Prieš kelias dienas, kartu su ekspedicijos „Brazilija – lietuvių keliais“ dalyviais, nuvykome į
 |
| K.Pikūno nuotr./Tautiniai šokiai Brazilijoje |
Brazilijos lietuvių šokių kolektyvo „Nemunas“ keturiasdešimties metų jubiliejaus šventę. Surasti geresnę iliustraciją, kalbant apie lietuvybę ir jos išsaugojimą svečioje šalyje, būtų labai sunku. Tautiniai rūbai, plačios šypsenos, lietuviška muzika, kalbos, trispalvė ir, sąlyginai, nepažįstami žmonės, kurių buvimas kartu sukuria priklausomybės ir didelės šeimos jausmą. Būnant čia ir besikalbant su vietos lietuviais, bandau suprasti – kas yra ta tikroji lietuvybė? Atrodo, labai elementarus ir paprastas klausimas. Norėtųsi, kad ir atsakymas būtų toks pat tiesmukiškas kaip ir pats klausimas. Ar aš esu mažiau lietuvis, jeigu gyvenu ar gimiau ne Lietuvoje? Ar aš esu mažiau lietuvis jeigu nesidomiu Lietuvos politika ir nepriklausau jokiai lietuviškai organizacijai ar klubui šalyje kurioje gyvenu? Būtų galima tęsti ir toliau. Turbūt būtų verta pagalvoti ir apie tai, kokie yra vertinimo kriterijai, kurie nusprendžia mūsų lietuvybės lygį ir manau svarbiausia yra paklausti, kas juos nustato? Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame turime galimybę rinktis savo gyvenimo būdą ir vietą, tad nenuostabu ir natūralu, kad kiekvienas ieškome „savo 'kampo“ ir vidinės ramybės pagal kriterijus kuriuos nusistatome patys mes.
Būnant čia, dar kartą įsitikinau, kad lietuvių kalba turi unikalią savybę – vienyti. Užplūsta keistas jausmas, kai sukorus ne vieną tūkstantį kilometrų, ir atvykus pas šeimą ar žmogų, kurio visiškai nepažįsti, esi priimamas kaip šeimos narys. Visa tai dėl to, kad pasakai žodį „labas“. Galbūt tai skamba labai idealistiškai ir perdėtai saldžiai, ir turbūt ne vienas pasakys, kad tai toli gražu neatspindi realybės. Sutinku, nes turbūt kitoje šalyje (kad ir toje pačioje Anglijoje) to neatsitiktų, nes dažniau būsi priimtas su įtarumo ir nepasitikėjimo žvilgsniu. Visa tai gal kiek sugadina teiginį, kad lietuvių kalba mus vienija kaip tautą ir mokėdami savo gimtąją kalbą galime kurti globalią Lietuvą kartu.
 |
| K.Pikūno nuotr./Brazilijos lietuvių bendruomenės susibūrimas |
Bet žvelgiant iš kitos pusės, kalba kuria mes kalbame tėra įrankis mums susikalbėti ir kiek įmanoma daugiau suprasti vienas kitą. Čia ir prasideda visos vingrybės, nes tai jau priklauso nuo mūsų ir kiek mes to patys norime, kiek esame atviri (ar užsidarę) tai priimti ir, galų gale, ar mums to reikia? Čia nėra nei teisingo nei neteisingo atsakymo, nes mus supantį pasaulį mes matome iš savo bokšto, įtakoti aplinkos kurioje gyvename. Kalbėjimas ta pačia kalba, toli gražu, nereiškia, kad mes visada suprasime vienas kitą. Lygiai taip pat kaip jausmas, kad esi lietuvis, nereiškia, kad mano lietuvybės supratimas bus toks pat kaip ir kito lietuvio. Ne be priežasties lietuvių liaudyje yra įprasta girdėti „du lietuviai – trys partijos“.
Kai daugiau kaip prieš šimtą metu pirmieji lietuviai atvyko gyventi į Braziliją, jiems buvo svarbu eiti vieni pas kitus, kalbėtis ir mokinti savo vaikus lietuviškai, bendrauti ir tokiu būdu išlaikyti lietuvišką kultūrą ir savo identitetą aplinkoje, kuri juo supo. Toks veiksnys daugeliui būdavo kaip ritualas, kuris suteikdavo vidinį pasitenkinimą, nepriklausomai nuo įsitikinimų, statuso ar aplinkybių, privertusių juos emigruoti.
 |
| K.Pikūno nuotr./Brazilijos lietuvių bendruomenės susibūrimas |
Būnant „Nemuno“ šventėje įsitikinau, kad nuoširdus bendravimas tarpusavyje ir noras kartu kurti bendram tikslui yra didžiausia siekiamybė, turinti didžiausią potencialą aktyvios lietuvių bendruomenės pasaulyje formavime ir kūrime.
Kaip bus, parodys tik laikas. Kas bus, priklausys tik nuo mūsų. Keliaujant po pasaulį ir kalbant su lietuviais, tikrai nemanau, kad lietuvių tauta yra ant išnykimo ribos.
