Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mongolijos ralis: kryžiaus kelias – persikelti Kaspijos jūra iš Azerbaidžano į Turkmėniją

Paliekant Baku
Go Bananas komandos nuotr. / Paliekant Baku
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po nakvynės kažkur pakeliui link Baku, Azerbaidžano statybose, kur malonūs vietiniai mielai suteikė prieglobstį ant akmenų skaldos takelio, traukiam toliau. Tikslas kaip nors patekti į krovininį keltą, perskrosti Kaspijos jūrą į Turkmėnbašio miestą Turkmėnistane.

Bakų pasiekėme be didesnių nuostolių, vengdami policininkų į kelią išsiruošėme vos prašvitus. Vylėmės, kad bent iki aštuntos ryto jie saldžiai miega. Neapsirikom, nes paskutinius du šimtus kilometrų nesutikome nė vieno tvarkos sergėtojo. 

Sklando gandai, kad Azerbaidžane policininku tampi susimokėjęs 5 tūkst. dolerių. Kam nelabai aišku, bet tampa suprantama, kodėl stabdomi visi iš eilės ir be baudos niekam nepavyksta išsisukti. Tiesa, baudos visiems labai jau skirtingos. Vieni išsisuka su trisdešimt dolerių (priklauso iš kokios šalies esi atvykęs), kiti pakloja ir visus tris šimtus…

Be „patepimų“ sistemos neįsivaizduojamas joks veiksmas valstybinėje tarnyboje. Tai akcentavo ir sutiktas britas Johnas. 

Prie uosto, iš kurio turėtų išplaukti krovininis keltas į Turkmėnbašį, atsiduriame dar prieš devynias ryte. Pirmas įspūdis, kad pataikėme ne čia. Viskas apleista, langai užkalti fanera, kai kur jų visai nėra, viskas nedera prie vos už kelių žingsnių tvyrančios prabangos – visai greta pastatytas naujas prabangus uostas su nuostabiu parku. Tačiau jis stovi tuščias, nors kaip minėjo sutiktas britas Johnas naujasis uostas įrengtas puikiai, bet dėl niekam nežinomų priežasčių neveikia. Lieka tik stebėtis. 

Go Bananas komandos nuotr./Laukiam kada prasidės bilietų pardavimas į keltą
Go Bananas komandos nuotr./Laukiam kada prasidės bilietų pardavimas į keltą

Apie kelto išplaukimo laiką niekas nieko nežino. Gal šiandien, gal po valandos, o gal po savaitės.

Net ir prie kelto sutiktas turkas, krovinius vilkiku į Turkmėnbašį gabenantis šešiolika metų sako, kad dar nė karto nėra tiksliai išgirdęs, kada išplauks ar atplauks keltas. Kartais ant molo tenka praleisti parą, kartais ir visas septynias. Neprognozuojama ir tiek. 

„Keltas į Turkmėnbašį? Taip, turėtų būti. Kada? Mhm… negaliu pasakyti“, – tokį atsakymą išgirdome iš uosto dispečerio, žmogaus, kuris turėtų žinoti, kas prie jo krantų darosi. Bet čia Azerbaidžanas, šalis, kur žmonės moka puikiai imituoti sunkų darbą… Paaiškino, kad po pietų (tikslaus laiko nenurodė) ateis bilietų pardavėjas ir visiems viskas bus aišku. 

Po pietų bilietų postas neatsidarė. Tiesa, jis net nelabai priminė bilietų pardavimo vietos. Tiesiog, metalinės durys su krūva lipdukų. Laukiam valandą, dvi. Pasirodo ūsuotas dėdė. Atrakina sunkias metalines duris, bet bilietų jis neparduota. Už šį darbą atsakingas valdininkas pasirodys po valandos. 

Bet net ir jam pasirodžius, bilietų pirkimas tampa pačia sudėtingiausia misija žemėje. Kioską atidaro, bet bilietų vis tiek neparduoda. Į klausimą, ar šiandien parduos, atsakymas tiesmukas: „Nežinau, galbūt.“ Po valandėlės pasiteiravęs, iš kur mes, netikėtai nudžiunga.

Go Bananas komandos nuotr./Bilietų pardavimo kasos Baku
Go Bananas komandos nuotr./Bilietų pardavimo kasos Baku

„A Litva, znaciet svaji. Nu cio nibut zdielajiem“, – šypteli į ūsą bilietų pardavėjas, nors prieš tai kaip ir bilietų nebuvo, kaip ir į keltą netilpom… Dar po valandėlės bilietų pardavėjas pasikviečia į savo kioską, kur tenka palaukti dar keturiasdešimt minučių, ir išklausyti „rimto ir didelio viršininko“ pamokslo apie nervinančius užsieniečius, kurie nekalba rusiškai ir jam tenka vargti laužant savo liežuvį anglų kalba. 

Suprantam, per metus šiame uoste pasirodo kokie keturi šimtai užsieniečių, kasdien maždaug po vieną. Tikrai labai vargina. Išklausom, klusniai linksim galvomis – ir pritariam, kad darbas velniškai sunkus. Juk bilietą reikia išplėšti iš aplanko, paduoti jį keleiviui ir į sąsiuvinį perrašyti visus paso duomenis ranka. Yra ir kompiuteriai, bet jie skirti tik įvairiausiems blankams spausdinti. Kitas sunkus bilietų pardavėjo darbas – sugalvoti, kokia bus kaina. Mes kaip „savi“ išsisukom su 820 dolerių, tuo tarpu amerikiečiams teko susimokėti po 900 plius papildomas 600 dolerių mokestį, kad keltas išplauktų tą pačią dieną ar bent po dienos. Prieš paskelbdami kainą išmatuoja mašinos ilgį, neva nuo to turėtų priklausyti suma... Bet kartu su mumis važiavo dvi identiškos „Mikros“... Vieni mokėjo 600, kiti 860 dolerių... Mistika.

Maždaug po keturių valandų laukimo šalia bilietų pardavimo vietos patenkam į uosto teritoriją. Kai atrodo, kad liko vos penki žingsniai iki patekimo į keltą, tenka apsišarvuoti kantrybe dar šešių valandų laukimui. Į keltą patenkame tik 11 valandą vakaro. Žinoma, dėduliui, stovinčiam prie kelto, tenka sumokėti 10 dolerių, nes, kaip jis sakė, jo žiauriai sunkus darbas, o tik įvažiavus į keltą ranką ištiesia ir kitas veikėjas, prašantis kyšio už mašinos saugojimą, nors realiai tai jo darbas, už kurį jis gauna algą.  

Go Bananas komandos nuotr./Papuolėm į keltą šalia krovininių vagonų
Go Bananas komandos nuotr./Papuolėm į keltą šalia krovininių vagonų

Kelte sutikome labai entuziastingą moteriškę vardu Zaira. Šiaip kelto valytoja, bet labai mėgstanti pavadovauti paradui. Susidaro įspūdis, kad čia visi viršininkai. Nepraleido progos ir užsidirbti sakydama, kad už papildomą mokestį užsieniečius gali apgyvendinti atskirose kajutėse su tualetu ir dušu… Po keturiolikos valandų plaukimo per Kaspijos jūrą pasiekiame Turkmėnbašį, kur mūsų laukė vienuolikos langelių kelias. Bet tai jau kita istorija. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje