1919 metais pagal Versalio konferencijos sutartį Norvegijai buvo suteiktas Svalbardo suverenumas, tačiau gyvenvietes čia galėjo kurti ir kitos šalys. Atšiauros gyvenimo sąlygos nesudomino kitų valstybių, tačiau trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje čia Barencburgo gyvenvietę įkūrė Rusija. Barencburgas buvo orientuotas į anglies kasybą, tačiau kartu gyvenvietės paskirtis buvo ir strateginė, tai buvo labiausiai į vakarus nutolusi Sovietų Sąjungai priklausanti gyvenvietė.
Sovietų Sąjungai žlugus, gyvenimas Barencburge, panašu, mažai kuo pasikeitė. Ir, kaip pažymi į šią gyvenvietę, kurioje apsistoję apie 800 žmonių, atvykusi žurnalistė, didžiuotis čia mažai yra kuo. Metalo laužo krūvos, apleisti pastatai, gamyklos, iš kaminų rūkstantys juodi dūmai, sudarantys ryškų kontrastą su sniegu padengtais kalnais fone. Sovietinės pramonės ženklai čia – nemalonus vaizdas, tačiau Barencburge galioja principas: „kuo blogiau, tuo geriau.“
Vietos gyventojai mėgsta pasakoti, kaip sovietiniais laikais čia atvykdavo norvegai, kurie stebėdavosi puikiomis gyvenimo sąlygomis šiame miestelyje. Sovietų Sąjungai griuvus finansavimas išseko, tačiau komunistinės praeities simbolių čia nuspręsta neatsisakyti. Dėl tų pačių turistų. Mat ir dabar čia atvyksta nemažai norvegų turistų, kurie nori pasižiūrėti, kaip atrodė gyvenimas Sovietų Sąjungoje. Todėl kuomet vietos valdžia rado seną transparantą su užrašu „Mūsų tikslas – komunizmas“, neišmetė jo, o perdažė jį ir pakabino pagrindinėje Barencburgo aikštėje.
Barencburgas – tai, kas būtų atsitikę, jeigu Sovietų Sąjungoje du dešimtmečius nebūtų gauta jokia finansinė parama
Įmonės „Artikuglia“ direktorius Aleksandras Veselovas sako: „Barencburgas – tai, kas būtų atsitikę, jeigu Sovietų Sąjungoje du dešimtmečius nebūtų gauta jokia finansinė parama. Tai įdomus reginys vakariečiams turistams, man atrodo, kad jis būtų dar įdomesnis ir rusų turistams“.
Šiuo metu Rusija vis dar bando išlaikyti gyvybingą anglies kasybos pramonę, tačiau ji nė iš tolo nėra tokia sėkminga kaip suvenyrų parduotuvės, kuriose prekiaujama sovietiniais suvenyrais. Tiesa, atsiskaityti čia rubliais negalima – tik eurais ir Norvegijos kronomis.
Tiesa, vietos administracija yra nuolatos spaudžiama, kad infrastruktūra būtų atnaujinta ir taptų šiuolaikiškesnė, tačiau turistus čia vežančios firmos tuo nepatenkintos – jos nori, kad viskas liktų, kaip buvę. Ekskursijų vadovas Ralfas Vestfalis sako: „Jeigu atvykstate į tokią vietą kaip Barencburgas, ji turi likti tokia, kokia yra. Tai tradicijos dalis. Teisybę sakant, aš nenorėčiau, kad Barencburgas atnaujėtų.“
Tuo, kad modernumas čia nėra labai pageidaujamas, įsitikino ir vietos ansamblis. Kuomet jis į repertuarą įtraukė naujų dainų, auditorija liko nepatenkinta. Viskas, ko norėjo ji, – senų sovietinių dainų.
Tiesa, nors turistai ir atveža šiai gyvenvietei taip reikalingų pinigų, ne viskas čia taip paprasta. Visų pirma – rūsčios gyvenimo sąlygos. Žiemą čia temperatūra nukrenta iki 45 laipsnių šalčio. Dėl prastų gyvenimo sąlygų plinta ligos, apsinuodijimai, nemaža bėda buvo ir alkoholizmas. „Mes turėjome problemų dėl alkoholizmo, – pripažįsta ekskursijas vedanti moteris. – Tačiau dabar čia naujos taisyklės. Mūsų kalnakasiai gali nusipirkti tik po vieną degtinės butelį per mėnesį, todėl šių problemų nebeliko.“
