Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Lost Latinos“. 2. Kaip lietuviai Kolkos kanjone Peru šiukšles rinko

Lost Latinos komanda
Lost Latinos nuotr. / Lost Latinos komanda
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kelias į Kolkos kanjoną iš Lietuvos užtruko tris paras. Keturi skrydžiai, keturi autobusai. Du autobuso reisus galėjome „sutaupyti“, bet važiuodami iš Limos užsukome į Nazca. Čia prie mūsų komandos prisijungė Olga, keliomis dienomis anksčiau atvykusi į Peru. Su Olga negalėjome palaikyti tiesioginio ryšio, nes dėl neaiškių priežasčių Peru neveikė jos mobilusis telefonas. Išsisukti iš keblios situacijos Olgai buvo pirmasis iššūkis. Į pagalbą atskubėjo vienintelė Limoje gyvenanti lietuvė Jurgita. Ji seniau darbavosi HUB Vilnius bendradarbystės centre, kuriame laiką leido ir Rasius, užmezgęs su tautiete kontaktą.

Pirmą dalį ir visą projekto įžangą skaitykite čia.

Kolkos kanjonas pagal turistų lankomumą Peru, anot skirtingų šaltinių, dalinasi antra – trečia vieta. Ir tai antras pagal gylį (4160 m) Žemės rutulio kanjonas, gerokai lenkiantis Didįjį kanjoną JAV. Labiausiai turistus vilioja didžiausi skraidantys paukščiai – kondorai, kurių išskleisti sparnai siekia virš 3 metrų. Bei paskutiniu metu populiarėjantys trekingo maršrutai po kanjono kaimelius.

Lost Latinos nuotr. /Žygis Anduose
Lost Latinos nuotr. /Žygis Anduose

Toks aktyvus keliavimas tinka ne kiekvienam. Silpno fizinio pasiruošimo turistams užtenka žvilgtelti į kanjono gylį, pamatyti aukštyn kylantį kondorą ar įsigyti suvenyrą. Bet yra ir tokių, kurie leidžiasi 1200 vertikalių metrų į Kolkos kanjono dugne įsikūrusią oazę. Ten praleidžia pusdienį mėgaudamiesi šiltais baseinais ir palmių pavėsiu, o į viršų juos užneša kanjono taksi – mulai.

Lost Latinos nuotr. /Kalnų gyvenimas
Lost Latinos nuotr. /Kalnų gyvenimas

Cabanaconde paskendusi tamsoje, silpną šviesą skleidžia tik žvakės. Kai išlipome iš autobuso, miestelyje buvo dingusi elektra. Bet tai nesutrukdė vietiniams gyventojams švęsti… laidotuves. Miestelio centre šurmuliavo minia. Indėnai, pasipuošę tautiniais šio krašto apdarais, su šokiais, gyva muzika ir eitynėmis miestelio gatvėmis į paskutinę kelionę lydėjo vieną iš saviškių.

Lost Latinos nuotr. /Andų kalnai
Lost Latinos nuotr. /Andų kalnai

Kolkos kanjonas – puiki vieta aklimatizacijai prie didesnio aukščio be skaudžių pasekmių. Mūsų kompanija to ir atvyko. Pirmos problemos sulaukėme dar pakeliui, kai autobusas važiavo per 4,5 km aukščio kalnų perėją. Jautėsi deguonies trūkumas ore, dėl to truputį svaigo galva, padažnėjo pulsas. Cabanaconde, esančiame 3200 m virš jūros lygio, aukštis darė savo – smarkiau pajudėjus greitai pasireikšdavo nuovargis.

Tamsoje nesunkiai suradome Pachamama hostelį ir sutikome vieną iš savininkų brolių – Mirko. Ne itin smagu buvo išgirsti, kad hostelyje vietų nėra. Štai jums pasekmė, kai apie gerą vietą parašo „Lonely Planet“ ir panašios leidyklos. Jaukus šeimyninis keliautojų hostelis pavirto turistų skruzdėlynu, kuriame vietas reikia iš anksto „bookinti“. Vidiniame kiemelyje vietoje hamake besisupančių keliautojų radome vykstančias statybas. O kol turistinis sezonas įgauna pagreitį, popierinių kelioninių gidų privilioti turistai apgyvendinami kituose dviejuose Pachamama „korporacijos“ nakvynės namuose. Apsistojome gretimai išaugusiame vakarietiškus standartus primenančiame hostelyje, kur pasiūlė Mirko.

Lost Latinos nuotr. /Nakvynės vieta
Lost Latinos nuotr. /Nakvynės vieta
Lost Latinos nuotr. /Nakvynės vieta
Lost Latinos nuotr. /Nakvynės vieta

Ryte pasipildėme gėrimų, užkandžių atsargas ir didelėse kuprinėse palikę nereikalingus daiktus išėjome į treką po Kolkos kanjoną. Maršrutą Rasius parinko tokį, kad pirmomis dienomis būtų nei per sunkus, bet palaipsniui sunkėtų. Keliavome po vietas, kur sutikti turistą yra mažiau šansų.

Lost Latinos nuotr. /Olga
Lost Latinos nuotr. /Olga

Nors Peru tai paskutinis rudens mėnuo, kanjone saulė kepino negailestingai. Nepatepta kremu nuo saulės oda įgauna raudonį per valandą. Pirmos dienos daugiau kaip 5 valandų maršrutas nebuvo sudėtingas, visą laiką leidomės žemyn. Kelių sąnariams teko didžiulis krūvis, bet visi turėjome trekingo lazdas. Teleskopinės lazdos buvo visiems naujas dalykas. Mokėmės trekingo technikos: teisingo kvėpavimo, krūvio paskirstymo, mokėmės planuoti sustojimus, kad nejaustų didelis nuovargis.

Lost Latinos nuotr. /Tarp didelių Agavų
Lost Latinos nuotr. /Tarp didelių Agavų
Lost Latinos nuotr. /Aurimas
Lost Latinos nuotr. /Aurimas

Vakarą  Lauar kaime pasitikome sėdėdami karštame baseine šalia upės. Stebėjome, kaip danguje užsidega žvaigždės, klausėmės upės kuriamos muzikos. Prie vakarienės stalo ragavome „cerveza“ (alus ispaniškai), žaidėme stalo žaidimą su medinėmis kaladėlėmis ir mėgavomės skania vakariene. Tobulas vakaras!

Lost Latinos nuotr. /Pietų metas
Lost Latinos nuotr. /Pietų metas

Jau 6 ryto kompanija ant kojų. Susirinkę daiktus ir pavalgę pusryčius išėjome gilyn į kanjoną. Mūsų tikslas – Fure kaimas. Penkios valandos kelio įsiminė keliais nuotykiais. Visai netoli mūsų sklandė kondoras. Stebėjome, kaip jis nė karto nesuplasnojęs sparnais kyla į žydrą dangų. Kitas nuotykis – tai laukinių obuolių ir kaktuso vaisių medžioklė. Arequipoje gatvėje matėme, kaip meistriškai kaktuso vaisius išlupinėja pardavėja. Pabandėme patys ir neblogai pavyko, nors keletą spyglių teko krapštytis iš pirštų.

Lost Latinos nuotr. /Maistas keliauninkams
Lost Latinos nuotr. /Maistas keliauninkams

Fure kaime mus pasitiko nenustojanti šypsotis indėnė. Gero maisto neturėjo, todėl pietums kapojom duoną su tuno konservais ir užgėrėme tonizuojančia „mate de coca“. Po pertraukėlės išėjome link dienos tikslo – slėnio gale bėgančio įspūdingo kelių šimtų metrų aukščio krioklio. Iki jo – dar valanda kelio pirmyn ir valanda atgal. Įsiminė status ir siauras takelis. O grįžtant atgal vėl „medžiojome“ patikusius kaktuso vaisius. Per dieną sutikome vienintelį čia užklydusį australą. Ryte žavėjomės niekaip nesibaigiančia šeimininkės šypsena ir mėgavomės jos kepamais ant sviesto blynais. Po „mate de coca“ puodelį ir į kelią.

Lost Latinos nuotr. /`iukalės nepuoaia žygio takų
Lost Latinos nuotr. /Šiukšlės nepuošia žygio takų

Trečią dieną tradiciškai pakeliui rinkome šiukšles, daugiausiai plastmasinius butelius. Aurimas varžėsi su Petru, kuris daugiau prisikiš už kuprinės. Ši akcija atrodo kiek beviltiška bendrame kanjono fone. Labai gaila, kad pramoniniu tapęs kalnų takas visas paženklintas išmetamomis atliekomis... tačiau mums džiugu palikti kanjoną nors kiek švaresniu, nei jį radome. Ačiū Aurimui už puikų pavyzdį.

Sangalle oazė – turistinis Kolkos kanjono „topas“. Vos tik pamatęs žydrą baseiną pirmas neišlaikė Aurimas. Nieko nelaukęs jis išsinėrė iš dulkėtų rūbų ir šoko į vandenį. Jo pavyzdžiu pasekėme visi.

Lost Latinos nuotr. /Įspūdinga poilsio vieta su baiseinu kalnuose
Lost Latinos nuotr. /Įspūdinga poilsio vieta su baiseinu kalnuose

Po pietų saulė dingo, todėl ryžomės dar nerealiai misijai. Tai 1200 m pakilimas į Cabanaconde, kuris gerai įsimins visiems! O buvo jie nelengvi, miestelį pasiekėme jau visiškai sutemus. Paskutiniai po gerų keturių valandų. Toks įvykis turi būti deramai atšvęstas. Ta proga užsakėme dvi krosnyje keptas picas su kelių rūšių vietiniu sūriu.

DALYVIŲ ĮSPŪDŽIAI

Lost Latinos nuotr. /Žygio vadovas Rasius
Lost Latinos nuotr. /Žygio vadovas Rasius

Olga. Niekad nekopė į kalnus aukštyn tamsoje, po žvaigždėtu dangumi. Tai buvo rimtas išbandymas, bet patiko!

Aurimas. Pabuvęs kanjone ir pamatęs vaizdus, užsimanė skraidyti. Labai patiko kaktuso vaisiai.

Vytautas. Patiko, kad galima valgyti laukinius vaisius, gerti vandenį iš upės, draugiški žmonės. Įstrigo karštas baseinas po pirmo vakaro ir oazės gaivus vanduo dienos karštyje.

Petras. Eini Kolkos kanjonu ir kas kokias 10 – 15 minučių turi sau priminti: „Ėėė – pažiūrėk koks gerulis vaizdas“. Dar nepritryniau nei vienos pūslės ir nesuviduriavau. Valio!

Rasius. Kolkos kanjone  – po 4 metų pertraukos. Turiu pripažinti, kad ši unikali vieta po truputį praranda savo žavesį. Masinis turizmas atneša ne tik didžiulius pinigus (turistinis bilietas į Kolkos kanjoną kainuoja 70 Lt), naujus tiesiamus kelius į kaimus, lengvesnį gyvenimą vietiniams gyventojams indėnams, bet ir gausybę šiukšlių. Autentikos čia stipriai mažėja, turizmo industrija baigia praryti viską, už ką „gringo“ moka pinigus. Bet dar galima rasti nuošalių, civilizacijos mažai paleistų vietų, išlaikiusių pirmykštį gamtos ir žmogaus santykį.

Kelionės remėjai:

hero
hero
Montis Magia
Montis Magia

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje