Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Namų netekusiems Afrikos čiabuviams – po 100 litų kompensacijos

Endorois moterys
Eglės Digrytės nuotr. / Endorois moterys
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rožinė tūkstančių flamingų dėmė, padengusi žalsvai mėlyną vandenį, – tokį Kenijoje esančio Bogorijos ežero vaizdą prisimena ten buvusieji ar bent internete mačiusieji Afrikos vaizdų. Jis liko tik šių paukščių buveine. Pajamomis iš turizmo susiviliojusi šalies valdžia senuosius ežero apylinkių gyventojus – endorois etninę grupę – privertė persikelti toliau nuo religinės, kultūrinės ir ūkinės reikšmės teritorijos, už tai skirdama tik juokingas kompensacijas.

Išsikraustyti davė savaitę

Šiandien prie Bogorijos ežero nematyti nei žmonių, nei gyvenamos ar dirbamos žemės plotų. Flamingai netrukdomi prašalaičių vaikštinėja seklia ežero pakrante. Čia pasirodo nebent pavieniai turistai, radę sunkiai pravažiuojamus kelius, kuriuose, atrodo, gali dantis prarasti, įveikiantį transportą ir gerai apylinkes pažįstantį – kad nepaklystų keliukų raizgalynėje – palydovą. Pakilusiame vandenyje styro pavieniai krūmokšniai.

Eglės Digrytės nuotr./Endorois gyvenvietė Kapkuikui
Eglės Digrytės nuotr./Endorois gyvenvietė Kapkuikui

Pajamomis iš turizmo susiviliojusi šalies valdžia senuosius ežero apylinkių gyventojus – endorois etninę grupę – privertė persikelti toliau nuo religinės, kultūrinės ir ūkinės reikšmės teritorijos, už tai skirdama tik juokingas kompensacijas.

Vos prieš pusšimtį metų buvo kitaip. Ne vieną amžių prie Bogorijos ežero ir Močongoi miške šiek tiek į vakarus gyveno klajoklių endorois tautelė. Derlingoje druskingo ežero pakrantėje jie ganydavo gyvulius. Bogorija užima itin svarbią vietą endorois religijoje ir tradicijose. Pavyzdžiui, tikima, kad visų endorois, kad ir kur jie palaidoti, sielos gyvena šiame ežere. Greta buvo įrengtos vietos maldoms, apipjaustymo ritualams ir kitoms apeigoms. Čia nedidelės ceremonijos vykdavo kas savaitę ar mėnesį, o kartą per metus susirinkdavo endorois iš viso regiono. Toks ramus gyvenimas baigėsi prieš keturis dešimtmečius, kai valstybė šią teritoriją paskelbė savo nuosavybe ir įkūrė Bogorijos ežero rezervatą. Endorois buvo pradėti prievarta iškeldinti ir esą nuo 1978-ųjų visai neturi priėjimo prie savo žemių.

„Išsikraustyti davė savaitę“, – prisiminė Kapkuikui (endorois gimininga kalendžin kalba tai reiškia „vieta, kur daug krokodilų“) kaimelyje sutiktas sudžiūvęs ir senutėlis, bet dar guvus Kiptekas Kipyatoras Lotalai. Pasiramsčiuodamas lazda, senukas atėjo į grupės Europos žurnalistų susitikimą su vietos moterimis ir įsitaisė ant savo atsineštos medinės kėdutės – kad nereikėtų sėdynės varginti ant akmens ar sėsti tiesiai ant žemės.

Moterys papasakojo dar daugiau: „Buvome atkraustyti nuo Bogorijos, nebegalime pasiekti ežero, mūsų gyvuliai neturi pakankamai vandens, žolės irgi nepakanka, todėl tenka auginti mažiau gyvulių.“

Eglės Digrytės nuotr./Endorois moterys
Eglės Digrytės nuotr./Endorois moterys

Žadėjo ketvirtadalį turistų pinigų

Prasidėjus perkraustymams, endorois šeimoms buvo pažadėta skirti analogišką žemės plotą arba kompensaciją ir 25 proc. rezervato iš turistų gaunamų pajamų. Už pastaruosius pinigus planuota įrengti vandens gręžinius ir užtvankas, tiesti kelius, statyti mokyklas ir ligonines. Čiabuvių tautų teises ginančios nevyriausybinės organizacijos „Minority Rights Group International” (MRG) tvirtinimu, mažai kas buvo įgyvendinta.

Buvome atkraustyti nuo Bogorijos, nebegalime pasiekti ežero, mūsų gyvuliai neturi pakankamai vandens, žolės irgi nepakanka, todėl tenka auginti mažiau gyvulių.

„Kompensaciją davė – po 3 tūkst. šilingų (dabartiniu kursu – beveik 100 litų) šeimai. Tiek neužtenka net kur nors persikelti, – atsainiai mostelėjęs iš nusivylimo, pasiskundė vienas iš endorois bendruomenės vyresniųjų. Jis prisiminė apie iškraustymą 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvęs įspėtas prieš 2 dienas. Anot vyro, iš viso bendruomenė anuomet gavo 140 tūkst. Kenijos šilingų (mažiau nei 4200 litų).

Po dešimtmetį trukusių maldavimų 1989-aisiais endorois buvo leista grįžti į dalį Močongoi miško, kurį jie laiko savo gimimo vieta. Anksčiau per sausąjį periodą žmonės persikeldavo ten, mat rasdavo pakankamai ganyklų. Miškas kadaise užėmė 9,6 tūkst. ha – maždaug dešimtadalį visų endorois žemių, bet prieš porą dešimtmečių du trečdaliai šio ploto buvo iškirsta. Iš šios teritorijos endorois taip pat buvo iškraustyti 8-ojo dešimtmečio pradžioje, o grįžę pasitikti ašarinėmis dujomis, suimami ir vėl išvaromi, jų namai buvo deginami.

Be to, čiabuviai sužinojo, esą valdžia dalį Močongoi miško pardavė ir pradėjo kasti rubinus. Dėl šios veiklos buvo kenksmingai užterštas vanduo ir išniekinti kai kurie kapai, todėl ji buvo sustabdyta.

Lietų prišaukdavo maldomis

Čiabuviai sužinojo, esą valdžia dalį Močongoi miško pardavė ir pradėjo kasti rubinus. Dėl šios veiklos buvo kenksmingai užterštas vanduo ir išniekinti kai kurie kapai, todėl ji buvo sustabdyta.

Endorois taip ir nesulaukė nei pakankamų kompensacijų, nei naudos iš turistų už pinigus lankomo rezervato, pažymi MRG. Kai vietos teismas atmetė skundą dėl atimtų bendruomenės žemių, 2003-iaisiais jie kreipėsi į Afrikos žmonių ir tautų teisių komisiją. Ši po septynerius metus užtrukusio nagrinėjimo paskelbė precedento neturintį verdiktą – iškeldinimas su minimalia kompensacija pažeidė čiabuvių teisę į nuosavybę, sveikatą, praktikuoti savo kultūrą ir religiją, disponuoti gamtos turtais.

Gambijoje veikianti komisija nurodė Kenijai atkurti šios etninės grupės teisę į žemę, sumokėti kompensacijas už patirtą skriaudą ir skirti dalį iš turistų gaunamų pajamų. Tai buvo pirmas toks sprendimas, kuriuo buvo apibrėžtas Afrikos čiabuvių statusas ir jų teisės į žemę.

Tačiau Kenijos valdžia neskuba įgyvendinti nurodymų. Anot vieno iš endorois vyresniųjų, jei vyriausybė įgyvendintų komisijos sprendimą ir bent sumokėtų kompensacijas, jų gyvenimas smarkiai pagerėtų. Bet endorois iki šiol neleidžiama prieiti prie ežero, nutraukti jų dvasiniai, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai su savo žeme, atimtas turtas. Kadaise migruodavę tarp ežero ir miško, dabar endorois turi gyventi sausringose žemėse tarp jų.

Endorois iki šiol neleidžiama prieiti prie ežero, nutraukti jų dvasiniai, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai su savo žeme, atimtas turtas. 

Šie žmonės ilgus amžius buvo rinkėjai -medžiotojai, kopinėdavo medų, o perkraustyti, kad prasimaitintų, buvo priversti užsiimti žemės ūkiu. Kai kurios šeimos net negavo žemės, tad užsiima bitininkyste, bet ir tai nelengva – deginamos medžio anglies kvapas jas gena ieškoti mažiau užterštų plotų. Pasidalinusios savo rūpesčiais ir džiaugsmais, moterys pasiūlė įsigyti medaus, supilstyto tiesiog į alkoholinių gėrimų butelius. Už bemaž kilogramą skysto ir kiek kitokio skonio nei lietuviško medaus paprašė poros dolerių – nuodėmė būtų nepirkti.

Eglės Digrytės nuotr./Endorois vaikai pareina iš mokyklos
Eglės Digrytės nuotr./Endorois vaikai pareina iš mokyklos

MRG ataskaitoje apie pasaulio mažumų ir čiabuvių žmonių padėtį 2014-aisiais endorois žmonės išskirti kaip viena iš tautelių, kurioms kyla grėsmė. P.Chepsoi teigimu, per 2009 metų surašymą endorois buvo suskaičiuota apie 60 tūkst. Jie patiria didžiulį skurdą, mat daugeliui neprieinamas nei išsilavinimas, nei elementarios paslaugos. Dažnai endorois gyvena be elektros ar vandens, turi kliautis paaukotu maistu arba jo prasimanyti keliaudami tolimus atstumus. Daugelį kamuoja ligos, bet jie nebegali rinkti vaistingų medžių žievės, šaknų ir lapų, kurių anksčiau rasdavo prie ežero. Žmonės nebegali deramai praktikuoti savo tikėjimo, mat neprieina prie savo šventų vietų ir protėvių kapų.

MRG ataskaitoje apie pasaulio mažumų ir čiabuvių žmonių padėtį 2014-aisiais endorois žmonės išskirti kaip viena iš tautelių, kurioms kyla grėsmė.

Endorois kenčia ne vien dėl iškraustymo, bet ir dėl visą planetą kamuojančios klimato kaitos. Jų krašte, kur ir šiaip nekamuoja per žema temperatūra, tapo dar karščiau, dažniau kamuoja sausros. Pakilo ežero vandens lygis. Augalus ir gyvulius puola ligos, taigi sumažėjo maisto, gyventojai dėl to pykstasi.

Pakeitę gyvenamąją vietą, endorois keičia ir savo gyvenimo būdą, rečiau prisimena papročius ir tradicijas, atsisako religijos. „Pavyzdžiui, buvo ritualas, padedantis susigrąžinti lietų, – pasakojo Paulas Chepsoi, dirbantis nevyriausybinėje organizacijoje „Endorois Welfare Council” („Endorois gerovės taryba”). – Moterys melsdavosi tam tikrose vietose, bet plintant krikščionybei vis mažiau žmonių praktikuoja senuosius ritualus. Ar tai tikrai prišaukdavo lietų? Kai moterys ir senoliai pasimelsdavo, po poros valandų išties pasirodydavo lietus.”

Susipažinti su etninių mažumų padėtimi Kenijoje grupę Europos žurnalistų pakvietė nevyriausybinė organizacija „Minority Rights Group International“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje