Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Juozapo kelionė tęsiasi: viešnagė pas Rumunijos fermerį, kurio kieme verdama sriuba ir naminė

Juozapas Žygas ir juo susidomėjusius Rumunijos fermerio dukros bei žmona
Juozapas Žygas ir juo susidomėjusios Rumunijos fermerio dukros bei kaimynė.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Keliautojo Juozapo Žygo kelionė per Balkanus tęsiasi Rumunijoje. Dar nepasiekęs savo kelionės tikslo - Bukarešto, jis susipažino su rumunų svetingumu. Nakvynė pas rumuną ūkininką priminė giminių susitikimą, kuriame J.Žygas tapo svarbiausiu svečiu.

Daugiau apie savo keliones Juozapas Žygas pasakoja tinklaraštyje juozapas.lt ir socialiniame tinkle „Facebook“.

Paskutinę naktį Kišiniove praleidau ant apleisto viešbučio stogo. Ryte atsikėliau, kai kylančios saulės spinduliai pradėjo spiginti į mano veidą. Susipakavęs daiktus viešuoju transportu patraukiau link užmiesčio ir pradėjau kelionę link Rumunijos, kurioje praleisiu kelias dienas.

Svarbiausia frazė tranzuotojams Rumunijoje: „fara bani“

Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su iškeltu nykščiu ir pakankamai greitai sustoja pirmas automobilis, kuris paveža daugiau nei 40 kilometrų. Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi, pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto.

Greitai išmokstu frazę „fara bani“, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus automobilių vairuotojams. Nors kelionė Rumunijoje prasidėjo puikiai, pradėjus temti, supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu. Eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę, vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Mano laimei, greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama. To pakanka susikalbėti ir aš jau važiuoju pas juos į namus. Juose esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas. Kartu juokiamės, kai papasakoju, kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Eksponatas, vardu Lietuvis

Ryte mane prikėlė, kai namų šeimininkas – vyras mane paėmęs nuo kelio, kuris yra fermos savininkas, pradeda į mano kambarį vesti savo darbininkus. Jaučiusi kaip eksponatas, į kurį rodo ir sako: „žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis“. Darbininkų neužteko. Netrukus, sekdama vyro pavyzdžiu, jo žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta. 

Ryte mane prikėlė, kai namų šeimininkas – vyras mane paėmęs nuo kelio, kuris yra fermos savininkas, pradeda į mano kambarį vesti savo darbininkus. Jaučiusi kaip eksponatas, į kurį rodo ir sako: „žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis“. 

Šeima mane bando įtikinti, kad iki Bukarešto netranzuočiau, o važiuočiau autobusu. Į mano prieštaravimus nekreipia dėmesio – į ranką įspraudžia pinigų, kurie skirti autobusui ir maistui. Kai atsisveikinu su visomis dukromis ir žmona, vyras nuveža iki kelio, vedančio į Bukareštą. Atsisveikiname kaip bičiuliai: nuvažiuodamas jis palinki sėkmės. Tačiau aš, užuot laukęs autobuso, nuėjau ant kelio ir ištiesęs nykštį per kelias minutes susistabdžiau mikroautobusą, važiuojantį tiesiai į Bukareštą.

Rumunijos sostinėje praleidau 3 naktis, susipažinau su įdomiais žmonėmis, išgirdau įdomių istorijų apie tai, kaip žmonės nebenori gyventi Rumunijoje ir sieja savo ateitį su užsieniu. Tačiau verčiau apie Bukareštą savo įspūdžius perteiksiu nuotraukomis, o ne sausais aprašymais. 

Bukareštas nuo kitų mano matytų miestų išsiskyrė visur kabančiais laidų ritiniais – ant stulpų, ant sienų ir kitų pastatų vietų.

Šalia senamiesčio radau visai įdomų apleistą pastatą. Apėjęs jį pamačiau savadarbes kopetėles, kabančias iš antro aukšto balkono. Kelis kartus pabandęs užšokti pagaliau užsikabinu ir pradėjus rankomis prisitraukinėti ir kilti į viršų. Tuomet išgirdau švilpimą iš kitos gatvės pusės. Regis, kito pastato apsauginininkui nelabai patiko mano idėja ir bandymas patekti į šį apleistą pastatą. Teko nulipti ir keliauti nuotykių ieškoti toliau.

Kopėčios, kuriomis lipau, bet nepasiekiau savo tikslo
Kopėčios, kuriomis lipau, bet nepasiekiau savo tikslo

Bukarešte yra kelios metro linijos, kuriose metro vagonai išpaišyti margais grafičiais ir miesto vadovybė jau seniai nebesirūpina vagonų išvaizda. Retkarčiais nuvalo išpaišytus langus, tačiau spalvotus piešinius palieka ir tas suteikia šiam miestui šiokio tokio išskirtinumo. Nors Bukarešte praleidau tik kelias dienas, įspūdžių daug. Planuoju į šį miestą sugrįžti, nes jis kitoks. 

Bukarešto metro, išpieštas grafičiais
Bukarešto metro, išpieštas grafičiais
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje