Kažkada studijų metais, plaukdami plaustais Lietuvos upėmis su „Be sienų“ keliautoju Pauliumi ir kitais draugais svarstėm, kas pirmas iš mūsų uždirbs milijoną. Vienas litas Ugandoje virsta 1000 šilingų. Kampaloje iš bankomato išsitraukiau 400 tūkst. šilingų ir su šypsena veide prisiminiau draugų diskusiją. Pradžiai pinigų turėtų užtekti, o planas šioje šalyje išleisti būtent apie milijoną. Nors tai tik popierėliai, visgi milijoninės sumos privertė dar kartą susimąstyti apie pinigų reliatyvumą ir ką už juos galima skirtingose pasaulio vietose įsigyti.
Dar prieš kelerius metus reikėdavo daugeliui priminti, kas yra Couchsurfing.org svetainė (svetingumo portalas, kuriame žmonės priima nakvoti vieni kitus ant sofos). Dabar daugelis skaitančių kelionių tekstus šį socialinį tinklą žino panašiai kaip ir „Facebook“. Ir būtent dėl šio tinklalapio populiarumo Europoje apsistoti pas „coucherius“ darosi neįtikėtinai sudėtinga. Daugelis užleidžiančių savo sofas nakvynei jau pavargo nuo svečių, kiti nuolat juos priima ir nuolat yra užimti. Tačiau tik ne Afrikoje. Čia vakare gali parašyti kelis laiškus ir jau ryte gausi patvirtinimą, kad esi mielai laukiamas vienuose ar kituose namuose.
Taip aš ir atsidūriau šiuose jaukiuose Kampalos priemiesčio namuose. Pas dvi žavias, balsingas sesutes, kurios gyvena su broliu ir mama. Iš banko grįžusi Bobby paskubomis pradėjo tvarkyti kambarius, o man tik patarė jaustis kaip namie. Po dešimties valandų kelionės autobusais, po mažų viešbučio kambariukų, po afrikietiškų krosnelių dūmais užpildytų patalpų, šis Kampalos priemiestyje pastatytas namas tikrai labiau ir priminė namus.
Kiekvieną kartą peržengus naują slenkstį, jautiesi šiek tiek nejaukiai. Visgi Europoje keliavusi, vaikiną švedą turinti ir studijoms Vokietijoje besiruošianti Bobby greitai pasirūpino nauju svečiu – iškepė kiaušinienės, sutvarkė brolio kambarį, kuriame turėjau apsistoti aš, išvalė ir kitus namų kampus, nulupo saldžių ir sultingų cukranendrių. Kad ir kaip norėjau padėti, teko įsitaisyti ant sofos ir jaustis svečiu. Vyras virtuvėje Afrikoje toks pats retas kaip, pavyzdžiui, ir astronautas. Afrikietės moterys iš to kikena, vyrai – iš viso nelabai supranta. Tad, kad ir kokia europietiška būtų buvusi Bobby laikysena, manęs prie puodų ji neprileido.
Rašiau savo dienoraštį ir klausiau, kaip šluodama kambarius Bobby dainuoja Beyonce, Rihannos ar dar geriau – gitaristo ir dainų kūrėjo brito Beno Howardo dainas. Gyvendamas Kenijoje atpratau nuo melodingų dainų: visur vien Kenijos ir Tanzanijos popmuzika su hiphopo prieskoniais, o paprasti žmonės bažnyčiose ar gatvėse nuolat traukia natas labai pro šalį. Net ir ritmingų būgnų garsų žaliose savanose sunku išgirsti (priešingai nei Vakarų Afrikoje).
Tad tikrai nustebau patekęs į priemiestį Kampaloje, kur žmonės aplinkui tiesiog mėgaujasi dainavimu, puikiai atlieka visus gabalus ir klauso bei mokosi europietiško lengvo roko. Prieš užmerkiant akis popiečio miegui (visą naktį keliavau, tad trumpam kritau nusnausti) kieme mažametė mergaitė prabėgo išskėtusi rankas dainuodama legendinę R.Kelly dainą „I believe I can fly...“ (Aš tikiu, jog galiu skristi...). Papurčiau galvą iš nuostabos – Kenijoje net ir prestižiniame Nairobio rajone to neišgirsi.
Dar labiau nustebau susipažinęs su jaunesne Bobby seserimi Esthera. Fantastiškai gražių afrikietiškų bruožų mergina neatsiliko nuo sesers ir dainuodama, o kai uždainavo jos abi, pasigailėjau, kad nesu muzikos atlikėjų vadybininkas.
Vakare sutikęs jų brolį Benjeminą jau nesistebėjau ant galvos išvydęs dideles raudonas ausines ir niūniuojamą savo kūrybos dainą. Pastarasis jau ir visą albumą įrašęs...
Nors per dvi viešnagės dienas iki galo neišsiklausinėjau, tačiau didelis brolių ir sesių būrys šioje šeimoje susijęs su muzika. Keli broliai dirba muzikos vadybininkais ir kūrėjais Ugandoje bei Tanzanijoje, o šiaip šeima su mama priešakyje išgyvena iš internetinės afrikietiškų suvenyrų parduotuvės. „Turime vieną parduotuvę atidarę ir Nicoje, Prancūzijoje“, – pasakojo Bobby. Pati mergina planuoja pabaigti studijas Europoje ir prisidėti prie verslo daug daugiau, su naujomis idėjomis. Jei, žinoma, neliks gyventi su savo draugu kur Švedijoje.
„Jis mane, tiesą sakant, kartais užknisa. Skambina kiekvieną dieną ir klausia, kodėl nesimokau. Jei atsakau, kad turiu kitų reikalų ar tiesiog pavargau – nuolat paburba, jog nenoriu įstoti į universitetą ir atvykti pas jį“, – piktai dar vieną švedo skambutį atmetė Bobby.
Per dvi praleistas dienas Kampalos priemiestyje keliavau su sesutėmis lankyti ligoninėje atsidūrusio nigeriečio draugo Faruko, važiavom į poilsio zoną prie Viktorijos ežero, vakarieniavom ant kalvos, nuo kurios matosi visas miestas, ir dalinomės savo svajonėmis bei kelionių planais.
Jau vėliau atsidaręs „Facebook“ puslapį, nustebau išvydęs, jog kelios savaitės iki man atvykstant į Kampalą, sesės lankėsi Šveicarijoje. O taip įnirtingai pasakojau apie šaltį Lietuvoje! Dabar jau pats pasijutau kvailai – per daug įpratau visiems aplinkui, tarsi pirmokams, paprastais žodžiais ir išraiškingais gestais pasakoti apie sniegą bei šaltį. O čia visi supratingai linksėjo pritardami, nors prieš mėnesį patys lakstė su žieminėmis striukėmis po kalnus. Tas afrikietiškas mandagumas...
Ir dar kartą įsitikinau, kad ir kokia atitrūkusi nuo manojo pasaulio šalis beatrodytų, joje visada rasi panašiai mąstančių žmonių – keliaujančių, besimokančių, dirbančių panašius darbus, besidominčių panašiais dalykais.
Visai kitokią Ugandą rasite ankstesniame pasakojime.
Lėtoji ir užsimiegojusi Uganda po viešnagės pas Bobby ir Estherą apsivertė aukštyn kojomis. Vieną dieną tu Marse, kur niekaip negali rasti kontakto su jo gyventojais, kitą dieną Kampalos priemiestyje trauki su merginomis tas pačias savo mėgstamas B.Howardo dainas.
Praleidau Ugandoje tik savaitę, o sutiktų įdomių žmonių ir nuotykių su laukiniais Afrikos gyvūnais užteks ir trečiam pasakojimui. Leidžiuosi į išmaniausių pasaulio beždžionių šimpanzių paieškas...
(Laukite tęsinio...)
