„Jei ne lietuviškas darboholizmas“, – įžnybtų jos sąžinės balsas, jei tik jis kada nors sumanytų papriekaištauti dėl didelio atsidavimo kūrybai. Užtat atvykusiai iš darbą ir jo rezultatus labai vertinančių žmonių šalies Lietuvos Laurai itin ryškiomis spalvomis atsiveria kiek kitoks prancūzų mokėjimas būti, kaip jie vadina, art du vivre.
„Prancūzijoje nėra pasakymo „tyla – gera byla“ atitikmens. Bendravimas jiems labai svarbus, ir jie nesukuria tokių situacijų, kuriose vienas kalba, o visi kiti tik pritariamai linksi. Pasikvietę svečių, jie neskubėdami, diskutuodami apie politiką, ekonomiką, gyvenimą, skanaudami maistą, gurkšnodami vis kitą vyną prie kito patiekalo sukuria visiems malonų žaidimą, turintį daug mažų taisyklių“, – pradėdama pirmąjį kavos puodelį per „Skype“ pokalbių langą atveria menininkė.
Kavinukėse – po vieną
Po kelerių metų Vilniuje, kur žmonės mėgsta susitikinėti mieste, Laura buvo nustebusi, kad Reno gyventojai elgiasi visai kitaip. Ryte jiems patinka į kavinukę ateiti po vieną. Užsisakę puodelį espresso ar „noisette“ – juodos kavos su lašeliu pieno – jie varto laikraštį, kramsnoja kruasaną, galbūt persimeta keliais žodžiais su padavėju ar padavėja. „Padavėjai čia – labai svarbūs žmonės. Prancūzai nesėda prie stalelio, kol padavėjas nemosteli ranka į tą, prie kurio būtų galima įsitaisyti. Žinoma, ne šiaip mosteli – būtinai pradeda neįpareigojantį pokalbį, pavyzdžiui, „kokia nesąmonė, jau kovas, o dar taip šalta“, – šypsojosi mergina, kuri grįžusi į Lietuvą labai pasigenda gerai besijaučiančio ir savo darbą mylinčio aptarnaujančio personalo.
Mėgsta svečiuotis
Tačiau tarę „susitinkam kavos?“ reniečiai neturi galvoje kavinės ar baro: jei esi daugiau nei prašalaitis, jie kviečiasi į svečius. „Prancūzams, bent jau gyvenantiems ne Paryžiuje, labai svarbu lankytis svečiuose. Į barą juk gali nueiti bet kas – o draugai ir šiaip malonūs žmonės kviečiami į namus, tai lyg koks draugiškumo patvirtinimas“, – pasakoja Laura. Dažniausiai svečią prancūzai pavaišins aperityvu (gėrimo taure ir lengvais užkandžiais) arba kelių patiekalų vakariene, o po to pasiūlys kavos. Ją dažniausiai verda itališkuose kavinukuose, kai kurie turi kavos aparatus. Bet kokiu atveju, prancūzams tiesiog karštu vandeniu užpilta malta kava būtų neregėtas dalykas.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Laura Potet |
Nors svečių pasikvietimas ilgai vakarienei skamba kaip rimto pasiruošimo reikalaujantis reikalas, menininkė tikina, kad taip nėra. „Prancūzai turi tą savo art du virve, meną gyventi, ir jų kvietimasis į svečius, toks paprastas, be noro pasipuikuoti tuo, ką turi, be įsipareigojimo prieš tai 2 dienas tvarkytis namus, – tiesiog tam, kad visi kartu pakalbėtų, padiskutuotų, kartais per daug garsiai reikštų savo nuomones, – man yra graži šito meno apraiška“, – pasakojo Laura. Ji džiaugėsi, kad prancūzai nėra kritiški, nekelia didelių reikalavimų vieni kitiems, gal net neskirsto kalbų ar elgesio į blogo ar gero tono požymius... „Nors... vis dėlto yra dalykas, kurį jie įvertintų kaip blogą toną. Tai – nutylėjimai, paviršutiniškumas. Jiems visada, kad ir kas būtų, geriau sakyti viską į akis taip, kaip yra. Net jei tai nebus malonu, jie įvertins ir žinos, kad gali tavimi pasitikėti“, – prisiminė dailininkė.
Menas būti – ir geriant kavą
Paprašiau pratęsti apie meną gyventi (ar, dar suprantamiau – meną būti). Juk taip patraukliai skamba – kaip pažadas, kad kiekviena tavo minutė bus tarsi meno kūrinys! „Na, tai atsispindi ir jų kavos gėrime. Jie žino, kad atėjus į kavinukę ar restoranėlį bus tam tikras procesas: jie ateis, lukterės, kol padavėjas parinks staliuką, atsisės... Arba vakarieniaus pas draugus mažiausiai 3-4 valandas, skanaudami užkandėlę, vėliau patiekalą, po to – sūrius arba desertą, ir viską su vis kitokiu vynu, viską aptardami, pašnekėdami apie politiką, ekonomiką... O per pietus dauguma įstaigų tiesiog užsidarys, nes „pietūs yra pietūs“, – baigė pokalbį Laura ir išskubėjo pas savo vyro Laurent mamą į kitą dvarelio dalį, kur jau pakvipo gardžiu, neskubant ruoštu maistu.
