Tai buvo 1990-ieji. Praeis ne vieneri metai, kol tarptautinė bendruomenė galiausiai ryšis pripažinti Gvatemalos valdžios vaidmenį sisteminiame majų moterų prievartavime. Dar po kelių dešimtmečių smurtas Libijoje ir kitose Artimųjų Rytų šalyse pasauliui primins siaubingą tiesą: moterų prievartavimas yra itin galingas ginklas kare.
Tada Victoriai buvo vos per 30 metų. Ji studijavo dokturantūrą Stanfordo universitete. Moteris mokėjo ispanų kalbą ir kurį laiką dirbo su Vidurio Amerikos pabėgėliais. Tarp jos pažįstamų buvo ir keli gyventi į Kalifornijos valstiją persikėlę majai.
„Mane sujaudino jų istorijos. Tačiau labiausiai pribloškė tai, kad šie žmonės norėjo, kad juos kas nors išklausytų, tačiau niekas jų negirdėjo“, – CNN pasakojo Victoria.
Netrukus moteris prisijungė prie nepelno siekiančios Gvatemalos teismo antropologijos komandos ir kartu su ja išvyko į šią Vidurio Amerikos valstybę. Komandos tikslas buvo ekshumuoti masines kapavietes, tačiau Victoria ėmė bendrauti su vietos moterimis, kurios vėliau papasakodavo apie ją kitoms moterims. Netrukus Victoria ėmė įrašinėti visų jų pasakojimus.
Tuo metu Victoria dar nesuvokė, kad šiais savo veiksmais prisijungė prie nedidelės grupelės žmonių, mėnesius, kartais net metus, praleisdavusių pavojingiausiose pasaulio konfliktų zonose, kur klausydavosi karo aukų liudijimų apie partirtą smurtą, kurio mąstai neretai sukrėsdavo net ir labiausiai iškrypusią vaizduotę. Šios grupelės žmonių interviu vėliau būdavo išpublikuojami spaudoje ar atsidurdavo ant įtakingų biurokratų stalų padėtose ataskaitose.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Per karus moterys neretai išgyvena siaubingą smurtą |
Iš dalies šių istorijų paviešinimo tikslas buvo noras padėti racionaliau formuoti valstybių užsienio politiką ir geriau paskirstyti pinigus. Tačiau už šio tikslo slypėjo ir paprastesnė priežastis: interviu imdavę žmonės tikėjo, kad aukų išklausymas yra pripažinimas, savo ruožtu pripažinimas yra savotiškas atsiprašymas. Šie žmonės tikėjo, kad smurtą patyrusių aukų išklausymas yra mažiausias dalykas, kurį pasaulis yra skolingas šiems nuskriaustiems asmenims.
Taigi jie kantriai sėdėdavo ir klausydavosi nukentėjusiųjų: mažos mergaitės, kurią užpuolikai Darfūro pabėgėlių stovykloje pirmiausiai išprievartavo, o paskui suluošino, bandydami nužudyti nukapojant jai rankas ir kojas. Vyro iš Demokratinės Kongo Respublikos, pasakojusio, kaip priešiškos genties generolė pavertė jį savo sekso vergu ir kaip vaikas, pradėtas smurte, dabar išnaudojamas norint manipuliuoti vyru. Moters iš Kosovo, negalinčios suvaldyti savo spontaniškų įniršio klyksmų, pasigirstančių kaskart, kai ji pasakoja apie tai, kaip ant jos užgriuvę kariai ją smaugė, mušė ir darė daugybę kitų dalykų, pernelyg žiaurių, kad juos būtų galima aprašyti šiame straipsnyje.
„Jie žudė mūsų kūdikius“
Gvatemaloje Victoria klausėsi, kaip majų moterys – susivėlusios, purvinos, nusėtos mėlynėmis ir nusilpusios, atbukusiomis bei negyvomis akimis – pasakojo jai apie tai, kaip pėsčiomis keliavo per labai šaltus kalnus, bėgdamos iš savo kaimų, kuriais, kaip slėptuvėmis nuo valdžios karių, norėjusių juos nužudyti, naudodavosi sukilėliai.
„Kariai padegdavo mūsų kaimus. Nušaudavo mūsų vyrus ir brolius, sudegindavo mūsų namus. Jie stabteldavo, kad išgirstų mūsų kūdikių verksmą. Kai vaikai pradėdavo verkti, jie juos surasdavo ir nužudydavo, o mus išprievartaudavo.“ Tai vienas iš liudijimų, kurių klausėsi Victoria.
Moters diktofonui kas 60 minučių atsijungdavus, tekdavo greitai apkeisti garso kasetės pusę arba įdėti naują kasetę – kartais prievartą patyrusioms moterims prireikdavo valandų, kad galėtų išsakyti visą patirtą skausmą.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Per karus moterys neretai išgyvena siaubingą smurtą |
Nenorėdamos, kad jų vaikus nužudytų kariai, ar bandydamos apsisaugoti, kad vaikų verksmas nepritrauktų karių, kai kurios motinos būdavo priverstos uždusinti savo pačių vaikus, kol šie galiausiai suglebdavo jų rankose.
Victoria verkė kartu su moterimis, kai jai atrodydavo, kad jos nori, jog ji verktų kartu su jomis. Ji išlikdavo stoiška, jei jai atrodydavo, kad moterys iš jos tikisi būtent to.
Praėjus kelioms savaitėms nuo pokalbių su smurtą patyrusiomis moterimis pradžios, sustreikavo Victorios skrandis. Jai pasidarė sunku kvėpuoti. Moteris pasijuto keista ir sena. „Ką man reikėjo sakyti? „Prašau, liaukitės, jūs mane traumuojate“? Visi pasakojimai buvo šiurpūs. Tačiau jos buvo ten, aš buvau ten. Aš esu žmogus. Dalis manęs norėjo klausytis, tačiau kita dalis išgyveno skausmą“, – pasakojo moteris.
Neišvengiamai Victoria ir kiti žmonės, ėmę interviu iš karo nusikaltimų aukų, išgyveno tai, ką psichiatrai vadina antrine trauma. Geresnį žodį šiems pojūčiams apibūdinti, turi majai. „Susto“ – taip Victorios būseną pavadino moterys, iš kurių ji ėmė interviu. Victoria išgyveno „baimės ligą“.
Vieną rytą moterų diagnozė pasireiškė siaubinga forma. Victoria prabudo paralyžiuota. „Negalėjau pajudinti kaklo ar atsisėsti. Negalėjau pajudėti. Pamaniau: „Dieve mano, kaip aš nusigausiu iki automobilio ir nuvažiuosiu pas moteris paimti interviu? Tai buvo absurdiška, – prisiminimais dalinosi moteris. – Išgyvenau siaubingą stresą ir mano kūnas pradėjo užsisklęsti, norėdamas mane išgelbėti.“
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Per karus moterys neretai išgyvena siaubingą smurtą |
Prisimindama tas dienas, Victoria teigė mananti, kad tada ji galėjo išgyventi laikiną psichosomatinį paralyžių – retą, tačiau realiai egzistuojantį simptomą, kurį psichiatrai sieja su potrauminiu stresu.
Užfiksuota, kad antrines traumas patyrė ir su 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolių aukomis dirbę asmenys. Šią traumą išgyvena ir tyrėjai, analizuojantys vaikų seksualinės prievartos atvejus. Tai neišvengiamas ir darbo su karo nusikaltimų aukomis, pavojus.
Neturėjo minčių atsitraukti
Danielis Rothenbergas taip pat ėmė interviu iš karo nusikaltimo aukų Gvatemaloje ir tuopat metu draugavo su Victoria. Pora susipažino žmogaus teisių konferencijoje Vašingtone. Vaikinas į Gvatemalą išvyko gavęs „Fullbright“ stipendiją.
Jis prisiminė, kaip vežė savo merginą pas akupunktūristą, ragindamas ją išsimiegoti ir padaryti nedidelę pertrauką nuo interviu ėmimo. Danielis rūpinosi mergina, kol jos paralyžius atlėgo. Nė vienas iš jų nemąstė apie savo darbo nutraukimą ir atsitraukimą. Kai Victoria pasijuto geriau, jie abu vėl ėmėsi bendrauti su moterimis pilnu tempu.
Tuo metu beveik į trečią dešimtį įkopęs Danielis šiuo metu yra Arizonos valstijos teisės profesorius. Keliasdešimt metų jis ėmė interviu Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Neseniai jis padėjo užbaigti per 9 tūkst. interviu Irake, kur daugiausiai buvo kalbinami vyrai, teigę buvę išprievartauti ir kankinti šalį valdant diktatoriui Saddamui Husseinui ir po JAV vadovautos invazijos į Iraką.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Per karus moterys neretai išgyvena siaubingą smurtą |
Visi šie pasakojimai, užfiksuoti per pastaruosius penkerius metus, laikomi internetinėje duonbazėje „Irako istorijos projektas“, kuriam vadovauja „DePaul“ universiteto Tarptautinis žmogaus teisių teisės institutas.
„Victorios patirtis yra siaubinga, tačiau mes visi išgyvename tam tikras traumas. Tiesiog jas apdorojame skirtingais būdais, – sakė Danielis. – Nemanau, kad išreiškiu savo jausmus atvirai. Aš dažniausiai tiesiog nuolat stresuoju, ar „tinkamai“ reaguoju į žmonių pasakojimus. Norisi būti emocionaliam, ne robotui, tačiau taip pat nesinori palūžti klausantis kito žmogaus išgyvenimų. Jam nuo to tikrai nebūtų lengviau.“
Kai kurie interviuotojai sakė, kad jų darbas kartais primena paties liūdniausio ir baisiausio filmo žiūrėjimą, kurio metu turi stengtis nereaguoti į tai, ką matai / girdi.
Per daugybę metų darbo Danielis išsigrynino svarbiausias taisykles, kaip atlikti interviu. „Reikia pradėti nuo atviro prašymo: „Papasakokite man apie savo patirtį“. Žmogui reikia žiūrėti į akis. Negalima žiūrėti į užrašų knygelę. Jei žmogus sako: „Ne, aš nenoriu kalbėti“, turi išeiti. Jei sako: „Taip“ ir pradeda pasakoti siaubingus dalykus, savo veide negali parodyti jokių emocijų. Taip pat neturi stebėtis, kad šie žmonės visiškai svetimam asmeniui, t.y. tau, pasakoja tokius intymius dalykus. Turi žinoti, kad jie tau tai pasakoja, nes jiems reikia kam nors pasipasakoti. Jie tai daro dėl įvairių priežasčių. Turėdamas tai omenyje, negali dalinti jokių pažadų. Žmonės nori skirtingų dalykų – kai kurie nori keršto, kiti finansinės kompensacijos, treti prieglobsčio, ketvirti – juos nuskriaudusių asmenų persekiojimo. Tačiau šiuos žmones turi iš anksto įspėti, kad vienintelis dalykas, kurį gali padaryti – tai juos išklausyti“, – patirtimi dalinosi vyras.
Verkimo protrūkiai ir bemiegės naktys
Kartais, pasak interviuotojų, itin prislegia jų, kaip stebėtojų, bejėgiškumo jausmas. Kurda Daloye, tarptautinės teisės akademikė, kalbanti anglų ir arabų kalbomis, paėmė interviu iš šimtų kankinimus patyrusių aukų, kurių liudijimai tapo „Irako istorijos projekto“ dalimi. Tačiau jai pakako paimti vos vieną interviu iš seksualinę prievartą patyrusios moters, kad suprastų daugiau niekada nenorinti išklausyti šią smurto formą išgyvenusio asmens.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Prievartą patyrusios moterys dažniausiai tampa atstumtosiomis |
Moteris Kurdai pasakojo buvusi išprievartauta S.Husseino „Baath“ partijos nario. Po išprievartavimo ji pastojo ir bandė nėštumą nuslėpti. Vos pagimdžius kūdikį, pasirodė moterį išniekinęs vyras ir išplėšęs naujagimį iš rankų, išsinešė jį. Irakietė pasakojo neįsivaizduojanti, kur surasti savo vaiką.
„Esu motina ir esu irakietė. Žinote, mūsų kultūroje už tai, kad tapai nešvari, tave nužudo. Ši istorija mane tiesiog pernelyg sukrėtė“, – pasakojo moteris savo namuose Kurdistane. Prisimindama šį atvejį, Kurda verkė. „Aš gerai išmanau savo darbą. Esu išklausiusi daugybės siaubingų pasakojimų apie kankinimus, kuriuos žmonės patyrė. Tačiau šios moters atvejis man buvo išskirtinis“, – sakė teisės ekspertė.
Kurda pasakojo per interviu jautusis tarsi būtų pakybusi virš savo kūno. „Apie šį interviu stengiuosi mąstyti kaip apie filmą. Noriu apie jį galvoti kaip apie kažką, kas buvo visai ne tai, kas išties įvyko, – sakė moteris. – Tada jaučiuosi ne taip blogai, kad nesugebėjau savęs suvaldyti. Mano ašaros riedėjo taip stipriai, kad atrodė, tarsi kas nors ant manęs būtų užpylęs vandens. Verkėme kartu. Tada ji žinojo, kad išties jaučiau tai, ką jautė ji.“
Paklausti apie antrinę traumą, didžioji dalis interviuotojų sakė, kad jiems šis terminas yra gerokai „apmarintas“. Jie siūlė pakalbėti apie verkimo protrūkius ir bemieges naktis. Apie interviuotojus, kurie kiekvieną naktį prisigeria, o vėliau keliasi penktą valandą ryto ir puikiai atlieka savo darbą. Apie medicinos profesionalus, karų siaubomose šalyse atliekančius darbą už skatikus, palyginti su pinigais, kuriuos gautų dirbdami privačioje ligoninėje, taikioje valstybėje.
Jie siūlė pakalbėti su Jana Pfundheller.
Lūžio taškas
Surasti daugiau informacijos apie Janą nebuvo paprasta. Per dvi paieškų internete dienas pavyko rasti vienintelę nuotrauką, kurioje matyti chaki spalvos kelnes vilkinti moteris su praktiška šukuosena, atsukusi nugarą į fotoaparatą ir besikalbanti su Afrikos pabėgėliais.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos pabėgėliai |
Jana priminė moterį, kuri galėjo stovėti priešais tave eilėje maisto prekių parduotuvėje. Gal taip kada nors ir buvo. Juk ji močiutė iš Brewsterio miesto, Vašingtono. Tačiau moters kolegos visame pasaulyje vadina Janą viena iš eruditiškiausių karo išprievartavimo aukų interviuotojų.
„Žmonės manęs klausia, ar aš verkiu. Žinom, kad verkiu. Tačiau tai darau, kai manęs nemato, arba naktį. Naktį dažnai jaučiuosi sugniuždyta, – pasakojo Jana. – Tačiau kiekvieną sykį, kai man plyšta širdis arba kai nuliūstu dėl to, ką išgirstu, jaučiuosi dėkinga, nes žinau, kad mano žmogiškumas vis dar gyvas.“
Jana kalba atsargiai ir lėtai. Jos balse justi kažkas labai raminančio. Tai šis balsas, kurį daugybę metų girdėdavo seksualinę prievartą patyrusios aukos Brewsteryje, kai moteris čia dirbo seksualinių nusikaltimų detektyve.
1990-aisiais užbaigusi savo karjerą policijos departamente, Jana buvo namuose, kai jos vyras, federalinis narkotikų agentas, pranešė, kad jiems atsirado jaudinantis pasiūlymas. „Jis sakė sulaukęs skambučio iš užsienio. Skambinęs žmogus pranešė ieškąs, kas norėtų vykti į Kosovą imti interviu iš žmonių, per karą patyrusių seksualinę prievartą, – prisiminė moteris. – Jis manęs paklausė, ar noriu vykti kartu su juo.“
Pora ilgai nesvarstė. Į Kosovą Jana vyko kaip Tarptautinio Kriminalinio Teismo Hagoje atstovė. Nuvykusi į šią šalį ir ėmusi kalbinti moteris, ji sakė buvusi priblokšta. Moteris išgirdo, kaip saugumo pajėgos įsiverždavo į namus ir šeimos akivaizdoje išprievartaudavo moteris; kaip grobdavo ir prievartaudavo mažas mergaites. Moterys būdavo laikomos kaip sekso vergės apleistose ligoninėse, daržinėse, namuose.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Libijos moterys |
„Visa tai girdėti buvo itin sunku, nes aš atvykau iš šalies, kur policija padeda žmonėms, – sakė Jana. – Jei turi problemu, kreipiesi į policijos pareigūną. Mano pasaulyje, kariuomenė saugojo valstybės sienas. Tame pasaulyje, policija gėrė alų ir stebėjo, kaip kiti policininkai prievartavo moterį. Klausydamasi šių istorijų jaučiausi tarsi viskas, ką aš iki tol maniau supratusi, mane išdavė.“
Jana iš smurtą patyrusių aukų interviu Kosove ėmė ketverius metus. Istorijos, kurias ji įamžino, prisidėjo prie to, kad 1990-ųjų pabaigoje Hagos tribunoluose buvo nuteisti keli serbų lyderiai, įsitikinęs Northwestern universiteto teisės profesorius Johnas Haganas.
Pastarasis dirbo su lūžio tašku tarptautinėje teisėje tapusia byla, susijusia su teritorija Balkanuose, kur serbų kariai apleistose ligoninėse ir kituose pastatuose laikė musulmones moteris ir mergaitės kaip sekso verges.
„Janos darbas buvo neapsakomos vertės, – sakė Johnas. – Jis atskleidė, kad serbai prievartavo dėl trijų priežasčių: norėdami sukelti skausmą, apvaisinti moteris ir tokiu būdu „išvalyti“ etninius musulmonus bei iškeldinti juos. Tam, kad išgąsdintum žmogų, nebūtinai reikėjo jį išprievartauti. Pakakdavo nuvykus į kaimą pasakyti: „Jei neišsikraustysite iš čia, išprievartausime jūsų moteris“, ir kaimo gyventojai akimirksniu palikdavo savo namus ir niekada čia nebesugrįždavo.“
Ši byla tarptautinėje teisėje padarė tam tikrą perversmą. Nors sisteminis prievartavimas konfliktų dalis buvo nuo biblijinių laikų iki šiuolaikinių karų, iki tol konkrečiai už prievartavimus nebuvo nuteistas nė vienas kaltininkas.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Sirijos pabėgėliai |
Pasibaigus Hagos tribunolams, Jana nusprendė padaryti pertrauką. Ji sugrįžo namo ir keletą mėnesių bandė atsipalaiduoti. Tačiau nieko iš to neišėjo. „Paaiškėjo, kad golfas man išties nepatinka“, – juokėsi moteris.
Netrukus Jana gavo kitą paskyrimą. Šįsyk į Darfūrą. Metus dirbdama JAV valstybės departamente, Jana kartu su savo tyrėjų komanda surinko tūkstančius moterų ir mergaičių istorijų, tvirtinusių, kad jos, o kartais ir jų kūdikiai, buvo išprievartautos, kankintos ir suluošintos Sudano valdžios remiamos atsargos kariuomenės, pasivadinusios arabišku pavadinimu „Janjaweed“, kas išvertus reiškia „vyras ant arklio su ginklu“, karių. Šie kariai užpuldinėdavo kaimuose gyvenusius žmones, kur slėpdavosi prieš valdžią kovoję sukilėliai.
Priėmusi darbo pasiūlymą, Jana manė, kad jai teks susidurti su dar vienu Kosovu. Tačiau tai, ką ji išgirdo Darfūre, iš moters atėmė žadą. Viskas, ką ji galėjo padaryti – tai pranešti apie tai, ką girdėjo. Tačiau jos ir jos komandos darbas itin prisidėjo prie to, kad 2004 metais tuometis JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas pirmą sykį pripažino, kad Darfūre vykdomas genocidas.
Paguosti save
Tačiau Jana pabrėžė, kad interviuotojai neturėtų užsisvajoti, kad jų darbas ką nors pakeis. Darfūro atveju prireikė daugybės aukų parodymų, kol tarptautinė bendruomenė galiausiai pripažino šioje šalyje vykdytą genocidą. Tuo tarpu smurtas Sudane ir toliau klesti. „Tikiu, kad pasaulis reaguoja atsižvelgdamas į tai, ką jis mano galįs padaryti, – sakė Jana. – Darfūro atvejis daugeliui žmonių yra tiesiog emociškai pernelyg sunkus.“
Moteris tvirtino su savimi nesinešiojanti jokių naivių vilčių – ji tik fiksuoja pasakojimus. Jana prisiminė vieną konrečią moterį iš pabėgėlių stovykos Darfūre.
 |
| sxc.hu nuotr./Kenija |
„Moters kaimą nusiaubė „Janjaweed“ kariai. Ji kalbėjo savo gimtąja kalba, man ją suprasti padėjo vertėjas. Sėdėjome kartu. Moteris papasakojo, kad jos šeima buvo išžudyta. Kad ji matė, kaip buvo prievartaujamos kitos moterys ir kad galiausiai pati buvo išprievartauta, o paskui dar ir fiziškai suluošinta. Moteris mokėsi slaugymo, taigi nušliaužė pas kitus žmones padėti jiems ir padėti sau. Pabėgėlių stovykoje ji gyveno pačiomis baisiausiomis sąlygomis. Per interviu ji buvo tokia maloni. Kai baigiu interviu, savo vertėjui visuomet pasakau nebandyti tapti psichologu ir kalbintam žmogui sakyti, kad „viskas bus gerai“. Paprašau tiesiog padėkoti. Pamenu, tąsyk pasakiau: „Ačiū. Man labai gaila, kad jums tai nutiko, ačiū labai, kad man apie tai papasakojote. Kol laukiau, kol vertėjas tai išvers, ta moteris man pati puikia anglų kalba atsakė: „Ne, ačiū tau, sese“, – prisiminimais dalinosi Jana.
Moteris sakė buvusi priblokšta. Žiaurų smurtą išgyvenusi moteris galėjo sutrumpinti savo agoniją ir nejausti skausmo, kurį patyrė klausydamasi, kaip jos istorija buvo perpasakojama. Ji galėjo tiesiogiai bendrauti su Jana, be vertėjo pagalbos. Tačiau gerbdama Janą ir visą interviu procesą, ji to nedarė.
Prisimindama tai, Jana trumpam palūžta, giliai įkvepia ir tęsia pasakojimą. „Aš pamenu, ką ji vilkėjo, pamenu jos plaukus, jos akių žvilgsnį. Praėjo daug laiko, tačiau apie šią moterį pamenu viską. Toje neįtikėtinai karštoje, purvinoje, dvokiančioje ir siaubingoje pabėgėlių stovykloje ji atrodė neįtikėtinai oriai. Ji kantriai ir pagarbiai laukė, kol aš užbaigsiu savo darbą, kad atskleistų, kaip nutiko, kad atsidūrė priešais mane.“
Išsiskyrusi su moterimi, Jana kartu su savo vertėju sugrįžo į automobilį, užsidengė savo veidą rankomis ir pradėjo verkti. „Stengiuosi pati save paguosti, – sakė Jana. – Kartais reikia sau pasakyti, kad padarei geriausia, ką galėjai padaryti. Aš tai padariau.“
