Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną

Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną. J. Radušienės nuotr.
Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną. J. Radušienės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iranas tikrai nebuvo mano svajonių šalis, tačiau vaikystėje labai didelį įspūdį paliko „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos, tad labai magėjo nukeliauti į paslaptingą Rytų kraštą, kuriame gyvavo seniausios civilizacijos, klestėjo senovės kultūra, mokslas ir išmintis. Tokia šalis visada asocijavosi su Senovės Persija, kurios, deja, jau nuo 7-ojo a. nėra žemėlapiuose. Tad kelionė į Irano Islamo Respubliką yra tiesiausia kryptis į senųjų civilizacijų kraštą, kur gyvena persai, kur gyvuoja persų kalba, taip pat kaip ir lietuvių, priskiriama indoeuropiečių kalbų grupei. Iranas, apipintas mitais, kelia nesaugumo ir nepasitikėjimo jausmus, kurie susiję su šalies politika. Tačiau vis dažniau tenka girdėti apie „kerinčią šalį“ ir jos žmones, todėl nepaisant kai kurių skeptiškų nuomonių, nutariau prisijungti prie „West Express“ grupės ir aplankyti šią šalį.

Didelį įspūdį paliko draugiškumo, netgi, sakyčiau, saugumo, atmosfera šioje šalyje, kurią sukuria geranoriški, besišypsantys, nuolat sveikinantys vietiniai gyventojai. Tokio nuoširdumo tikrai nesu patyrusi jokioje kitoje šalyje. Irane jauti nuolatinį dėmesį, bet tas dėmesys ne įkyrus, nes niekas neprašo išmaldos, nesiūlo pirkti, neužkabinėja, o tiesiog džiaugiasi svečiais, atvykusiais į jų šalį.

Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną. J. Radušienės nuotr.
Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną. J. Radušienės nuotr.

Dauguma moterų apsigobusios juodomis skraistėmis ir kelionės pradžioje atrodė net truputį bauginančiai, tačiau vėliau pasirodė, kad jos linksmos ir draugiškos, noriai fotografuojasi, tačiau vyrai labai santūrūs ir laikosi nuošalyje. Kai Teherano turguje, beje, lankėmės visų miestų turguose, kiek atsilikau nuo bendrakeleivių ir pasukau į kitą pusę, priėjo pagyvenusi moteriškė, paėmė už rankos ir pavedėjo į vietą, kur susibūrė mūsų grupė. Bendrauti su vietiniais gyventojais labai sudėtinga, nes retas kuris supranta užsienio kalbą, tačiau ir iš trumpų epizodų galėjome suprasti, kad iraniečiai nesijaučia laimingi atskirti nuo pasaulio, todėl gal ir toks džiaugsmingas dėmesys atvykėliams. Galima tik spėlioti, kaip pasikeis iraniečių santykis su kitataučiais, kai jie pradės plūsti į šią šalį, o tai, be abejo, įvyks netolimoje ateityje. Šios šalies išskirtinumas ir yra tas, kad ji dar nėra „nuturistinta“ ir viskas joje atrodo tikra, ko vis mažiau galima atrasti kitose šalyse.

Kelionė po Iraną – tai kelionė laike. Aplankę gan modernų Teheraną vykome į istorinį Ahvazą, kuris yra visai šalia buvusios Babilonijos. Ahvazas garsus kaip Elamo karalystės sostinė, Persijos imperatorių sostinė, pranašo Danieliaus poilsio vieta. Čia rastos liekanos zikurato, kuris lyginamas su, deja, neišlikusiu Babilono bokštu.

Su malonumu prisimenu viešnagę Širaze. Miestui jau apie 4000 metų, tai žinomiausių Persijos poetų, rožių „namai“ . Vyno mėgėjams Širazo miesto pavadinimas gali pasirodyti „kažkur girdėtas“. Vyndarystės pėdsakų čia, aišku, neradome, tačiau aplankėme apelsinmedžių sodus, pasigrožėjome įspūdingomis Nasiro al Mulko, Vakil mečetėmis ir šiuo miestu likome sužavėti.

Nesu nei istorijos, nei archeologinių objektų žinovė, todėl nesitikėjau, kad bene didžiausią įspūdį iš lankytinų objektų man paliks Persepolis – senovės Persijos sostinė, kurią pastatė didieji imperijos valdovai Darijus ir Kserksas, kurią sudegino iki čia atkeliavusi Aleksandro Makedoniečio kariuomenė. Šioje vietoje iki šiol jaučiama didžiosios Persijos karalystės dvasia, o puikiausiai išsilaikę ir atrodo per daug nesaugomi bareljefai stebina siužetų įvairove ir išmone. O mečečių grožį sunku aprašyti... tiesiog spoksai, kol atbunki.

Jezdas. J. Radušienės nuotr.
Jezdas. J. Radušienės nuotr.

Tęsdami kelionę atvykome į Jezdą – miestą prisitaikiusį prie dykumos, oazę, kuris ir iki šiol klesti ir žavi mus  savo moliniu senamiesčiu, požeminėmis upėmis ir rūsiais. Jis nustebina kitokia senove. Tai paskutinė ikiislamiškosios Irano religijos – zoroastrizmo citadelė. Jazde aplankėme Ugnies garsiausia zoroastristų šventyklą Varahram. Jos viduje yra ugnies kambarys. Ši ugnis dega jau beveik 15 amžių ir yra senesnė už patį pastatą. Kilome į „tylos bokštus“ – tai kitas zoroastrizmo simbolis (teigę, kad mirusio žmogaus kūnu negalima teršti nei žemės, nei vandens, nei ugnies, persai lavonus palikdavo atviruose tylos bokštuose – čia juos sulesdavo išmintingojo Dievo šiam darbui sukurti paukščiai – maitvanagiai. Laidoti tokiuose bokštuose uždrausta visai neseniai, prieš keliasdešimt metų.)

Kaip paaiškino mūsų gidas, pamatyti Isfahaną tolygu pamatyti pusę pasaulio. Po viešnagės šiame mieste panašiai ir jautėmės.  Miestas didžiuojasi antrąja pagal dydį pasaulyje aikšte bei nuostabiausių pastatų kolekcija: Imperatorių rūmai, Imamo bei Loflolos mečetės – norėjosi įamžinti kiekvieną kampą, kiekvieną mozaiką. Vakare miestas įspūdingai apšviečiamas, ypatinga atmosfera tvyro prie Sio-Se-Pol ir Khajo tiltų – populiari vieta, kur matėme daug žmonių, sužinojome, kad čia vietiniai gyventojai renkasi paskaityti eilių, pabendrauti, papolitikuoti.  

Isfahan. J. Radušienės nuotr.
Isfahan. J. Radušienės nuotr.

Dėl didelio vandens trūkumo gamtinė įvairovė Irane gan skurdi. Gamtoje vyrauja nuobodokas pusdykumių su neaukštais kalnais kraštovaizdis, kurį paįvairina ganomų avių bandos ir ryškiai žalių kviečių bei sodų oazės. Tačiau kelionės metu, pravažiuojant nemažus atstumus tarp miestų, beje, keliai labai geri, vyraujanti gelsvai pilka spalva kaip akvarelėje išsilieja pilkų, rudų, rausvų, žalsvų ar violetinių atspalvių palete. Ne mažesnė ir formų įvairovė – minkštas, pūpsančias keičia aštrios, gofruotos, banguotos ir t.t. Vietomis kaip iškritęs sniegas boluoja druskožemiai ir išdžiūvę druskos ežerai. Mistiškai atrodo rožinis ežeras, sako, kad vienintelis pasaulyje. Šiame krašte gyvačių ir skorpionų karalystė. Vos pora metrų nuo kelio, teko matyti sprunkančią ilgą gyvatę, kurios spalva susiliejusi su aplinka. Vietiniams gyvatės tokie įprasti gyvūnai, kad nekelia jokių emocijų. 

Kilimai. J. Radušienės nuotr.
Kilimai. J. Radušienės nuotr.

Gamtoje vyrauja pasteliniai tonai, o persiškuose kilimuose akina spalvos ir raštai. Kilimai lydėjo visos kelionės metu: kilimų muziejuje, rūmuose, mečetėse, turguose. Irane, kilimai antras verslas po naftos ir juos rišti moka, kaip pasakojo vietinis gidas, dauguma gyventojų. Be žymiųjų kilimų, daug kitų juvelyriškai sukurtų dirbinių, kurių ypač daug matėme ir galėjome įsigyti Imamo aikštėje, Isfahane – tai ir pieštos ant kupranugario kaulo miniatiūros, inkrustuoti medžio ir sidabro dirbiniai, kaltinės vario vazos, įvairiais raštais margintos staltiesės ir daugybė kitų.  

Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną. J. Radušienės nuotr.
Kelionė po „kitokią“ šalį – Iraną. J. Radušienės nuotr.

Maistas  visai nebrangus, bet  skanus ir  gausus, vyrauja jautienos ir avienos kebabai, žuvis, ryžiai, daržovės, jogurtai. Irane auginami ryžiai, kurie yra išskirtinio skonio. Pasirodė, kad nacionalinė iraniečių virtuvė labai panaši į Turkijos.  Iraniečiai mėgsta iškylauti su visa gausia gimine, o iškylai nereikia išskirtinės vietos – užtenka skurdaus  miško ar vejos pakelėje, bet visi linksmi, atsipalaidavę.

Balandžio mėn. kelionei tiesiog puikus laikas: sprogsta medžiai, žydi gėlės, oro temperatūra apie 25 C. Dar man patiko, kad laiko skirtumas tik 1,5 val., o dienos pakankamai ilgos. Nors kelionė buvo žadėta „sunkiasvorė“, bet per daug nenuvargino, nes pakankamai buvo skirta ir objektų apžiūrai ir poilsiui. Viešbučiai geresni, nei galima buvo tikėtis. „West Express“ kelionės  vadovė labai stengėsi, kad visi kelionės metu jaustųsi komfortiškai.

Iranas yra „kitoks“ daugeliu atžvilgių, o su kai kuriais dalykais reikia susitaikyti, pavyzdžiui, atsiskaitoma grynaisiais pinigais, negali laisvai naršyti po internetą. Moterims kelionės metu reikia ryšėti skaras, bet prie jų taip greitai pripratome, kad jos pasidarė natūrali aprangos detalė su egzotikos prieskoniu.  Šiuo metu manau pas tinkamiausias laikas aplankyti Iraną, kai  prie istorinių įžymybių dar nenusidriekia turistų minios.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje