„Bilietas?“ „Neturiu“. Šiandien man sekasi – kontrolieriai angliškai moka tik kertinius žodžius. „Sto tčydesenč zuotych,“ rodo skaičiukus ant protokolo.
Antras žingsnis: jei tik įmanoma, kuo dažniau kartokite stebuklingąjį žodį. „Keš, keš?..“ burkuoja kontrolieriai.
„Neturiu.“
Kontrolieriai susimąsto. Manoji širdis – kupina dėkingumo Lietuvos valstybei, kuri sugalvojo į tapatybės korteles nerašyti registracijos adreso. Iš esmės, jei ir sugalvos man surašyti protokolą, galiu teigti gyvenantis Nuosmaukų prospekte arba Kontrolieriusgaidys gatvėje. Ar turiu dokumentą su adresu?
„Neturiu.“
„Kredit kard?“
„Ne.“
„Keš?“,- kontrolieriaus balse ima skambėti nevilties gaidelė.
„Kad ne.“
„Kolega? Frend, frend!“
„A-a.“
Kai pajuntate situaciją krypstant į palankią pusę, kai šis salotinis ešerys jau beviltiškai spurda ant kabliuko, pats metas jį užkirsti trečiuoju žingsniu: imti suokti bet kokia interesantui nesuprantama kalba.
„Supraskit – atvažiavau aš į Varšuvą, ir man reikia tik susirasti kur pernakvoti ant suoliuko, o rytoj ryte aš jau ištranzuosiu į Krokuvą, ir manęs čia nei kvapo neliks...“
Ešerys nuleidžia dyglius ir nustoja spurdėti – grąžina man tapatybės kortelę ir, palaiminęs lenkiškuoju „kurwa“, paleidžia į visas keturias puses.
Oranžinis Varšuvos skurdas.
Jei geriau įsižiūrėsite, Varšuva tikrai yra oranžinė, tokios spalvos, kokia vakarais šviečia gatvės žibintai. Jei dar geriau įsižiūrėsite, Varšuva netgi gali pasirodyti graži, bet tai – tik apžavai. Varšuva iš tikrųjų yra labai prabangi, o kad prabanga ir grožis nebūtinai turi ką nors bendro, žino kiekvienas keliautojas. Iš tikrųjų ši prabanga – savotiško turtuolių skurdo požymis. Tikrasis Rytų-Centrinės Europos metropolis yra pilnas ant suoliukų miegančių benamių, tapkių įdėklus pardavinėjančių studentų ir nuoširdžių odekolono mėgėjų. Bet tai – ne skurdas, tai gyvenimo būdas arba tiesiog nelaimė. Pats oranžinis skurdas spindi akyse tų, kurie čia atvažiavo „ieškoti geresnio gyvenimo“, apsigyveno nuošaliame rajone, ir dabar pluša nematydami ne tik šviesios dienos, bet ir normalaus miesto vien tam, kad galėtų penktadienio vakarą praleisti labai prabangiame restoranėlyje visai netoli oranžinių Stalinistinio Meno ir Mokslo rūmų.
Prisėdęs šalia „Sala Kongresowa“, stebiu praeivius – nėra malonesnio užsiėmimo ilgos kelioninės dienos pabaigai. Prabangūs europiečiai vienodėja, ir kuo jaunesni – tuo labiau. „Nepisami veidai“, vadinu aš juos – panašu, kad šio jaunimėlio interesai prasideda ir baigiasi jų sportbačių spalva, ir kad jų iš tikrųjų šiame gyvenime nepisa beveik niekas – nei tikrąja, nei perkeltine šio žodžio prasme. Ir jų pilnas ne tik Varšuvos centras – esu tikras, kad nuo Amsterdamo iki Minsko keičiasi tik jų koncentracija ir batraiščiai.
Ar sakau tai su pagieža? Ne, kur tau – kokia dar pagieža, kai matau link manęs atlinguojančią kvailą, bet tokią mielą Andrzejaus šypsenėlę. Dar nuo gyvenimo Makedonijoje laikų vienas kitą draugiškai vadiname „gruby“ (lenk. „storas“, - aš) ir „glupy“ (lenk. „kvailas“, - jis). Andrzejaus gyvenime didelės permainos. Andrzejus - tai barzdotas žemaūgis ispaniškos išvaizdos bičiukas dryžuotais megztiniais ir šukuosena, kurią jis pats vadina „česky metal“ – barzda, ūsai, priekyje – trumpi kirpčiukai, gale – palikta plaukų banga. Žodžiu, tokia šukuosena, kokią turi jūsų tėvas šliūbinėje nuotraukoje. Andrzejus baigė sociologiją, todėl dabar dirba rinkos tyrimų bendrovėje (?). Gyvenimas jam šiek tiek panašus į „Super Mario“ – lygis po lygio, ir jam jau 27-eri, pasirinkimų nebe tiek daug: mirti, gerti arba vesti. Draugai iš gimtųjų Gorlicų – miestelio prie Slovakijos sienos – dažniausiai renkasi antrą variantą. Štai Andrzejaus draugui, bendraamžiui, talentingam gitaristui ir kompanijos sielai Buko gydytojai jau išrašė ne tik depresiją, bet ir alkoholizmą. Oficialus alkoholizmas – tik pamanykite! Privilegijų, tiesa, šis statusas nesuteikia – nei bilietėlio puse kainos, nei kokių nors prabangių vaistų... Andrzejaus draugai – narkomanai ir alkoholikai. Andrzejaus tėvas – tiesiog alkoholikas.
Andrzejų myli ir gelbsti Halszka, draugė nuo pat vaikystės, kurią kitąmet – atspėjote – Andrzejus ves. Andrzejus ir Halszka gyvena tame neturtingame Pragos rajone, name, ant kurio sienos likę dvi komunistinės Lenkijos laikų reklamos: viena įtikinėja pirkti čekiškus laikrodžius, kita – vokiškus fotoaparatus.
Halszka labai daug dirba vietinėje kino kompanijoje, grįžta naktimis, perfekcionistiškai nepriima jokių pralaimėjimų ir pyksta, kai Andrzejus geria, rūko arba vartoja net ir lengvus narkotikus. Andrzejus kiekvieną rytą eina į „Biedronką“, perka ten apelsinų, margarino, dar ko nors ir su meile ruošia pusryčius. Dar Andrzejus skundžiasi Pragos rajono pokyčiais: anksčiau jame buvo daug vietnamiečių, o dabar juos išstumia armėnai. „Vietnamiečiai jautėsi taip, lyg lenkai būtų jų karaliai – iki pat žemės lenkėsi, „dzien dobrzy“ sakydami. Armėnai jaučiasi taip, lyg būtų lenkų karaliai. Vietnamiečiai pigiau pardavinėjo kontrabandines cigaretes, o armėnai užkėlė kainas, be to, myža ant visų kampų, suka savo mafijos bizniukus...“.
Ech, Andrzejau, mąstau sau, oranžinėje Varšuvoje karaliai visi ir drauge niekas. Pats tu čia imigrantas ne ką mažiau, nei nuolankusis vietnamietis ar aukso grandinėmis nusikarstęs armėnas. Skurdo mieste karaliauja tik pati Varšuva. O tu jau, matyt, pritaikai sau „suaugusio žmogaus“ požiūrį ir tuoj imsi piktintis apmyžtomis Pragos laiptinėmis, ant kurių dar prieš kelerius metus taip smagiai būtum šlapinęsis pats. „O ką man daryti,“,- tėviškai šypsosi racionalusis Andrzejus. „Mano pasirinkimai šiam gyvenimo etape man visiškai aiškūs – ir atgal į Gorlicus grįžti aš neketinu.“
O dabar jiedu su Halszka skuba į Mozūriją – ilgasis Dievo Kūno savaitgalis, ir jei nespės, UAB „Lenkijos keliai“ jau bus perkrovos stadijoje. Ir duok Dieve šiems jauniems kūnams sveikatos, kaip ir visoms jaunoms Varšuvos imigrantų šeimoms, sakau sau dardėdamas tramvajumi link trasos Varšuva-Krokuva pradžios.
