Įsikūrę bei apžiūrėję Berehovės kurortą ėmėme sukti galvas, kur keliauti toliau. Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad pirmiausia norime aplankyti visai netoliese įsikūrusį šiek tiek didesnį kurortą Koktebelį. Tad saugiai priparkavę savo automobilį šalia namelio nukulniavome į autobusų stotį. Atvirai pasakius, vaizdas kurį tikėjausi pamatyti autobusų stotyje, gerokai prasilenkė su realybe. Autobusų stotyje pamatytas vaizdas man priminė tėvų pasakojimus apie jų vaikystę ir tuometines autobusų stotis. Kelionė autobusu buvo siaubinga. Lauke oro temperatūrai esant +40 laipsnių karščio, mes sėdėjome pilname tarpmiestiniame autobuse, kur vienintelis gryno oro ir vėsumos šaltinis buvo atviras langas. Važiuojant autobusu mus guodė tik vienintelė mintis, kad ilgai važiuoti nereikės.
Atvykę į Koktebelį nusprendėme, kad ten būsime kuo ilgiau, kad grįžtant autobusu atgal į Berehovę oras jau būtų šiek tiek atvėsęs ir tektų mažiau kankintis. Taip ir padarėme. Pasivaikščioję bei pasigrožėję Koktebelio vietove patraukėme į autobusų stotį ir vykome į namo.
Po varginančios patirties tarpmiestiniame autobuse, kitoms kelionėms nusprendėme pirkti ekskursijų kelialapius. Visa Berehovė buvo pilna įvairiausių kelionių agentūrų atstovų, kurie siūlė savo ekskursijų variantus bei kainas. Nusprendus, kur keliauti, reikėdavo tik išsirinkti, su kokia kelionės agentūra bei kokiomis sąlygomis norėsime tai daryti. Kadangi mūsų kelionės nusimatė ilgos – visai dienai, mes nusprendėme geriau šiek tiek daugiau sumokėti ir pirkti kelialapius kelionėms autobusais su oro kondicionieriumi.
Visos tokio tipo kelionės būdavo pradedamos labai ankstų rytą, kol lauke oras dar malonus ir gaivus. Autobusai taip pat būdavo dideli, patogūs, o ir gidės malonios. Kitaip tariant – viskas kaip priklauso. Visų tokių kelionių specifika visiškai vienoda: važiuojame ilgai, toli, daug vaikštome, daug pamatome ir vakare važiuojame namo. Keisčiausia buvo, kad į ekskursijas vežančių autobusų buvo begalė, nes kiekvienas įspūdingesnis Kryme esantis lankytinas objektas pritraukia labai daug turistų, o galimybės privažiuoti su autobusu ar jį priparkuoti buvo labai ribota. Stovėjimo aikštelės turistų srautams visai nepritaikytos. Atvykus iki tam tikro objekto, tekdavo laukti dar gan ilgą laiką, kol didieji autobusai suras savų būdų, kaip ir kur prisiparkuoti.
Tad atvykus prie lankytino objekto ir norint vykti į kitą vietą visad būdavo du variantai: arba eiti apie kilometrą iki autobuso, nes jis paliktas kažkur šalia kelio, arba, jei autobusas paliktas stovėjimo aikštelėje, jam išvažiuoti reikės apie 30 minučių, nes nėra vietos apsisukti ir kaip išvažiuoti, juolab kai tai vienu metu bando daryti mažiausiai keturi autobusai Ir, žinoma, reikia nepamiršti, kad dažniausiai du autobusai viename kelyje šalia kokio nors lankyti objekto sunkiai prasilenkia, tad vairuotojai susimoję rankomis tiesiog susitaria, kuris kurį praleis pirmą.
Tokio tipo kelionės autobusais yra visai patogios ir malonios, tik mes įžvelgėme vieną didelę problemą – Kryme sąvoka „autobusas su oro kondicionieriumi“ turi visai kitą reikšmę nei pas mus Lietuvoje. Mūsų nelaimei, oro kondicionierių jie suvokia kaip vėjelį, kuris yra pučiamas iš lauko traukiamu oru. Kai lauke yra +40 laipsnių karščio, toks „oro kondicionierius“ visiškai negelbsti.
Žinoma, mūsų kelionės neapsiribojo tik trumpa kelione nuo vieno miestelio iki kito ir kelionėmis prabangesniais autobusais. Nusprendę nukeliauti į Bakčisarajų ir apžiūrėti jo apylinkes mes nusipirkome ekskursijos kelialapį iš kitos vietovės nei buvo apsistoję. Važiavome labai keistu autobusu, kurio negalėčiau pavadinti nei tarpmiestiniu, nei miesto autobusu. Na, bet neieškant logikos, galiu pasakyti, kad tos dešimt minučių praleistos tame autobuse tikrai buvo nepamirštamos.
Autobusas, kaip ir priklauso, buvo gana senas, vadinamasis „Pazikas“. Stotelėje įlipus į autobusą visiems žmonėms, jis staiga tapo kaip silkių statinė – nebuvo nei vietos pajudėti, nei oro kvėpuoti. Na, ir paskutinioji į autobusą įlipo mergina, su nežmoniško ilgio priaugintomis blakstienomis ir pradėjo garsiai storu balsu rėkauti norėdama surinkti iš žmonių pinigus ir paduoti bilietėlius. Žinoma, pinigus ji surinko ir bilietėlius davė tik arčiausiai jos esantiems žmonėms, nes gale autobuso esantys iki jos neprisikasė.
Važiuojant toliau autobusu, toji mergina garsiai skandavo stotelių pavadinimus ir nuolatos klausė, ar bus lipančių. Jei lipančių nebūdavo – autobusas tiesiog nestodavo ir silkių statinė su skardžiabalse stipriabalse kontroliere važiuodavo toliau.
Apskritai visi žmonės, kuriuos teko sutikti Kryme, buvo gan nemandagūs ir linkę rėkauti, tad ir tai kontrolierei, kuriuos net akys, apsunkusios nuo blakstienų, vos galėdavo atsimerkti, rodos, buvo visai įprasta visu balsu šaukti stotelės pavadinimą ir dar apšaukti kokį nors žmogų, jei paklausus, ar niekas nelips, buvo atsakoma šiek tiek vėliau. Nuvykus į reikiamą vietą ir pagaliau išlindus iš „silkių statinės“ susitikome su gide ir visais ekskursantais reikiamoje vietoje, mus visus susodino į du autobusus ir pasileidome į kelionę. Kelias buvo visai įdomus, teko važiuoti siauru serpantinu, kur, mano akimis, autobusai neturėtų vienas kito lenkti, tačiau akivaizdu, kad vairuotojai prie to pratę, tad važiavo ramiai net nestabdydami. Nuvykę į Bakčisarajus miestelį pasivaikščiojome, apžiūrėjome nuostabias apylinkes, na ir sutemus vėlgi taip pat keliavome namo.
Prisimenat visus kelionių autobusais ypatumus Kryme, galiu pasakyti, kad mane tikrai nustebino toks savotiškai, rodos, neišvystytas susisiekimo modelis Kryme. Keista, kad kurortai, kuriems pagrindines pajamas atneša turistai, visai nesistengia nieko padaryti, kad kelionės turistams taptų nors kiek patogesnės. Na bet žinoma, tai tikriausiai yra kultūros dalis. Iš tikro džiaugiuosi, kad neapsiribojome kelionėmis automobiliu ar patogiais autobusais ir pamatėme tikrąjį Krymo kasdienį kelionių vaizdą.
