Pirmą dalį galite skaityti čia.
Daugybė paukščių, pingvinų, jūros liūtų, kitų mums egzotiškų gyvūnų ir žydras vandenyno vanduo atgaivina kūną ir suteikia jėgų tolesniems žygiams. Gali būti, kad šiose vietose jėgų sėmėsi ir senieji Parakaso genties atstovai, gyvenę dar prieš inkus, mat jie išbraižė ant kalno šlaito šviestuvą primenantį piešinį, vadinamą Candelabro.
Piešinys datuojamas 200 metais po Kristaus gimimo. Jis išsilaikė tik dėl to, kad šioje vietoje niekada nelyja ir nepučia smarkus vėjas. Tačiau kodėl šis piešinys atsirado būtent čia ir kodėl tik vienas – iki šiol neaišku.
Naskos piešiniai – pilotų vaizduotės vaisius?
Naskos linijos – vienas iš tų objektų, kuris pritraukia į Peru turistų virtines. Jos, mokslininkų nuomone, sukurtos 400—650 metais, tačiau išliko iki šių dienų bemaž nepasikeitusios, ir vis dar sukelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Naskos linijos visuomet buvo žinomos vietos gyventojams, tačiau tik 1927 metais buvo pastebėta iš linijų susidaranti geometrinė figūra.
Kol mokslininkai suprato, kad tai yra unikalus istorinis ir kultūrinis paveldas, vieną iš piešinių perkirto Panamerikos autostrados statytojai.
Vokietė matematikė šių linijų tyrinėjimui paskyrė 30 metų. Ji apsigyveno Naskoje ir kiekvieną dieną su šluotele rankoje keliaudavo į dykumą, kur valė raudoną žvirgždą ir ieškojo į figūras susijungiančių linijų.
Šiuo metu identifikuota apie 70 figūrų, tačiau neabejojama, kad yra jų ir daugiau. Linijos yra tik maždaug 20 cm gylio, taigi norint atrasti naujų piešinių, nereikia archeologinių kasinėjimų – pakanka kantrybės ir atkaklumo.
Jei pakanka pamatyti tai, kas jau yra atrasta, geriausia tai apžvelgti iš viršaus. Turistinių lėktuvų pilotai kruopščiai stengiasi parodyti visas figūras – kolibrį, beždžionę, medį, varlę, astronautą, nors istoriko išsilavinimą turintis gidas Mauricio tvirtino, kad daugelis pavadinimų yra išgalvoti pačių pilotų tik tam, kad jie patraukliau skambėtų.
Pasak gido, pilotai yra suinteresuoti pritraukti daugiau klientų į savo lėktuvus, tad linkę pagrąžinti istorijas. Mauricio taip pat pat sako, kad Pampos linijos iš tiesų yra senesnės nei Naskos ir daug įspūdingesnės, tačiau jos nėra tiek išpopuliarintos, tad ir daug rečiau lankomos turistų. Pilotai nelabai gilinasi ir į piešinių reiškmę.
Manoma, kad figūros, kartais siekiančios 200 metrų, susijusios su tikėjimo simboliais siekiant dievų palankumo derliui, tačiau vieningos mokslininkų nuomonės vis dar nėra.
Pirmoji pažintis su koka ir aukščiu
Kelias iš Naskos į istorinę inkų imperijos sostinę Kuską – vienas įsimintiniausių visoje kelionėje. Autobusas nuolat vingiavo per kalnus ir kol vieni grožėjosi nuostabiais vaizdais per langą, kiti emocijas išliedavo tualete. O kai tik pabandydavai užsnūsti, antrojo aukšto priekyje sėdintys keleiviai savo klyksmu perspėdavo, kad už lango koks nors skardis. Kvapą gniaužiantys vaizdai atsiverdavo po kiekvieno staigesnio posūkio.
Maža to, autobusas nuolat stodavo ir būdavo „paremontuojamas“, tad kelionė vietoj 11 valandų truko net 18. Paskutinės iš jų įsimintinos ir tuo, kad nuo pastovių emocijų ir visų skysčių išliejimo, užsikimšo tualetas ir viskas bėgo per kraštus.
Tokiai ilgai kelionei nebuvome pasiruošę nei morališkai, nei fiziškai. Ištuštinę lietuviško maisto atsargas, krimtome Naskoje nusipirktus kokos lapus ir saldainius. Vietinių tvirtinimu, koka – geriausia pagalbininkė adaptuojantis prie aukščio, tad mes pagal visas rekomendacijas pradėjome ruoštis aukščiui dar kelionėje.
Kuskas – vienas iš septynių aukščiausių pasaulio miestų, įsikūręs maždaug 3400 metrų aukštyje. Nepatyrusiems tokiame aukštyje gali suktis galva arba trūkti jėgų, tačiau Kuske kokos gaminių infrastruktūra yra puikiai išvystyta.
Jei Naskoje pirkti kokos lapų vietinis mus vežė į žemės ūkio ir statybinių reikmenų parduotuvę, kur kokos lapai gulėjo dideliuose maišuose šalia kibirų, laistytuvų ir cemento, Kuske bet kurioje parduotuvėje galėjai nusipirkti dailiai supakuotų kokos saldainių, sausainių, šokolado, batonėlių ir visų kitų užkandžių.
Apsilankėme ir Kokos muziejuje, kur moko, kaip teisingai kramtyti kokos lapus ir kokie šio proceso slapti ingridientai. Peru ir Bolivija – vienintelės šalys, kuriose legalu auginti koką ir vartoti savoms reikmėms.
Kokos lapus inkai aukodavo dievams, naudodavo vietoj nuskausminamųjų darant operacijas. Paprasti žmonės kramtė siekdami išlikti energingi ir budrūs. Galbūt įrodymų nėra, bet labai tikėtina, kad kramtydami koką inkai statė ir visus didžiuosius miestus, tarp jų ir Maču Pikču.
Ispanų užkariautojai mėgino uždrausti šį paprotį, tačiau atšaukė draudimą, kai pamatė, kad inkai mažiau ir daug prasčiau dirba. Dar ir dabar daug kas mano, jog kramtyti kokos lapus yra daug geriau nei gerti kavą, tad nenustebkite, jei teks paieškoti geros perujietiškos kavos, o ypač espresso.
Tokią siūlo tik specializuotos kavinės, tačiau Kuske jų, kaip ir gerų restoranų, netrūksta.
Galima paburbėti, kad Kuskas – labai turistinis ir labiau ispanų nei inkų architektūrą atspindintis miestas, tačiau jis dar nėra praradęs savitumo. Spalvų jam suteikia tradiciniais rūbais apsirėdžiusios moterys, pagrindinėje miesto aikštėje Plaza de Armas vakarais vykstantys muzikantų ar šokėjų pasirodymai ir kone visus parkų suoliukus nusėdę jaunieji inkų palikuonys smalos juodumo plaukais.
Teko įsitikinti pačiai, kad Kuskas – vienas iš gražiausių Pietų Amerikos miestų, kaip kad sakė anksčiau čia buvę draugai.
