Kelionių agentūroje kelionės į Grenlandiją nenusipirksi, nes atostogauti šaltuose kraštuose ryžtasi vienetai. Tad kaip ten nukakti? Pirmiausiai reikėtų nusigauti į Kopenhagą, o iš ten į Danijai priklausančią Grenlandijos salą nuolat skraido nedideli keleiviniai lėktuvai. Taip ledynų kaustomoje saloje atsidūrė ir šio straipsnio herojus Artūras. Prieš kelerius metus Danijoje jis studijavo laivavedybą, o Grenlandijos krantus skalaujančiuose šaltuose vandenyse atliko praktiką.
„Lankiausi ten du kartus, vieną kartą rudenį, kitąkart – pavasarį, iš viso atšiaurioje saloje gyvenau maždaug tris mėnesius, – pasakoja Artūras. – Buvau sužavėtas vaizdo, kurį išvydau pirmą kartą skrisdamas lėktuvu virš Grenlandijos. Salos pakraštį juosia dideli kalnai, jos gilumoje vien baltas sniegas ir nė ženklo, kad čia esama žmonių.
Nusileidus žemiau paaiškėjo, jog gyvenvietės išsibarsčiusios tik salos pakraščiuose ant kalnų šlaitų visai netoli vandens. Tankiausiai gyvenama Grenlandijos pietvakarinė pakrantė, nes čia šilčiausia. Prieš daugybę metų eskimai gyvendavo žemėje iškastose žeminėse arba jurtose. Dabar vietiniai įsikūrę nedideliuose mediniuose namukuose. Mediena atplukdoma iš Danijos, nes Grenlandijoje medžiai neauga.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Grenlandijos peizažas |
Teko lankytis salos sostinėje Nuke, mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, bendrauti su vietiniais gyventojais. Laivu plaukdami į šiaurę vakarine salos pakrante, pasiekėme vietas, kur plaukioti pavojinga, nes plūduriuoja daugybė ledkalnių. Apiplaukti aplink salą neįmanoma, nes šiaurinę jos pakrantę skalaujantį vandenyną visiškai sukaustęs ledas.“
 |
| „Scanpix“ nuotr./Grenlandijos sostinė Nukas |
Pragyvenimo šaltinis – jūroje
Pragyvenimas Grenlandijoje gana brangus. Ilgai stovintys džiovinti, šaldyti ar konservuoti produktai kainuoja tiek pat kiek Danijoje, o šviežios daržovės ir vaisiai – daug brangiau. Laivai su maisto produktais ir buities prekėmis atplaukia tik kartą per savaitę. Vietiniai pasakojo, kad saloje yra tik kelios karvės, todėl natūralus pienas čia – prabanga. Žmonės dažniausiai gurkšnoja pieną, pagamintą iš pieno miltelių.
 |
| Fotolia nuotr./Gamtos šedevrai - aisbergai |
Salos gyventojai maisto prasimano medžiodami ir žvejodami: gaudo žuvis, krevetes ir krabus, medžioja jūros paukščius, kalnų ožius, ruonius ir banginius. Ruonieną jie valgo beveik kasdien, o ruonių kailius apdirba ir parduoda. Patys iš ruonių kailių siūtus drabužius dėvi retai, nes labiau apsimoka juos brangiai parduoti. Ruonių kailiai ir sugaunamos jūros gėrybės – pagrindinis grenlandiečių pragyvenimo šaltinis. Artūrui teko ragauti ir ruonienos, ir banginio mėsos, tačiau egzotiškos mėsos skonis jam nelabai patiko.
Trumpaamžių tauta
Vidutinė vietinių vyrų gyvenimo trukmė – vos 45 metai, moterys gyvena ilgiau. Taip yra dėl to, kad daugelis jaunų vyrų žūsta pavojingose medžioklėse arba nuskęsta jūroje. Be to, Grenlandijos pakrantes skalaujančiame vandenyje yra labai daug sunkiųjų metalų, kurie žalingi žmogaus organizmui. Plaukiodami tuose vandenyse, valgydami užterštus jūros produktus ir negaudami žmogui reikalingų vitaminų, grenlandai sensta daug greičiau: anksti susiraukšlėja jų oda, ištrupa dantys, nuo kenksmingų medžiagų deformuojasi kaulai.
Manoma, kad trumpaamžiškumas užkoduotas ir vietos gyventojų genuose, nes jų protėviai nuo seno gyveno labai trumpai. „Trisdešimtmetė moteris ten dažnai atrodo kaip šešiasdešimties, – sako Artūras. – Vietinių moterų nepavadinčiau gražuolėmis. Jų bruožai labai savotiški: platūs veidai, siauros akys. Gražuolėmis laikomos mišriose eskimų ir europiečių šeimose gimusios merginos.“
 |
| „Scanpix“ nuotr./Čiabuvės tradiciniais kostiumais |
Vietos pramogos
Salos gyventojams didžiausia pramoga – pasėdėti užeigoje arba nueiti pašokti į klubą. Barą ten gali rasti kone ant kiekvieno kampo. Vietiniai dažniausiai čia ir išleidžia uždirbtus pinigus, nes geria daug, o atvežtinis alkoholis labai brangus. Grenlandai – gana agresyvūs žmonės, baruose dažnai kyla muštynės. Į kai kuriuos vietinių pamėgtus barus užsieniečiams geriau nosies nekišti.
 |
| Fotolia nuotr./Tipiškas Grenlandijos vaizdas - baltame sniege boluojantys spalvingi mediniai namukai |
Vyrai labai daug laiko praleidžia jūroje. Kai jie išplaukia, krante likusios moterys šturmuoja barus. Išlenkusios vieną kitą taurelę, ima kabinėtis prie atvykėlių. Į močiutes tinkančios moterys tiesiai šviesiai siūlosi drauge praleisti naktį. Už savo paslaugas jos net atlygio neprašo, nebent taurelės stipresnio gėrimo ar cigarečių pakelio.
Vietos jaunimas lankosi kino teatruose, smaginasi klubuose, klausosi tos pačios muzikos kaip europiečiai, dėvi panašius drabužius, o sulaukę pilnametystės dažniausiai išvyksta studijuoti į Daniją ar kitas šalis ir retai sugrįžta gyventi į salą.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Sostinės Nuko fragmentas |
Saloje nėra kelių
Pagrindinė susisiekimo priemonė Grenlandijoje yra laivai. Sostinėje ir kituose miesteliuose gali pamatyti automobilių ir autobusų, bet jais iš miesto niekur nenuvažiuosi, nes saloje nėra kelių. Miestus supa kalnai, uolynai arba ledynai, todėl sujungti jų keliais tiesiog neįmanoma.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Grenlandijos kanjonai |
„Vietinė gyventoja man guodėsi, kad septynerius metus nematė savo dukters, kuri ištekėjusi paliko namus. Ji gyvena vos už keturiasdešimties kilometrų, bet moteriškė negali ten nusigauti, nes jas skiria neįveikiami kalnai. Kelionė vandeniu labai tolima ir pavojinga“, – tvirtina pašnekovas.
Po Grenlandiją dar galima keliauti keltais arba malūnsparniais, bet tai labai brangu. Mėgstamiausios vietinių gyventojų transporto priemonės – nedidelės valtelės ir rogės, į kurias kinkomi šunys. Šiuos keturkojus grenlandai labai myli, gerai maitina ir rūpinasi jų sveikata, nes šunų kinkiniai – vienintelė nebrangi transporto priemonė tinkanti, keliauti iš vieno miesto į kitą.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Klasikinė Grenladjos transporto rūšis - šunų kinkiniai |
Į šiaurę – ieškoti egzotikos
Į Grenlandiją vyksta tik aštrių pojūčių ištroškę turistai. Pastaruoju metu salą labai pamėgo turtingi vyresnio amžiaus amerikiečiai. Aplankę visus šiltuosius kraštus, ieškoti egzotikos jie traukia į šiaurę. Daugelis apsistoja ne viešbučiuose, o specialiai turistams įrengtuose laivuose ir plaukioja jais salos pakrante. Kartu keliaujantys vietiniai gyventojai ruošia maistą, tvarko laivą ir aprodo įdomesnes vietas. Panašu į kaimo turizmą.
„Teko bendrauti su šiuo verslu užsiimančiais žmonėmis, jie prasitarė, kad norėdamas apsistoti jų laive turėčiau pustrečių metų laukti eilėje. Nors tai labai brangi pramoga, norinčiųjų tikrai netrūksta“, – tikina pašnekovas. Turistams siūloma įvairių pramogų: žygiai į kalnus, pasivažinėjimas šunų kinkiniais, maudynės šiltame geizerių vandenyje.
Plaukiojant palei salos pakrantes, galima prisiartinti prie vandenyje plūduriuojančių ledkalnių, pamatyti prie krantų retkarčiais atplaukiančius banginius. Tarp turistų populiari ir ryklių žvejyba bei ruonių medžioklė. Pastarajai reikia įsigyti specialų leidimą. Populiariausi suvenyrai – iš ruonių kailių siūtos šlepetės, pirštinės, iš akmens vietinių menininkų iškaltos skulptūrėlės, dirbiniai iš kaulo.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Sermiliko fiordas |
TRUMPAI
Geografinė padėtis
Grenlandija yra didžiausia sala pasaulyje. Jos plotas viršija 2 mln. kvadratinių kilometrų. Grenlandijos sostinė – Nukas.
Ledynai
Net 80 proc. Grenlandijos teritorijos dengia ledynai. Kai kur žemę dengiantis ledo sluoksnis yra net 3 km storio.
Klimatas
Grenlandijos klimatas arktinis. Kadangi sala labai didelė ir nusidriekusi iš pietų į šiaurę, klimatas skirtingose jos vietose yra vis kitoks. Pietuose šiltuoju sezonu žaliuoja žolė, žydi gėlės. Temperatūra čia pakyla vos iki 10 ºC šilumos. Vidutinė temperatūra šaltuoju metų laiku 10 ºC šalčio. Toks klimatas labai nepalankus augalams, todėl saloje neauga medžiai. Salos gilumoje temperatūra šaltuoju metų laiku gali nukristi iki 70 ºC šalčio.
Gyventojai
Didžiausioje pasaulio saloje, kurios plotas trisdešimt tris kartus didesnis nei Lietuvos, gyvena vos 56 tūkstančiai žmonių. 88 proc. jų yra inuitai arba inuitų ir europiečių palikuonys, likę 12 proc. – europiečiai. Žodis „inuitas“, išvertus iš vietos gyventojų kalbos, reiškia „žmogus“.
Kalba
Grenlandijoje kalbama dviem kalbomis: inuitų ir danų. Teigiama, kad Grenlandijos gyventojai turi net 30 žodžių, kurie apibūdina sniegą. Pavyzdžiui, krintantį sniegą jie vadina qanik, o gulintį ant žemės aput.
Kodėl „žalioji žemė“?
Grenlandijos pavadinimas kilęs nuo žodžio gronland, kuris reiškia „žalioji žemė“. Manoma, kad šiuo vardu salą pavadino prieš tūkstantį metų į ją užklydę vikingai. Jų pasakojimuose teigiama, kad Grenlandijoje senovėje buvo šilčiau nei dabar, žaliavo pievos, augo miškai. Tai neseniai patvirtino ir naujausi mokslininkų atradimai. Vietos gyventojai salą vadina Kalaallit Nunaat (išvertus iš inuitų k. – „žmonių šalis“).
Tekstas K. Šilinytės
