Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

XX amžiaus liudininkai – bunkeriai, turėję apsaugoti komunistų ir nacių lyderius nuo priešų

Bunkeris Albanijos kalnuose
123rf.com nuotr. / Bunkeris Albanijos kalnuose
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuviai turi Šaltojo karo muziejų branduolinių raketų šachtose po žeme, lenkai – antžeminį Hitlerio „Vilko guolį“, o štai pas bosnius yra gigantiškas Šaltojo karo laikų prisiminimas – 6500 kv. m ploto patalpos su 100 miegamųjų, kurias apsisaugojimui nuo branduolinio karo sau buvo įsirengęs tuometinės Jugoslavijos vadovas.

Tokios vietos yra geriausias XX amžiaus palikimas ateities kartoms, todėl jas būtina aplankyti. Pateikiame sąrašą šalių, kuriose galima rasti dėmesio vertų bunkerių. Apsilankius tokiose vietose niekam nekils noras sugrįžti į praėjusį amžių.

1. Albanija. Tai tikra bunkerių šalis. Komunistų diktatoriaus Enverio Hoxhos valdymo metais Albanijoje buvo pastatyta daugiau nei 750 tūkst. bunkerių. Valstybę tvirta ranka jis valdė nuo 1944 metų iki pat savo mirties 1985-aisiais, ir per tą laiką stengėsi Albaniją paversti viena izoliuočiausių šalių: draudė religiją, taip pat keliones į užsienį. Beveik ketvirtadalį šalies biudžeto E.Hoxha skyrė kariuomenei stiprinti, daug lėšų išleista bunkerių statyboms. Vieną svarbiausių 1950 metais jis įsirengė sau ir, kad būtų tikras, jog statinys tinkamas, išbandė jį su projektavusiu inžinieriumi.

Bandymas parodė, kad „projektas“ pavyko, todėl šalyje prasidėjo masinė plieninių bunkerių statyba – bunkerių „grybukai“ dygo kalnų šlaituose, pakrantėse, paplūdimiuose, laukuose, net vaikų žaidimų aikštelėse, gyvenamuosiuose rajonuose. Visa tai, diktatoriaus nuomone, turėjo apsaugoti albanų naciją nuo sovietų arba NATO invazijos. Priešai taip niekada ir neatėjo, tačiau iki šių laikų šalyje išlikę tūkstančiai šios masinės panikos liudininkų – bunkerių. Vietiniams jie – tarsi randai, kasdien primenantys diktatoriškus E.Hoxhos valdymo metus. Tačiau turistams – tikras lobis.

2. Lenkija. Vienas garsiausių Lenkijoje karinių objektų, kurį lanko turistai iš viso pasaulio, – Vilko guolis (Wilczy Szaniec). Įsimenančiai pavadinta vietovė – Mozūrijos regione netoli Kenštyno (Ketrzyn) nacių lyderio Adolfo Hitlerio įrengtas karinis „miestelis“. Iki šių dienų jame yra išlikę apie 200 įvairios paskirties pastatų – barakų, bunkerių griuvėsių. Savu laiku čia buvo elektrinė, geležinkelio stotis ir du aerodromai. Gierložo miške pagrindinė A.Hitlerio būstinė pradėta statyti 1940 metais. Kadangi iš karto nuspręsta, jog ši vieta bus skirta vadui, miestelis gavo pavadinimą „Vilko guolis“ – būtent „Vilkas“ buvo A.Hitlerio partinis slapyvardis. Traukdamiesi naciai susprogdino Vilko guolio objektus. Tačiau jų griuvėsiai tebestūkso ir masina turistus.

„Vilko guolis“
„Vilko guolis“

Čia atvykę lankytojai gali užsisakyti nakvynę miestelyje įkurtame nedideliame viešbutyje ir pavakarieniauti restorane, kurios įrengtas viename iš buvusių bunkerių. O kitą dieną galima paskirti apylinkėms, kuriose yra išlikę kadaise buvę slaptieji kitų nacių štabai – tai Pozezdrz ir Radziej.

3. Bosnija ir Hercegovina. Dabartinėje šalies teritorijoje galima rasti ne vieną bunkerį. Vis dėlto svarbiausias ir apipintas slapčiausiomis istorijomis yra buvusios Jugoslavijos komunistų partijos lyderio Josipo Tito užsakytas bunkeris, kurio statybos ir įrengimas truko 26 metus. 1953 metais pradėtas rengti bunkeris turėjo apsaugoti šalies valdančiųjų klasę nuo branduolinės atakos. Konjico kalno viduje įrengtas bunkeris suprojektuotas giliai po žeme – apie 85,5 m gylyje. Daugiau nei 13 mlrd. litų kainavęs statinys užbaigtas 1979 metais, likus metams iki J.Tito mirties. Pats lyderis į bunkerį niekada nebuvo užsukęs, nors jame specialiai J.Titui buvo įrengti „karališki apartamentai“.

Bosnijoje esančiame komunistų lyderio Josifo Tito „asmeniniame“ bunkeryje įrengta net konferencijų salė.
Bosnijoje esančiame komunistų lyderio Josifo Tito „asmeniniame“ bunkeryje įrengta net konferencijų salė.

Platus „U“ formos kompleksas yra vos 40 kilometrų į pietus nuo Sarajevo – dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos sostinės. Sakoma, kad jame nelaimės atveju būtų tilpę 350 žmonių, kurie bunkeryje neišeidami į lauką galėtų praleisti pusę metų. Visuomenė apie šį statinį sužinojo 1992 metais, kada Bosnija paskelbė nepriklausomybę. Tuomet bunkeris perduotas kariuomenės žinion – objektą ji prižiūri iki šiol. Šiuo metu kompleksas atviras visuomenei – autentiškoje aplinkoje vyksta edukacinės ekskursijos. Jų metu galima aplankyti visus bunkerio „monstro“ kampelius – nuo erdvios „konferencijų salės“, darbo kabinetų su būtinomis priemonėmis (pavyzdžiui, rašomosiomis mašinėlėmis) iki paties J.Tito miegamojo. 

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Josipo Brozo Tito bunkeris
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Josipo Brozo Tito bunkeris

4. Vokietija. Ericho Honeckerio Šaltojo karo laikų bunkeris šalia Berlyno buvo pritaikytas atlaikyti branduolinę ataką. Pasak ekspertų, Rytų Vokietijoje esantis bunkeris buvo vienas pažangiausių tokios paskirties statinių sovietiniame bloke. Slėptuvė, kurios statyboms 1978–1983 metais buvo panaudota 85 tūkst. tonų gelžbetonio, galėjo atlaikyti chemines atakas, taip pat iki 1 megatonos galingumo atominės bombos sprogimą. Toks užtaisas apie 80 kartų galingesnis už atominę bombą, numestą ant Hirošimos 1945 metais. Bendras trijų aukštų patalpų plotas – 7 750 kv. metrų. Pavadinimą „Honeckerio bunkeris“ statinys gavo pagal Rytų Vokietijos komunistinio režimo lyderį Erichą Honeckerį, kurio sumanymu šis bunkeris ir buvo pastatytas, baiminantis potencialaus branduolinio karo tarp sovietų ir Vakarų šalių.

Maždaug 50 km į šiaurės rytus nuo Berlyno esančiame komplekse nelaimės atveju prieglobstį būtų radę 400 komunistų partijos grietinėlės atstovų. Pasibaigus Šaltajam karui statinys buvo apleistas. Po kelių dešimtmečių entuziastų dėka jis aptvarkytas ir 2008 metais trumpam buvo atidarytas visuomenei. Per kelis mėnesius bunkerį spėjo apžiūrėti apie 20 tūkst. žmonių. Paskatinti tokios sėkmės, bunkerį prižiūrintys vokiečiai planuoja jį paversti nuolat veikiančiu muziejumi. Tiesa, tam kol kas trūksta lėšų, tad ieškoma investuotojų. Apskaičiuota, kad muziejui įrengti reikėtų maždaug 5,18 mln. litų (1,5 mln. eurų).

Panašus muziejus jau šešerius metus veikia netoli Bonos. Šis bunkeris buvo skirtas tuometinės Vakarų Vokietijos lyderiams, kurie, invazijos atveju, statinyje būtų radę saugų prieblobstį keliems mėnesiams.

5. Lietuva. Viename gražiausių Lietuvos kampelių – Žemaitijos nacionaliniame parke – esantį Šaltojo karo laikų muziejų į „būtina pamatyti“ sąrašą neseniai įtraukė pasaulinis keliautojų gidas „Lonely Planet“. Šaltojo karo muziejus įsikūręs Plokštinės miške, buvusioje sovietinės armijos požeminėje termobranduolinių raketų paleidimo aikštelėje. Ji pastatyta 1962 metas.

Šaltojo karo muziejaus ekspozicijų salė.
Šaltojo karo muziejaus ekspozicijų salė.

Amerikiečiams pradėjus statyti požemines karines bazes, Sovietų Sąjunga negalėjo sau leisti atsilikti. Todėl Plokščių kaime 1960 metų rugsėjį pradėta statyti pirmoji Sovietų šalyje požeminė raketinė bazė. Platelių ežero pakrantėje augantis Plokštinės miškas tam idealiai tiko: vietovėje buvo pakankamai didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 170 m), lengvas gruntas (smėlis), mažai gyventojų. Tiesa, netoliese buvo keli vienkiemiai, kuriuose gyveno neturtingi žmonės. Jiems už nukeltas sodybas valdžia sumokėjo 4,5 tūkst. rublių.

Išlikę dokumentai atskleidžia, kad karinę bazę statė 10 tūkst. kareivių, kurių dauguma buvo estai. Jie kasė 27 metrų gylio šachtas kaip šulinius – kastuvais. Centre tuo pat metu išrausė duobę, išbetonavo, sustatė visus įrenginius: elektros ir radijo stotis, vadovavimo pultą, technologinį bloką, įrengė poilsio kambarį budėtojams. Po to užklojo stogą, užpylė jį skystu stiklu, kad į patalpas nepatektų vanduo, viską paslėpė po žemėmis. Iškastą iš šachtų gruntą pylė ant naujai į Plokštinę tiesiamo kelio.

Wikipedia.org nuotr./Plokštinės raketų paleidimo bazė
Wikipedia.org nuotr./Plokštinės raketų paleidimo bazė

Į šachtas buvo nuleistos keturios R-12 termobranduolinės raketos. Jos buvo nukreiptos į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją ir Turkiją. Kas 3-4 metai kryptis buvo keičiama. Raketos tarnaudavo 5-15 metų, priklausomai nuo jų eksploatacijos. Per 16 metų Plokštinėje jos buvo pakeistos vieną kartą.

Įprastomis sąlygomis šachtose galima buvo išgyventi 15 dienų. Statybos buvo baigtos 1962 metų gruodžio 31 dieną. Tą patį vakarą, prieš pat Naujuosius, „raketininkai“ pradėjo tarnybą. Raketų paleidimo aikštelė buvo aptverta tvora, kurią spygliuotos vielos, signalizacijos, aukšta elektros įtampa ir kita. Į šachtas buvo nuleistos keturios R-12 termobranduolinės raketos. Jos buvo nukreiptos į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją ir Turkiją. Kas 3-4 metai kryptis buvo keičiama. Raketos tarnaudavo 5-15 metų, priklausomai nuo jų eksploatacijos. Per 16 metų Plokštinėje jos buvo pakeistos vieną kartą.

Šalia raketinės aikštelės buvo įkurtas karinis miestelis, kuriame veikė valgykla, buvo pastatytos dvi medinės kareivinės. Kariškiai iš Plokštinės pasitraukė 1978 metų birželį.

Šiuo metu Plokštinėje įrengtas šaltojo karo muziejus. Tai – vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Muziejaus ekspozicijoje daug istorinio Šaltojo karo laikus menančių daiktų – ginkluotės, žemėlapių ir pan., įrengta ir sovietinės propagandos ekspozicija, atspindinti to laikmečio aktualijas. Daugiau informacijos suteikiama muziejaus interneto puslapyje.

Latvia.travel.lt nuotr./Latvijos bunkeryje
Latvia.travel nuotr./Latvijos bunkeryje

6. Latvija. Lygatnės bunkeris – dar viena požeminė slėptuvė, kurioje pasislėpti planavo Latvijos komunistų valdžios elitas. Bunkeris įrengtas reabilitacijos centro „Lygatnė“ teritorijoje. 9 metrų gylyje esanti slėptuvė užima apie 2 tūkst. kv. metrus.

Net 30 metų dauguma reabilitacijos centro darbuotojų, o juo labiau ligonių, nieko nežinojo apie tai, kas slepiasi po jų kojomis. Bunkeris įrengtas Šaltojo karo laikais, kai Sovietų Sąjunga rengėsi Vakarų, o ypač – JAV branduoliniam smūgiui. Tiesa, sunku įsivaizduoti, kaip, artėjant priešo raketoms, tarybinės Latvijos vadovai per kelias minutes būtų įveikę 75 kilometrų atstumą nuo Rygos iki slėptuvės Lygatnėje. 

Latvia.travel.lt nuotr./Autentiški žemėlapiai
Latvia.travel nuotr./Autentiški žemėlapiai

Slėptuvė buvo įrengta taip, kad joje pasislėpę asmenys, neišeidami į lauką, galėtų išgyventi kelis mėnesius. Viduje buvo oro valymo įrenginiai, deguonies atsargos, įrengta vandentiekio bei kanalizacijos sistema, tiesioginis ryšys su Kremliumi, tarybiniams laikams būdinga valgykla ir miegamieji kambariai. Dėmesio verti ant sienų kabantys galimų įvykių planai ir žemėlapiai, vaizduojantys, kas atsitiktų sugriuvus Latvijos hidroelektrinių užtvankoms.

Kaip nurodo Latvia.travel, dabar visuomenei atvirame Lygatnės bunkeryje turistai gali papietauti XX a. 9 dešimtmečiui būdingoje aplinkoje prie klijuote uždengtų stalų. Siūlomi patiekalai taip pat nukelia į sovietinę realybę: valgiaraštyje, pavyzdžiui, yra „kolūkiečio komplektas“ – sriuba, kompotas ir forminė duona.

Latvia.travel.lt nuotr./Valgykla su klijuote uždengtais stalais
Latvia.travel nuotr./Valgykla su klijuote uždengtais stalais

Aktyvūs ir atrakcijas mėgstantys žmonės, nebijantys vykdyti slaptą užduotį ir gauti adrenalino dozę, bunkeryje gali dalyvauti realybės žaidime „X objektas“. Pagal scenarijų, dalyviams reikia išgelbėti gimtąją šalį nuo katastrofos.  

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje