Teodoras (Johan Otto Theodor von der Ropp) gimė 1783 metais Pakruojo dvare (šiaurės Lietuva). Pakruojo dvarą von der Roppų giminė gavo kaip kraitį po santuokos, tos pačios santuokos vaisus buvo ir Teodoras. Teodoro motina Aleksandrina (Alexandrina Konstantia Katharina Barbara von der Ropp (mergautinė von Munster, 1764 – 1817) Pakruojo dvarą 160 metų atnešė į Roppų giminę.
Teodoro tėvas Ditrichas (Dietrich Theodor Wilhelm von der Ropp 1748 – 1824) aktyviai veikė apylinkėse. Iš Stanislovo Poniatovskio, paskutinio Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sūnėno, 1798 metais Teodoro tėvas pirko Šeduvos, Panevėžio ir Mažaičių dvarus (Mažaičių vardu pavadintų vietovių Lietuvoje galima rasti bent tris, Roppas galėjo pirkti dvarą, buvusį dabartiniame Radviliškio rajone).
1801 m. 18-metis baronaitis, baigęs mokslus Akademia Petrina (kitaip – Mintaujos gimnazija, įsteigta 1775 metais), Teodoras su broliu Ferdinandu išvyksta į savąją Grand Tour. Į pažintinę, edukacinę kelionę po Europą, savotišką jaunuolių krikštą ir žengimą į savarankišką, suaugusio žmogaus gyvenimą. Broliai aplankė Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją, Gibraltarą, Italiją, Siciliją, Šveicariją, Olandiją, Vokietiją. Šios kelionės metu broliai pirko ir kaupė paveikslus, vėliau tapusius baronų von der Roppų šeimos meno kolekcija.
Sugrįžęs iš Grand Tour Teodoras vedė. Su žmona Amalija (Amalia Louisa Alexandrina Agnesa Theophile Juliana mergautine von Keyserlingk) Teodoras susituokė 1807 metais Blieden, kitaip – Blidene dvare (Latvija, Bruocenų rajonas). Tedoras ir Amalija buvo pirmos eilės pusbrolis ir pusseserė. Jaunųjų mamos buvo sesės Aleksandrina ir Teofilė. Aleksandrina ištekėjo už Roppo. Teofilė nutekėjo į Keyserlingkų giminę. Blieden dvaras buvo Teodoro žmonos Amalijos gimtinė, santuoka užregistruota Keyserlingkų valdoje.
Sunku tiksliai įvardinti kur po santuokos buvo Teodoro ir jo žmonos namai. Teodoras gimė Pakruojo dvare, tą patį dvarą po motinos mirties 1817 metais jis gavo palikimą iš tėvo. Maždaug 1820 – 1830 metai galėtų būti tas laikas, kada Teodoras statė dabartinius Pakruojo dvaro rūmus. Tuo metu prasidėjo ir Pakruojo dvaro sodybos atnaujinimo, išplėtimo darbai.
Tačiau 1807 metais, po vedybų, iki 1817 metų, Pakruojo dvaro palikimo ir perstatymo, turėjo praeiti nemažai laiko. Pagal Teodoro vaikų gimimo vietas, galima daryti prielaidą, kad 1809 metais šeima gyveno Grenzhof dvare (dabar Augstkalne, buvusi Mežmuiža, Latvijos teritorija, 7 km iki Žagarės Lietuvoje). 1810 metais Teodoro sūnus Hermanas gimė toje pačioje Grenzhof. Dukra Teofilė, 1813 metais gimė ten pat, Grenzhof dvare. Grenzhof tuo metu priklausė Teodoro tėvui Ditrichui. 1813 metais Grenzhof dvaras buvo parduotas.
1816 metais Teodoro dukra Amalija gimė Feldhof dvare (dabar Laukumuiža arba Veclauki, Latvijos teritorija, 60 km iki Žagarės Lietuvoje). Tad galima daryti prielaidą, kad Teodoro šeima 1813 – 1817 metais galėjo gyventi Feldhof dvare. 1817 metais mirė Teodoro motina Aleksandrina (beje, mirties vieta – tas pats Feldhof dvaras). Teodoro tėvas Ditrichas po žmonos mirties vaikams dalino palikimą. Feldhof atiteko Teodoro sesei Julijanai. Teodoras taip pat sulaukė palikimo. Vienas iš kelių paveldėtų dvarų Lietuvoje buvo Pakruojo dvaras. Ir tikrai, beeinant tuo pačiu keliu, ieškant tėvų pagal vaikus, 1824 metais gimęs Teodoro sūnus Liudvikas mus veda į Pakruojo dvarą.
26 metų Teodoras pradeda politinę karjerą. 1809–1811 ir 1813–1814 jis vadovauja Upytės apskrities bajorams. Bajorų vadas vadintas maršalu. Maršalas išrenkamas bajorų seimelyje. Upytės apskritis buvo žemės tarp Mūšos ir Nevėžio, plotas apie 9100 kvadratinių kilometrų (1790 metų duomenys), gyventojų apie 83 tūkstančiai (1790 metų duomenys). Upytės apskritis priklausė Vilniaus gubernijai. Nuo 1843 metų Upytės apskritis tapo Panevėžio apskritimi ir priklausė Kauno gubernijai.
Kad būtų išrinktas nuo Upytės apskrities, ten pat, Upytėje, reikėjo turėti paveldimos žemės ir būti mokesčių mokėtoju. Žemvaldys turėjo valdyti ne mažiau nei 8 dūmus (dūmas – kaminas, arba vienas valstiečio namas, vienas ūkis). Jei bajoras žemę nuomojosi, tai ne trumpiau nei 10 metų. Bajoras turėjo būti vyresnis nei 23 metų. Teisiamas ar nuteistas bajoras seimelyje dalyvauti negalėjo.
Stabtelėkime ties 1813–1814 metais. Tai ponapoleoninė Lietuva. 1812 m. birželį – gruodį Lietuvoje nušvito ir užgeso Imperatoriaus Napoleono žvaigždė. Greitai sugrįžusi Rusijos caro valdžia, į politiškai svarbias, vadovaujamas pareigas turėjo tvirtinti lojalius bajorus. Teodoras von der Roppas nepilnai kadencijai (pilna kadencija – 3 metai) sugrįžta vadovauti Upytės bajorams. Jei ne Napoleono veikla Lietuvoje, Teodoras, Upytės bajorų maršalu galėjo būti dvi kadencijas iš eilės. Tai yra, 1809–1811 ir 1812–1814 metais, iš tikrųjų valdė nuo 1813 metų pabaigos. Tačiau tuo Teodoro politinė karjera nesibaigė. 1814–1817 metais jis užėmė Vilniaus gubernijos bajorų maršalo pareigas. Ką gi čia dar galima pasakyti – solidi patirtis ir palaikymas, beveik trys kadencijos iš eilės maršalo poste.
Vilniaus gubernijos maršalas buvo renkamas iš apskričių maršalų. Iki tapimo Vilniaus gubernijos maršalu, Teodoras buvo Upytės apskrities maršalas. Pretendentai į bajorų savivaldą turėjo atitikti turto ir amžiaus cenzą. Teodoras amžiaus cenzą atitiko. Na, o apie turtus norisi pakalbėti daugiau. Tiksliau, pakalbėti apie žinomą turtą. Manyčiau, čia bus išvardintos ne visos Teodoro von der Roppo valdos. Taigi, pagal 1820 metų surašymą Teodoro von der Roppo Pakruojo dvarą sudarė šios valdos:
Pakruojo dvaras – dvaro centras. Akmenėliai. Bešoniai. Kalevai. Kvedarai. Daukšigaliai. Kolyčiai. Karašilis. Kundročiai. Kareiviškiai. Mažeikoniai. Noreikoniai. Uošas. Poškiečiai. Pakruojis. Paliečiai. Paverdeniai. Palašmenis. Padauguva. Sigutėnai. Sidaugai. Telišoniai. Balsiai. Bagdoniškiai. Dovainiškis. Judiškiai. Juškoniai. Klovainiai. Kapčiūnai. Laborai. Laipuškiai. Meilūnai. Pociūnai. Paežeriai. Preičiūnai. Puknoniai. Ročkaičiai. Siečiai. Užubeliai. Voroniai. Dvaro žemėse tekėjo ir dvarui priklausė Mūšos, Kruojos, Daugyvenės, Ežerėlės, Lašmens, Obelės upės.
Šeduvos dvarą XVIII amžiaus pabaigoje pirko dar Teodoro tėvas. Šeduvos dvaro valdos turėjo pereiti Teodoro nuosavybėn. Pagal 1820 metų surašymą šį dvarą sudarė: Šeduvos Raudondvaris – dvaro centras. Bebrujai. Baukiai. Draumėnai. Derveliai. Amalija. Gimbogala. Jasvilaičiai. Kauksnujai. Kreivokiškis. Liaudiškiai. Medikoniai. Mažaičiai. Alksnupiai. Puipiai. Paežeriai. Pavartyčiai. Pakalniškiai. Radviloniai. Raginėnai. Šeduva. Šniukoniai. Šaukoniai. Šileikoniai. Vėriškiai. Vaidulioniai. Žilioniai. Žybartai. Aukštelkai. Bačiūnai. Butėnai. Burbiškis. Čelkai. Dulkiškiai. Dovainiškiai. Dargužiai. Jasaičiai. Januškoniai. Kurkliai. Kaulališkiai. Karklaičiai. Maldžiūnai. Nemaniūnai. Kleboniškiai. Paobeliai. Prastavoniai. Arimaičiai. Stūriškiai. Sliekiai. Vardukšniai. Dvaro žemėse tekėjo ir dvarui priklausė Beržės, Daugyvenės, Šakos, Ežerėlės, Niauduvos upės. Taip pat Teodorui priklausė Barklainių dvaras, su Pajiešmenės ir Dagilynės palivarkais. Panevėžio dvaras.
Štai kaip savo turtą Teodoras, vėliau, padalino sūnums. Otto (Otto Friedrich Wilhelm Baron von der Ropp 1809 – 1888) atiteko Šeduvos Raudondvaris. Hermanui (Hermann Jeanot Ferdinand Baron von der Ropp 1810 – 1894) atiteko Pakruojo dvaras. Juliui (Julius Carl George Baron von der Ropp 1811 – 1877) Juknaičių dvaras. Wilhelmui (Wilhelm Friedrich Carl Baron von der Ropp 1815 – 1901) Radvilonų dvaras. Liudvikui (Carl Louis Niclas Baron von der Ropp 1824 – 1897) atiteko Barklainiai, Pajiešmenė, Dagilynė.
Bajorų maršalo pareigas su pertraukomis Teodoras ėjo 8 metus. Po Abiejų Tautų Respublikos panaikinimo 1795 metais, buvo numatytas bajorų savivaldos mechanizmas. Pasak istorikės Tamaros Bairašauskaitės, 1797 m. sudarytose Lietuvos gubernijose buvo numatyta, kad bajorų savivalda išsirinks sau vadovą, taip vadinamą maršalą. Bajorų vadovas maršalu vadintas iki 1831 metų.
Bajorai, susirinkę į seimelį, pareigoms rinkdavo po 2 kandidatus. Pasiūlytus kandidatus tvirtindavo vietinė valdžia. Tai yra, civilinis gubernatorius arba generalgubernatorius. Po 1831 metų sukilimo bajorų vadovus tvirtino pats caras. Apskričių ir gubernijų seimeliai vykdavo vienu metu, pirmiausiai rinkdavo apskričių maršalus. Iš naujai išrinktų apskričių maršalų rinkdavo gubernijos maršalą. Kandidatuoti buvo galima toje apskrityje ir atitinkamai gubernijoje, kurioje buvo gyvenama.
Gubernijos maršalas algos negaudavo. Jis iš savo lėšų susimokėdavo už tarnybines keliones ir reprezentacinę išvaizdą
Pasak T.Bairašauskaitės, gubernijos maršalo darbas reikalavo didelių išlaidų. Vilniaus gubernijos maršalas 3 metams turėjo persikelti į Vilnių, ten nuolat būti, dėl to apleisdavo savo dvarus. Gubernijos maršalas algos negaudavo. Jis iš savo lėšų susimokėdavo už tarnybines keliones ir reprezentacinę išvaizdą. Tokia, neatlygintina arba prestižinių pareigų praktika atėjo iš LDK laikų. Tokia ji išliko 1795 – 1812. Napoleonmečiu daryta taip pat. Žemesnių pareigų darbuotojai atlyginimus gaudavo.
Bajorų seimelių pasiūlymai valdžiai buvo perduodami per maršalą. Maršalas galėjo kreiptis į generalgubernatorių ar patį carą. Maršalas turėjo dalyvauti valdovo laidotuvėse arba karūnacijoje, pasitikti aukščiausius valstybės pareigūnus, pasveikinti paskirtą generalgubernatorių. Valdininkų hierarchijoje gubernijos maršalas užėmė vietą po civilinio gubernatoriaus.
Bajorų maršalas turėjo vykdyti kolektyviai suformuluotas užduotis, jis neturėjo sprendimų viršenybės. Maršalo funkcijos: pirmininkauti susirinkimams, priimti priesaikas, tikrinti bajorų dokumentus, surašyti bajorus į seimelių sąrašą. Pasak T.Bairašauskaitės, maršalas atliko pareigas, panašias į notaro. Jis pasirašydavo liudijimus apie bajorų priklausymą luomui, taip pat, liudijimus apie bajorų turtinę padėtį. Gubernijos maršalas turėjo prievolę posėdžiauti beveik visuose gubernijos komitetuose: kalėjimų, maisto, rekrūtų, statybos, mokesčių, revizijos ir panašiai.
Tapti bajorų vadovu, maršalu, buvo nemenka garbė ir nauda. Dėl šių pareigų kartais kildavo tikros grumtynės. Štai kokį 1802 metų laišką, skirtą vidaus reikalų ministrui, cituoja T.Bairašauskaitė „Jūsų šviesybe, kažin ar galite įsivaizduoti, kokios intrigos ir net pasileidimas rinkimų metu vyksta visose apskrityse. Turtingi žemvaldžiai, norintys būti išrinkti į pareigas arba jas suteikti giminėms ir bičiuliams, atsiveža į rinkimus šimtus bajorų, visą laiką juos girdo ir verčia už save balsuoti. Rėkauja ir triukšmauja, nesilaiko padorumo ir dažnai vaidijasi.“
Tapti bajorų vadovu, maršalu, buvo nemenka garbė ir nauda. Dėl šių pareigų kartais kildavo tikros grumtynės.
Tokių „balsavimų“ tikslas – kelių asmenų rankose sutelkti gubernijos valdžią. Aukščiausiai valdžiai įsikišus, „rinkimų“ taktika buvo pakeista. Dėl galimų kandidatų buvo tariamasi konfidencialiai, bajorai rinkosi į interesų grupes. Kitas būdas siekti valdžios – tai į seimelio rinkėjus, bajorų knygas, surašyti sau palankius balso teisės neturinčius bajorus ir tokiu būdu užsitikrinti persvarą.
Tęsiant temą apie maršalo pareigas kaip pasipelnymo šaltinį, galėjo atsitikti ir priešingai. Štai ką T.Bairašauskaitė pasakoja apie Teodorą von der Roppą. Gubernijos maršalas negaudavo algos, einant maršalo pareigas vertėsi savo lėšomis, o kartais, kaip tai atsitiko Teodorui von der Roppui, turėjo dar ir išmokėti skolas. Surinkti zemskiniai arba vietiniai mokesčiai, kitaip – lėšos bendroms gubernijoms reikmėms finansuoti, ne visada padengdavo išlaidas.
Iš zemskinių mokesčių surenkamomis lėšomis buvo sudaromas vietinis biudžetas. Iš vietinio biudžeto pinigų buvo apmokama karinės paskirties pastatų statyba, apskrities archyvo išlaikymas, tiltų ir tiesiamų kelių finansavimas, pašto stočių įrengimas ir pašto arklių išlaikymas, viešųjų įstaigų ir kareivinių žvakių ir malkų apmokėjimas (apšvietimas ir šildymas).
Maršalai skirstė vietinį biudžetą. Tačiau pakėlus mokesčius, bet nesurinkus planuotos sumos, tie patys maršalai turėjo spręsti iškilusius sunkumus. Dar 1826 metų laiške Riomeriui, Teodoras von der Roppas skundėsi, jog 1817 metais baigė maršalo kadenciją, bet iki šiol iš asmeninių lėšų moka skolas. Skolos susidarė sumokėjus už sutartas prekes, o, už jų atsiskaitymą bajorų seimelyje sutarta suma taip ir liko nesurinkta.
1826 metų laiške Teodoras von der Roppas skundėsi, jog 1817 metais baigė maršalo kadenciją, bet iki šiol iš asmeninių lėšų moka skolas.
Maršalas neteikė asmeninių pasiūlymų, tačiau jis galėjo palaikyti ar numarinti vieną ar kitą bajorų siūlymą. Vienas iš tokių projektų, pasak T.Bairašauskaitės, buvo hipotekos siūlymas. Dvarų įsiskolinimų ir parceliavimų problemą buvo stengiamasi spręsti sutvarkant ar pasiūlant vieningą vertinimo ir kreditavimo sistemą, kurios carinėje Lietuvoje nebuvo. Buvo pasiūlyta pasinaudoti hipotekos (nekilnojamojo turto įkeitimas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui, o skolininkas gali naudotis įkeistu turtu) sutartimi.
Taigi XIX amžiaus Lietuvos visuomenės požiūris į hipoteką ir kredito sistemą formavosi žvalgantis į Kuršą ir Vokietiją. Šį klausimą diskutavo aktyviausias to meto visuomenės sluoksnis – bajorų išrinkti pareigūnai. O viso šito apčiuopiamas rezultatas buvo 1817 metais Vilniaus gubernijos maršalo Teodoro von der Roppo carui išsiųstas prašymas, kuriame buvo surašyti 1814 metų seimelio pageidavimai. Tarp kitų prašymų buvo įrašyta ir pozicija dėl hipotekų ir ūkio kreditavimo. Tačiau hipotekos klausimo kėlimas buvo atidėtas. Atsirado karštesnių reikalų, tokių kaip baudžiavos panaikinimas. O už tokias karštas iniciatyvas laukė valdžios nemalonė.
Kartą privačiame pokalbyje su baronais von der Roppais, jiems lankantis Lietuvoje, išgirdau pasakojimą apie mano pašnekovų tolimo prosenelio Roppo veiklą, siekiant išlaisvinti baudžiauninkus. Tam pasakojimui iliustruoti, man buvo parodytas senas, solidus, nukopijuotas popieriaus lakštas su man neįskaitoma rašysena ranka ir senoviškais antspaudais. Tuo šita istorija, matyt, ir pasibaigtų. Tačiau teko laimė aptikti šaltinių, kurie paliudija buvus tokį novatorišką, savo laiką pralenkiantį tolimos praeities veiksmą.
Taigi, 1817 metų Vilniaus gubernijos bajorų seimelyje buvo iškelta valstiečių išlaisvinimo iniciatyva (baudžiava buvo panaikinta 1861 metais). Pasak T.Bairašauskaitės, šį veiksmą skatino Estijos ir Kuršo valstiečių išlaisvinimas. Taip pat tokiam žingsniui įtakos turėjo seimelio delegatų priklausymas masonų brolijai, kurioje smerkta baudžiava ir gintos žmogaus teisės. Pasak E.Aleksandravičiaus ir A.Kulakausko, Lietuvos ir Lenkijos masonai XIX amžiaus pradžioje tapo svarbiais išsivaduojamojo judėjimo organizatoriais. Masonų veikla daug dėmesio skyrė švietimui, labdarybei, socialinėms programoms kurti, remti studentus. Teodoras von der Roppas priklausė Vilniaus Šv. Jono „Uolusis lietuvis“ (Gorliwy Litwin) masonų ložei. Su pertraukomis ši ložė veikė 1780 – 1821 metais. Ložės nariai rinkdavosi Mykolo Riomerio namuose, dabar tai Bokšto g. 10, Vilniuje. Ložės narių sąraše šalia Teodoro įrašo yra prierašas, kad jis buvęs Vilniaus gubernijos maršalka.
Taigi, Vilniaus gubernijos bajorų delegatų iniciatyva 1817 metais, Vilniaus gubernijos maršalo Teodoro von der Roppo vardu, buvo kreiptasi į carą Aleksandrą I. Kreiptasi su pasiūlymu išlaisvinti valstiečius, leisti jiems patiems pasirinkti poną ir gyvenamąją vietą. Pasak T.Bairašauskaitės, toks kreipimasis į carą galėjo būti vertinamas kaip prieštaravimas valstybės politikai, kaip valdovo ir valdinių santykių subordinacijos pažeidimas. Netrukus sulaukta reakcijos.
Šis kreipimasis buvo pripažintas neteisėtu, o, Vilniaus gubernijos valdžia sulaukė caro įspėjimo. Savo ruožtu Vilniaus vicegubernatorius Roppui atsiuntė priekaištaujantį laišką. Laiške buvo pažymėta, kad Roppas nesugeba vadovauti posėdžiams, neužkerta kelio kalboms apie baudžiavos panaikinimą ir tokiu būdu neišvengia nemalonumų. Vilniaus gubernijos maršalas Roppas subartas kaip nesugebantis nukreipti įvykių tinkama linkme ir kad nepasakęs bajorams, jog tokius klausimus galima svarstyti tik gavus valdžios leidimą.
Laikas, matyt, buvęs įtemptas. Po Roppo pareigas ėjo Juozapas Riomeris. Riomeris stengėsi atsisakyti Vilniaus gubernijos maršalo pareigų, nes, matyt, jautė artėjantį konfliktą. O konfliktas artinosi, nes Vilniaus gubernijos seimelio delegatai siekė vykti pas carą Aleksandrą I su baudžiavos panaikinimo pasiūlymu.
Darbai darbais, o štai kaip Teodoras atrodė. Laimingo atsitiktinumo dėka portretas išliko Lietuvoje, Osvaldas Daugelis jį atpažino ir pristatė istorijos profesionalams ir mylėtojams. Nutapytas 19–metis Teodoras. Pasak Osvaldo Daugelio, šis portretas sukurtas Paryžiuje 1802 metais, dailininkė Marguerite‘a Gerard. Portretas nutapytas Teodoro Grand Tour kelionės metu, lankantis Prancūzijoje. Matome „pagal anglišką madą“ apsirengusį baronaitį.
Pasak kostiumo istorikės Rūtos Gudzevičiūtės, po paskutinio Lenkijos – Lietuvos valstybės padalijimo 1795 metais, daliai vietinių bajorų „sarmatiška“, kitaip vadinama senoji lenkiška apranga tapo savotišku pasipriešinimu, arba „senų gerų laikų“ prisiminimu. Interpretuojant Teodoro kostiumą, pasipriešinimo idėjos ar senųjų laikų ilgesys jo nekamavo.
Šalia „sarmatiškojo“ kostiumo vis dar buvo aktualus Rokoko, vėlyvojo baroko, kitaip vadinamas prancūziškas kostiumas. Baronaitis Teodoras mums demonstruoja nuosaikų anglišką kostiumą. Trumpai kirptų plaukų mada žymi grįžimą prie Antikos, atkartojamos Romos imperatorių šukuosenos. Į akis krentanti detalė – tarsi apibintuotas, stiprokai suveržtas kaklas. Kaklo puošmena cravatas – kaklaskarė, siejama su kroatų vardu. XVII amžiuje vykusiame 30 metų kare, tarp Habsburgų ir Švedijos Prancūzijos aljanso, kaip pirkliai ir samdomi kariai pasirodė kroatai, ryšintys kaklaskares. Manoma, būtent tuo metu panašiu būdu dėvimos kaklaskarės pradėtos laikyti kareiviško kostiumo dalimi. Nuo XVIII amžiaus cravatai tapo angliškojo stiliaus etalonu. Teodoro kaklą puošia cravatas, tarsi tvarstis aukštai apsuktas ant kaklo. Pasak R.Gudzevičiūtės, cravatas skirtas tam, kad, būtų nepatogu nuleisti galvą. Ką gi, puikus įprotis bajorui.
Pabaigai belieka tik pažymėti, kokia įspūdinga Silva Rerum žiūrint iš dviejų šimtų metų perspektyvos. Matyt, visus dvarus gaubia legendos, nesąmoningai ar sąmoningai vietinių kuriamos. Apie Pakruojo dvarą sklando legenda, kad, statydamas dvaro rūmus Teodoras sakė, jog stato mažiausiai dviems šimtams metų. Legendiniai rūmai, legendinis baronas. Viskas pildosi, net ir pasakėlės.
