis rankomis, lyg būtume nesimatę daug metų. Po kelių minučių pasirodė ir jos mama, Lina Urbonas. Nors ir gimusi Brazilijoje, ji puikiai kalba lietuviškai ir tiesiog spinduliuoja pozityvia energija. Paskutinį kartą ji kalbėjo lietuviškai prieš vienuolika metų, kuomet mirė jos mama. Buvo kažkas nerealaus būti taip toli nuo Lietuvos rasti žmones, kurie taip šiltai mus priimtų. Turiu pripažinti, kad taip šiltai paskutinį kartą buvau sutiktas tik pas savo tėvus namuose.
Turėjome judėti tolyn. Priešakyje laukė ilga kelionė i Londrino miestą, kur irgi gyvena lietuviai. Kai atrodė, kad kelionė nesibaigs, tolumoje pamatėme Lietuvos vėliavą. Prie įvažiavimo į miestą mūsų jau laukė Alvaro (Snabaičių šeima). Jie mus palydėjo į Paranos universiteto svečių namus, kur ir apsistojome. Visi buvom išvarginti ilgos kelionės ir karštos saulės, bet dar suradome jėgų prisėsti prie vaišių stalo ir paragauti braziliškos virtuvės skanumynų.
Savaitgalis bus įdomus. Susitinkame su Brazilijos lietuvių akademikais universitete, taip pat vietos televizijos ir laikraščių korespondentais, kuriuos labai sudomino mūsų ekspedicija.
