Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Autobuso dienoraščiai“. Nostalgiška kelionė po nepažintą Europą

Niurnbergas
R.Trukanavičiūtės nuotr. / Niurnbergas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Teko kiek pavargti, kol sename, jau apdulkėjusiame segtuve suradau prieš kiek daugiau nei ketverius metus planuoto kelionės maršruto popierius. Daiktų kaupėjo savybė kitus kartais gal ir erzina, bet tokiais momentais negali sau nepadėkoti, kad kažkada besitvarkydamas to popiergalio vis dėlto neišmetei. Gi vat retkarčiais ima ir prisireikia.

Kai man buvo 16 metų, viename konkurse nusišypsojo didelė sėkmė, dovanojusi vienos savaitės trukmės kelionę po Europą. Tąsyk verkiau iš laimės, nes noras pažinti kitus kraštus, svetimas kultūras veržte veržėsi pro kraštus. Ir va, prašau. Gyvenimas man suteikė galimybę pažinti kažką, kas yra ten, toliau.

Prabėgo nemažas laiko tarpas. Aš daug ką pamirštu, ypač eiliškumą – ką, kada ir po ko mačiau. Net vis bežiūrėdama nuotraukas ne visada atgaminu, kuriame tiksliai mieste mačiau vieną ar kitą, žinoma, ne kokį pasaulietiškai žymų objektą. Bet puikiai prisimenu miestų, vietovių, kurias lankiau, man suteiktas emocijas. Kartais atrodo, kad keliavau vakar.

Autobusas iš Lietuvos pajudėjo ankstyvą rytą. Jaučiau šiokį tokį jaudulį. Ir buvau labai apsimiegojus. Blankios šviesos, žibančios patogiame autobuse ir tamsa, esanti už lango, tik dar labiau migdė. Nuo visiško užmigimo gelbėjo tik gidė, kuri visą kelią ką nors pasakojo, taip neleisdama tau pražiopsoti to, ko daugiau jau galbūt niekada ir nebepamatysi.

Lenkiją pasiekėme labai greitai. Važiuojant iki sienos ir jau užsienyje, jaučiau šiokią tokią monotoniją. Kraštovaizdis menkai kuo išsiskiria iš įprasto mano akiai, o be to, važiuojant per Lenkiją, nebuvome numatę ilgesnių sustojimų, kaip kad išlipimai degalinėse. Skubėjome, nes vakare turėjome pasiekti jau netoli Vokietijos pasienio, Legnicos mieste esantį viešbutį, tad net Lenkijos sostinę Varšuvą pralėkėme paskubomis, pamatydami tik toli boluojančius jos priemiesčius.

Kaip dabar prisimenu savo ir savo draugų reakcijas, kai po visos dienos važiavimo vėlai vakare pravėrėme viešbučio duris. Ten buvo tikrai gražu, o mus, paauglius, ten džiugino apskritai visi dalykai – imant nuo tvarkingai paklotų, minkštų lovų, iki vienkartinių, mažų, dušuose sudėtų muiliukų. Tą vakarą kambariuose juokas skambėjo ilgai.

Išaušus naujam rytui, atvykome į Vokietiją. Čia sniego jau beveik visai nebuvo, tačiau pats oras vis dėlto nelepino – krito smulki dulksna. Aplankėme Niurnbergo miestą – senąją šventosios Romos imperijos sostinę. Kai dabar labai staigiai pagalvoju apie Niurnbergą, mintyse man iš karto iškyla rudi namų stogai, kadangi užsiropštę ant Imperatorių pilies, būtent tokių pastatų nusėtą panoramą ir galėjome išvysti  - tankiai sustatyti gyvenamieji namai, aukšti bažnyčios bokštai, vienur kitur iškilę pramonės centrų kaminai. Apskritai pats miestas savyje turi daug senoviškumo, kas dažną turistą noromis ar nenoromis, tačiau paperka. Matyt, ne išimtis buvau ir aš.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Paryžius
R.Trukanavičiūtės nuotr./Paryžius

Traukiant Prancūzijos link, pro autobuso langus galėjome iš tolo pasigrožėti lėkštais Švarcvaldo kalnų šlaitais. Tai – labai gražus reginys. Ypač tada, kada dar niekada nieko panašaus nesi matęs. Jau vakarėjant atsidūrėme Prancūzijoje, Elzaso regiono sostinėje Strasbūre. Čia, nors jau esant gerokai vėlam vakarui, virte virė gyvenimas – tai man sukėlė nuostabą ir šypseną veide. Dideliame stadione vaikinai žaidė futbolą, gatvėse buvo didelė masė žmonių, visur triukšmas, pypsinčių automobilių signalai ir daug daug dviračių – Strasbūras bene pirmasis miestas, kuriame pamačiau tiek daug su dviračiais bevažinėjančių žmonių. Įėjus į viešbutį, pirmiausia iš karto įlėkiau į balkoną. Iš čia puikiai matėsi vis dar gatvėse su dviračiais zujantys žmonės, skubantys automobiliai, vakaro tamsą pagyvinantys ryškūs gatvių šviestuvai. 

R.Trukanavičiūtės nuotr./Dievo Motinos katedra Paryžiuje (2)
R.Trukanavičiūtės nuotr./Dievo Motinos katedra Paryžiuje (2)

Kitą dieną apžiūrėjome keletą Strasbūre esančių objektų – gotikinę Šv. Tomo bažnyčią, taip pat Strasbūro Notre Dame katedrą. Aš nemoku žodžiais apsakyti, kokį nenormaliai didelį įspūdį man paliko toji katedra. Tai yra kažkas nuostabaus, neįtikėtino. Vien jos dydis, aukštis, priverčia linkti kojas, ką jau kalbėti apie katedros vidų. Aš visada matydama tokius pastatus mintyse pagalvoju, kiek kadaise žmonėms darbo reikėjo įdėti, kad pastatytų šitokius šedevrus. Kiek kruopštumo pareikalavo visos smulkiausios detalės, kurių yra tikrai daug, kiek galų gale laiko pareikalavo pats procesas, po kurio žmonės metai iš metų plūsta į Strasbūrą, kad galėtų pamatyti šį stebuklą. Kitaip tokio kūrinio ir nepavadinsi.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Dievo Motinos katedra Paryžiuje
R.Trukanavičiūtės nuotr./Dievo Motinos katedra Paryžiuje

Skubant Paryžiaus link, aplankėme ir Reimso miestą. Ilgai klajoti čia neteko, tačiau kai ką visgi pamatėme. Tai – dar viena katedra. Šį kartą – Reimso katedra. Kai kuriais savo išvaizdos elementais ji kiek primena prieš tai matytas katedras, tačiau turi išskirtinai gražų vidų. Man labai įsiminė be galo aukšti šios katedros skliautai, labai aukštos lubos. Ir nežmoniškai daug įvairių ornamentų, daug mėlynos ir violetinės spalvos. Viską tarpusavyje apjungus, susikuria didinga, kartkartėmis net kiek baugoka atmosfera, kuri automatiškai įjungia tavyje pagarbos jausmą. Ne bet kam, tačiau nuostabiam, to nusipelniusiam kūriniui.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Eifelio bokštas Paryžiuje
R.Trukanavičiūtės nuotr./Eifelio bokštas Paryžiuje

Labai greitai atvykome į Paryžių – tikrą meilės miestą. Visą laiką, kol judėjome link centrinės miesto dalies, lijo. Kartkartėmis taip stipriai, kad pro autobuso langus nesimatė nieko, kaip tik ryškūs praeivių skėčiai. Labai norėjau pamatyti Eifelio bokštą. Tąkart atrodė, kad šio objekto pamatymas prilygsta vos ne stebuklui. Ech, tas visko suidealizavimas. Artėjant link jo, nenusėdėjau savo vietoje. Ir štai. Pro autobuso langus kai ką pamačiau. Dar dabar prisimenu, kai staigiai atsisukusi į šalia sėdėjusią draugę, drėbtelėjau – „Tai čia Eifelio bokštas? Galvojau, kad bus kiek kitoks“. Didelio įspūdžio nepaliko. Žinoma, prie įvaizdžio susiformavimo prisidėjo oras, metų laikas, nieko čia nepakeisi. O va vaizdas nuo jo tikrai visai gražus. Paryžius atsiveria visu savo dydžiu. Ir iš visų pusių. Jau sutemus bokštas pagyvėja ir pradeda mirgėti švieselėmis, kurios suteikia jam daugiau žaismingumo ir gyvybingumo. 

R.Trukanavičiūtės nuotr./Paryžius
R.Trukanavičiūtės nuotr./Paryžius

Prancūzijos sostinėje taipogi teko pravažiuoti pro Eliziejaus laukus, Triumfo arką, taip pat turėjome galimybę pamatyti legendinę Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Be to, pasiplaukiojome Senos upe. Tiesą pasakius, tikrąją Paryžiaus dvasią ir pajaučiau būtent tada. Beplaukiant ir besigrožint miestu, skambėjo prancūziška muzika, iš vienos pusės šviesomis mirgėjo Eifelio bokštas, aplink mus buvo daugybė prancūzų kalba kalbančių žmonių. Buvo labai smagu.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Briuselis
R.Trukanavičiūtės nuotr./Briuselis

Naktį praleidę Paryžiuje, kitos dienos rytą pajudėjome į Belgiją ir jos sostinę Briuselį. Šis miestas man paliko labai gerą įspūdį. Mano akimis Briuselis – labai modernus miestas, kartu savyje išlaikęs ir dalelę archajiškumo, kas, žinoma, žavi. Lankėmės Didžiojoje miesto aikštėje – labai gražioje vietoje. 

Taip jau išpuolė, kad tą dieną mieste vyko futbolo varžybos, tad aikštė buvo pilnut pilnutėlė šio žaidimo aistruolių. Aplink aidėjo riksmai, skanduotės, visur blaškėsi būriai vienodais marškinėliais apsivilkusių ir jau stipriai įsiaudrinusių žmonių. Mums, turistams, tai šiokia tokia pramoga – gi ne kasdien kažką panašaus pamatysi. Aš, būdama nemaža futbolo gerbėja, mažoje vietinėje krautuvėlėje įsigijau vieno futbolo klubo marškinėlius. Labai maloniai nustebino pardavėjų draugiškumas, linksmumas – mus supo daug nuoširdžių ir geranoriškų žmonių. Vėliau nuėjome apžiūrėti Briuselio simbolio – Besišlapinančio berniuko skulptūros. Prie šio objekto sutikome labai daug užsienio turistų. Be to, aplankėme miesto Rotušę, senuosius Gildijų rūmus.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Briugė
R.Trukanavičiūtės nuotr./Briugė

Būdami Belgijoje užsukome į dar vieną žymią jos vietovę  – Briugę. Iš visų lankytų miestų būtent šis man paliko patį didžiausią teigiamą įspūdį. Tai – vienas seniausių Belgijos miestų, visoje Europoje garsėjantis savo viduramžiškų gatvelių išpuoselėjimu ir išsaugojimu. Daugiausiai laiko praleidome vaikščiodami po šio miesto senamiestį – grožėjomės aikštėmis, kanalais, kurių čia tikrai daug. Tiksliai negaliu pasakyti kuo, tačiau Briugė mane apžavėjo. Nors būnant ten didelę dalį laiko lijo, man tai netrukdė, nes pačiam miestui tai suteikė dar daugiau žavumo. Eidamas senamiesčiu galėjai matyti mažas, žmonėmis perpildytas kavinukes, kuriose kepamos beprotiškai skanios bandelės. Visi žmonės šypsosi. Visi laimingi. Noriu sugrįžti į Briugę. Noriu labiau pažinti šį miestą.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Amsterdamas
R.Trukanavičiūtės nuotr./Amsterdamas

Olandija – įdomi šalis. Tokia labai įvairiapusiška. Apsilankėme Amsterdame – keistame mieste. Jame visko labai daug. Čia daug žmonių važinėjasi dviračiais, motoroleriais – atrodo, kad jų čia daugiau nei automobilių. Plaukiojome miesto kanalais, tokiu būdu galima pamatyti nemažai gražių ir įdomių objektų. Aplankėme miesto gėlių turgų (gyvenime nesu mačiusi tokio didelio gėlių turgaus, kaip ten!), deimantų apdirbimo muziejų, kuriame galėjome stebėti ir sužinoti, kaip yra gaminami deimantiniai papuošalai. Šis miestas turi labai savitą aurą. Jis toks išskirtinis.

Nejučiomis pradedame sukti atgal į Lietuvą. O laukia dar ilgas kelias. Vėlgi važiuojame per Vokietiją, pakeliui sustodami Berlyne. Jo priemiestinėse dalyse mačiau labai daug pakelėse besimėtančių šiukšlių. Artėjant centro link, jų pastebimai mažėjo. O pats miestas gražus. Daug vaikščiojome pėsčiomis – aplankėme Brandenburgo vartus, pasikėlėme į Reichstago kupolą (prieš tai laukėme nežmoniškai ilgose eilėse), apžiūrėjome žymias miesto aikštes ir jau vakarėjant, vietiniame McDonald‘e galų gale į savo skrandžius sumetėme nemažus kompleksinius gardėsius.

R.Trukanavičiūtės nuotr./Berlynas
R.Trukanavičiūtės nuotr./Berlynas

Praėjo 4 metai. O aš, rašydama šį pasakojimą, rodos, vis dar ten keliauju. Baigusi mokyklą pasukau geografės keliu. Tas noras pažinti, atrasti, suprasti, daro savo. O Europa tokia ir yra – dar iki galo nepažinta, neatrasta. Ir labai labai graži. Keliaukite! Markas Tvenas yra pasakęs, kad „Kelionės yra  priešnuodžiai prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui“. Ir jis teisus. Tikrai teisus.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje