Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Autobuso dienoraščiai“. Daugybė nuotykių autobuso kelionėje į Romą

Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr. / Kelionė autobusu link Romos
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Turbūt įsimintiniausia kelionė autobusu buvo kelyje į Italiją. Tikriausiai todėl, kad ji buvo ilgiausia, į kokią kada nors leidomės autobusu, o tai reiškia, jog ir nuotykių patyrėme daugiausia.

Visos penkios dainavome viename meno mokyklos chore, su kuriuo ir keliaudavome po įvairias Europos šalis, kol pasiekėme „kulminaciją“ – iš Kretingos, miesto Žemaitijoje, mūsų laukė tolimas ir kupinas įspūdžių kelias į tarptautinį konkursą pačioje Italijos širdyje – Romoje. 

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Kelionė truko šešias paras (trys – į Italiją, trys – atgal į Lietuvą), tačiau autobuse praleidome kur kas daugiau nei tiek, nes šiek tiek keliavome už Romos ribų, taigi kažkaip nuvykti visgi reikėjo – o juk turėjome nuosavą, jau vos ne namais tapusį autobusą. Ir iš tikrųjų, tiesiogine to žodžio prasme, tai tapo trumpalaikiais namais, nes kelionės metu jame darai praktiškai tuos pačius dalykus, ką veiki ir namuose – kalbiesi su draugais, skaitai knygas ir žurnalus, miegi, prausiesi, valgai, geri kavą, ir miegi. Pirmą dieną tai būna gana nepatogu ir keista, tačiau jau nakčiai atėjus, įpranti ir viskas atrodo puiku.

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Taigi, pakeliui į Italiją užsukome ir į kitas šalis bei miestus. Pirma stotelė –  Slovakija ir jos baseinai bei kvapą gniaužiantis geltonų saulėgrąžų laukas mėlyname dangaus ir sodriai žaliame kalnų fone. Pailsėjusios baseinuose ir pirčių kompleksuose keliavome toliau tikslo link. 

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Dar arčiau tikslo, arba antroji stotelė – muzikinę istoriją menanti Austrijos sostinė Viena. Išties miestas vertas kelionių bukletų komentarų. Nors ir trumpai susipažinome su miestu, tačiau sužavėjo architektūra, o ypač bažnyčios. Pakerėtos vaikščiojome beveik devynias valandas – lygiai tiek, kiek reikia autobusui, o jeigu tiksliau – vairuotojams pailsėti. „Nusivariusios nuo kojų“ grįžusios į autobusą, iškart užmigome. Prisimenant miegą, sunkiausia būdavo spėti užsiimti gerą strateginę poziciją – patogią miego vietą. Žinoma, VIP lože ir pagrindiniu traukos objektu tampa praėjimo takelis viduryje, tarp sėdynių, tačiau radome būdų, kaip susirangyti ir po sėdynėmis, ir ant jų, ir kur tik nori. 

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Nepastebimai išaušta rytas ir nubudina rytinės saulės, kylančios virš kalnų, spinduliai. Prieš akis atsiveria vaizdas, vertas daug, tikrai daug. Pajauti gamtos didybę ir žmogaus trapumą. Vienas iš vairuotojų kviečia visus karšto vandens, visą tai trunka gal valandą, kol visi prisipildome puodukus kavos ar sriubos – pagal kiekvieno pageidavimus. Su garuojančiais skysčiais rankose vingiuojame siaurais kalnų takeliais. 

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Po kelių valandų gamtos grožio mus pasitinka kultūra alsuojantis miestas – Roma. Nežinau, ar dar kada pakliūsiu į tokį, kaip žmonės ir sako, „muziejų po atviru dangumi“. Gali vaikščioti ir tiesiog žvalgytis į šalis be jokio bilieto, nes už kiekvieno posūkio tavęs laukia romėnų civilizacijos išlikę šedevrai. Kai kelionės pabaigoje teko susikrauti daiktus ir akimis paskutinį kartą palydėti visą tą grožį, buvo net labai graudu. Juk tada dar supranti ir tai, jog tavo kelionės smagumai baigiaisi...

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Tačiau pasirodo, jie dar tik „ėjo į pabaigą“. Likusios trys paros kelionėje buvo daugiau, nei smagios. Pamenu, vienu momentu patekome į labai didelę audrą. Susidarė transporto grūstis, nes dangus maišėsi su žeme, kelio ribų, nei pačio kelio nesimatė, todėl vairuotojui, kaip ir kitiems ilgoje eilėje, teko sustoti tiesiog kelio viduryje. O kai pažvelgus kiek toliau, apačioje matai miškų prarąją, nesijauti labai saugus. 

L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos
L.Mažonytės nuotr./Kelionė autobusu link Romos

Sugalvojome pratampyti stygas, todėl pradėjome giedoti savo chorines giesmes, bei dainuoti lietuviškas dainas. Deja, ramiau nepasidarė, nes įvyko kai kas, ką prilyginome filmo scenarijui. Mums begiedant minorinę lotynišką giesmę, pačioje jos „piktoje“ ir grėsmingai skambančioje kulminacijoje, mums prieš akis nukrito šalia esančio kalno viršūnė. Tie, kas matė, sustingo. Tokių nuotykių Lietuvoje nebuvome patyrusios. Tačiau, mūsų laimei, kliūtį pašalino saugumo tarnybos ir audrai aprimus, visa kolona atgijo ir pajudėjo savų tikslų link. Mes – taip pat.  

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje