Ilja, kaip jūs atradote šią istoriją? Kaip gimė idėja sukurti filmą?
Kartu su filmo bendraautoriu Willem Timmers dirbome gidais ir vesdavom turistų grupes Etiopijoje. Su turistais vykome ir į Mursi genties kaimus. Per ekskursijas tiek mes, tiek turistai patirdavome ne vien teigiamas emocijas. Lankymosi vietose susidurdavom ir su priešiška žmonių reakcija. Turistų lūkesčiai buvo labai dideli, bet mursi ne visada buvo svetingi ir draugiški. Tai paskatino susimąstyti, kas negerai, ir kelti klausimą, ar būtent taip turi būti organizuojamos turistinės kelionės?
 |
| Nepatogus kinas nuotr./Ilja Kok Skalvijos kino teatre |
Taigi, jūs nagrinėjate neigiamą įprasto turizmo poveikį. Kaip turizmas veikia vietinius gyventojus (indigenous people)?
Veikia labai stipriai, nes jų gyvenimas sukasi apie turizmą ir jiems tenka keisti savo gyvenimą į tokį, koks būtų įdomus turistams. Dauguma turzimo agentūrų Etiopijoje siūlo aplankyti egzotiškąsias gentis. Aštuonios Muri gyvenvietės yra išsidėsčiusios palei Omo upę, pietryčių Etiopijoje, į jas kasdien vyksta turistų džipai ir autobusai. Per savaitę šimtai žmonių aplanko Mursi gyvenvietes. Vietiniai gyventojai kas dieną tikisi, bet nežino, kada turistai atvažiuos, kiek jų bus. Jie negali pasakyti „ne“ ir reguliuoti srautų, nes jų niekas neklausia.
Filme „Statom į rėmus“ dramatiška istorija pateikiama gan linksma forma. Atrodo, kad Mursi geba išnaudoti situaciją savo naudai. Jie netgi mulkina turistus kaip įmanydami dekoruodami savo išvaizdą.
Taip, jie iš tikrųjų puikiai išmoko maksimaliai pasipelnyti iš turistų, kurie būna pasimetę dėl nežmoniško karščio, ilgos kelionės duobėtu keliu ir daugybės musių. Mursi žino, kaip priversti turistus sumokėti ne tik už nuotraukas, bet ir už lupų plokštes. Tačiau jie nėra laimėtojai šioje situacijoje, nes ne nuo jų priklauso procesas, jie tiesiog neturi kur dėtis.
 |
| Wikimedia.org nuotr./Mursi genties moterys savo lūpas ištempia molinėmis ir medinėmis plokštelėmis |
Jūs taip pat, kaip ir turistai, atvykote filmuoti gentį. Kaip Jūs tarėtės ir kuo atsilyginote Mursi žmonėms už sutikimą dalyvauti filme?
Mes atsiklausėme genties prieš filmuodami. Jie tris dienas svarstė, ir galiausiai nutarė, išrinkdami Nadungą, kaip savo atstovę. Už tai jie paprašė antklodės, nes yra šalta miegoti ant aslos, rakinamo lagamino ir karvės, nes Nadunga laukiasi ir jai gali pritrūkti savo pieno.
Viena pagrindinių filmo herojų, turistė iš Olandijos Neli, vykstanti su tikslu padaryti nuotraukų su egzotiškais žmonėmis, dėvinčiais plokšteles lūpose, iš tikrųjų yra prototipas – jos vietoje galėjo būti bet kuris iš mūsų. Ar žiūrovai atpažįsta save? Kokia būna reakcija?
Filmas buvo rodomos įvairiuose šalyse. Žmonės reaguoja labai įvairiai. Olandijoje, žinoma, daugelis atpažino save. Daugybė žmonių buvo panašioje situacijoje: keliaudami į egzotišką šalį, jie dažnai nežino, kaip elgtis, kaip rasti kontaktą su kitos kultūros žmonėmis, ką ir kaip galima fotografuoti ir pan. Atpažindami save žmonės patiria įtampą, nes pamato, kaip jie atrodo iš šalies. Gal iš dalies dėl to, Neli sulaukė smerkiančios Olandijos žiūrovų pasmerkimo reakcijos.
Tačiau filme mes matome, kokie pokyčiai vyksta su Nel – ji atvažiuoja fotografuoti „egzotiškų“ žmonių, bet susitikusi su jais ir gavusi daug trokštamų kadrų, pasijaučia nesmagiai, verkia ir suvokia, kad elgėsi neteisingai. Jai gaila neišsilavinusios genties žmonių, pas kuriuos turistai vyksta kaip į zoologijos sodą.
Kaip jai ir Mursi genties pagrindinei herojai Nadungai sekėsi po filmo?
Nel, be abejo, matė filmą, su ja mes palaikome kontaktą. Jai teko atlaikyti nemažai neigiamų reakcijų. Netrukus Olandijoje turėtų pasirodyti interviu su ja, nes ji nori viešai išsakyti savo poziciją. Deja, kol kas mes negalėjome grįžti į Etiopiją, nors labai norime parodyti filmą Nadungai ir visiems Mursi. Šiuo metu Mursi gyvenvietėse nesaugu. Vakarų kompanija kuria čia cukranendrių plantaciją, vietiniai gyventojai yra iškraustomi per prievartą. Tačiau vis tiek tikimės taip padaryti, kitaip mes nedaug skirtumėmės nuo tų turistų, kurie atvyksta ir išvyksta, neduodami Mursi nieko atgal.
O kaip į tai reaguoja Etiopijos valdžia? Ar apgina Mursi interesus?
Trumpas atsakymas būtų – ne. Valdžia diskriminuoja gentis pietų Etiopijoje. Etiopijos ministras pirmininkas neseniai lankėsi Mursi gyvenvietėse, o vėliau spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame jis teigia, kad reikia atsikratyti šio senamadiško Etiopijos įvaizdžio, kurį kuria gentys. Likę Etiopijos gyventojai žiūri į gentis nepagarbiai ir menkinančiai.
Tad, Ilja, ar turizmo verslas gali būti kitoks?
Pokyčiai prasideda šalyje iš kur atvyksta turistai, internete. Jeigu į paiešką įvesite „kelionė į Etiopiją“, būtinai pamatysite Mursi gyventojų nuotraukas. Taigi visa tai prasideda nuo rinkodaros, komunikacijos. Labai dažnai galima pamatyti antraštes „pamatykite egzotiškas gentis!“, „susitikite su laukiniais žmonėmis!“. Žinoma, tai pritraukia turistus, bet galbūt laikas atrasti kitokių turistų pritraukimo būdų? Tam, kad žmonės važiuotų į Etiopiją dėl kitų priežasčių? Tai sudėtinga, nes tos nuotraukos ir skambūs sakiniai yra gera reklama. Tiesa, kai kurie kelionių organizatoriai jau pakeitė savo strategiją, jie save vadina „atsakingais kelionių organizatoriais“ ir savo rinkodaroje naudoja kitas priemones turistams pritraukti.
„Rėminant kitą“ filmas yra dalis dokumėntinių filmų festivalio „Nepatogus kinas 2013” „Pasaulis 2015” programos. Programa parengta, siekiant visuomenės įsitraukimo į diskusijas dėl naujų Tūkstantmečio vystymosi tikslų. Ši filmų retrospektyva parengta bendradarbiaujant su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma (NNVBO Platforma). Šios programos filmai keliaus į 5 Lietuvos miestus, o juos lydės papildomi edukaciniai renginiai. Programos parengimas iš dalies finansuotas remiant Europos Sąjungai (ES), tačiau programos turinys nebūtinai atspindi oficialų ES požiūrį.
Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma – www.pagalba.org
