Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ievos piligriminė kelionė: 2. 13 patarimų išsiruošusiems į Santjago de Kompostelą

Ilsiname kojas
Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. / Ilsiname kojas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Istorinių ir praktinių detalių apie kelią į Santjago de Kompostelą gausu internete, kelionių žurnalistės ir, spėju, artimos sielos Kristinos Stalnionytės knygoje „Kelias į Santjago de Kompostelą“. Tačiau šio dienoraščio tikslas – visai nepraktinis, o pats dienoraštis – ne nuoseklus ir tikslus dienų bei įvykių atspindys, bet asmeninių potyrių mozaika, kurios net ir grįžusi namo dar nebaigiu dėlioti. Tai greičiau noras pasidalinti stipriu ir svarbiu išgyvenimu, kuris galbūt padrąsins dar abejojančiuosius leistis į šią kelionę, įkvėps nieko apie Kelią negirdėjusiuosius, o gal tiesiog lengvai „susiskaitys“ prie puodelio kavos ir pasimirš.

Kad ir kaip ten bebūtų, faktas lieka faktu – kelias į Santjago de Kompostelą vis populiarėja, ne tik visame pasaulyje, bet ir mūsų šalyje. Šis (tikriausiai neperdėsiu sakydama) bumas prasidėjo prieš gerus trisdešimt metų, kai pasirodė Paulo Coelho romanas „Piligrimas“. Iki to laiko Kelias, galima sakyti, buvo pamirštas, ir toli gražu nesimėgavo viduramžių populiarumu – anuomet į Santjago de Kompostelos katedrą traukė tiek vargšai, tiek turtuoliai, vienijami bendro tikslo – aplankyti šv. Jokūbo, vieno iš Jėzaus apaštalų, Ispanijos globėjo, kapą.

Beje, ir šiandieninės piligrimystės tikslas oficialiai nepakitęs, tačiau žmonių eilė prie šv. Jokūbo kapo ir prie auksu bei įvairiaspalviais brangakmeniais padabintos jo skulptūros Santjago de Kompostelos katedros centriniame altoriuje skiriasi; skiriasi ir eilės judėjimo greitis – šv. Jokūbo kapą pamatyti norinčiųjų yra mažiau ir daro jie tai greičiau, tuo tarpu eilė norinčiųjų apkabinti apaštalą kaip gyvatė raitosi kone per visą bažnyčią, o joje stovėdamas manaisi supratęs, kas yra sustojęs laikas. 

Keliaujančiuosius į Santjago de Kompostelą galėčiau suskirstyti į dvi grupes – romantikus ir pragmatikus. Pirmieji į Kelią dažniausiai leidžiasi dvasinių (bet nebūtinai religinių) poreikių genami, antrieji – net jei ir turi dvasinių motyvų, daugiau domisi „techniškąja“ Kelio dalimi, Keliu kaip sportu. Pati vienareikšmiškai esu romantikė, todėl praktiniais patarimais, kokius rūbus pasiimti, kiek vandens per dieną išgerti ir kokiais tepalais teptis ant pėdų pritrintas pūsles prieš kelionę domėjausi menkai. Laimei, besirūpinantys ir Kelią patys įveikę draugai nepatingėjo sudaryti trumpo, bet svarbiausius dalykus apibendrinančio sąrašo, išties padėjusio įveikti šimtus kilometrų (nors, turiu prisipažinti, kremo nuo pūslių taip niekada ir nenusipirkau – neprireikė).

Štai tas sąrašas (su mano, dabar taip pat jau patyrusios, pastebėjimais):

1. Kiekvieną rytą mes renkamės savo kelią, todėl Kelias į Santjago de Kompostelą neturėtų bauginti.

J. Aixner nuotr./Kiekvieną rytą renkamės savo kelią
J. Aixner nuotr./Kiekvieną rytą renkamės savo kelią

2. Geriausias metų laikas leistis į kelionę – vėlyvas pavasaris ir ankstyva vasara, nes žolė dar žalia, aguonos dar raudonos ir piligrimų mažiau, o tie, kurie Kelyje – tikresni.

J. Aixner nuotr./Karščio dar neišdeginta šiaurės Ispanijos gamta
J. Aixner nuotr./Karščio dar neišdeginta šiaurės Ispanijos gamta

3. Apytikslį, bet iš tiesų visai tikslų kelionės biudžetą apskaičiuoti paprasta: vienas nueitas kilometras – vienas euras.

4. Niekada negalvok, kad turi galimybę sustoti ir grįžti namo; priimk Kelią nuo pradžios iki pabaigos.

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Vėlyvas pavasaris – puikus metas leistis į Santjagą
Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Vėlyvas pavasaris – puikus metas leistis į Santjagą

5. Ar esi tikras, kad visi daiktai, atsidūrę tavo kuprinėje, yra reikalingi? Ištuštink ją kaip įmanoma labiau (maniškė svėrė 7–8 kilogramus – idealus svoris ir tikrai nieko nepritrūko).

6. Rūpinkis savo pėdomis – kiekvieną rytą tepkis specialiu kremu ar vazelinu (kaip jau minėjau, tikrai nebūtina, jei turi gerus, laiko patikrintus batus ir atvėsini kojas trumpų sustojimų metu).

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Vienas iš pūslių naikinimo būdų – perverti jas siūlu, kad nutekėtų susidaręs skytis
Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Vienas iš pūslių naikinimo būdų – perverti jas siūlu, kad nutekėtų susidaręs skytis

7. Jei ant pėdų atsirado pūslių, o keliai skauda taip, kad nebeįmanoma nulipti nuo kalno, nepanikuok. Trumpam sustok, pamasažuok kelius, pasikeisk švarias ir sausas kojines ir – op! – tu vėl gali eiti.

8. „Oficialiai“ esama trijų sunkių Kelio etapų. Pirmasis – pačioje kelionės pradžioje, kuomet reikia perkopti Pirėnų kalnus iš Prancūzijos Sant-Jean-Pied-de-Port į Ispaniją, Roncesvaljesą. Daugeliui žmonių lipti žemyn yra kur kas sunkiau, nei kopti į viršų. Svarbiausia atrasti savo tempą, neiti nei per greitai, nei per lėtai, reguliariai trumpam sustoti ir, žinoma, pradėti dieną ne vidurdienį, o kaip įmanoma anksčiau (nesijaudink, pramiegoti ryte niekaip nepramiegosi, nes nuo piligrimų knarkimo arba visai nebūsi užmigęs, arba penktą valandą tave pažadins skubantys keliautojai. Tačiau neverta išsigąsti – nėra taip blogai, kaip gali atrodyti. Visa tai – neatsiejama Kelio dalis, dėl kurios kartais būni suirzęs ir gauni grumpy pravardę, o kartais tiesiog smagiai juokiesi, ypač tada, kai netikėtai naktį iš lovos iškrenta Kelio draugas – viskas gerai, kitą rytą juokiasi ir jis).

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Santia Maria de Eunate XII a. bažnytėlė – vienas iš vadinamųjų Kelio brangakmenių
Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Santia Maria de Eunate XII a. bažnytėlė – vienas iš vadinamųjų Kelio brangakmenių

Antrasis, daugiau psichologiškai nei fiziškai sunkus, o gal tiesiog nuobodus etapas yra Mesetos vardu vadinama plokštuma, prasidedanti šiek tiek paėjėjus nuo Burgos miesto ir besitęsianti kelias dešimtis kilometrų iki Leono. Tai visiškai lygus Kelio ruožas be jokių medžių, taigi ir be menkiausio šešėlio. Jame net ir kalbėti atrodo nėra apie ką, kažką galvoti irgi sunku. 

Trečiasis – kalnuotoji ir karvių mėšlu dvelkianti Galisija, „šalis, kur lietūs lyja“, bet mes tikrą liūtį išvystame tik atvykę į Santjago de Kompostelą.

Visgi neverta galvoti apie sunkiausius Kelio etapus, nes kiekvienam jie skirtingi, o visų jų praktiniuose kelionės giduose tikrai neaprašysi, visiems jiems iš anksto nepasiruoši. Štai kad ir mano atvejis – sunkiausia kiekvieną dieną būdavo ne atsikelti ryte, ne nueiti 30 kilometrų, o sustoti, atėjus į nakvynės vietą, joje įsikurti ir ilsėtis. Tas popietes atsimenu kaip liūdniausią kelionės dalį ir iki šiol nerandu atsakymo, kodėl. Grįžusi į Lietuvą namuose klausiu, ar mes tikrai neturime čigoniško kraujo, nes man taip patinka klajoti! Šeimyna tik pasukioja pirštą prie smilkinio. O aš vis tiek turiu tokį įtarimą. 

9. Kai kūnas pripranta prie krūvio (taip dažniausiai atsitinka po savaitės ėjimo) ir kai visi įmanomi kojų raumenys jau būna paskaudėję, pavargsta tik dvasia – iš naujo ją motyvuoti dažniausiai reikia maždaug kas dvi valandas trumpam sustojant, užvalgant, įkišant kojas į ledinį upelį ar pasišnekučiuojant su bendrakeleiviais.

10. Geriausia apsauga galvai nuo saulės – vadinamasis Buff’as arba rag’as (ačiū Kelyje sutiktam Džiugui už išmoktą naują žargoną ir už tai, kad galiausiai rag’ą (apdriskusią skarelę) jis man ir padovanojo). 

J. Aixner nuotr./Nakvynės namų – albergų – Kelyje netrūksta
J. Aixner nuotr./Nakvynės namų – albergų – Kelyje netrūksta

11. Kai atvyksi į didžiuosius Kelio miestus – Burgos ir Leoną, geriau apsigyventi ne valstybiniuose, o privačiuose alberguose (taip, beje, vadinasi nakvynės vietos), kad turėtum daugiau laiko atrasti miestui. Valstybiniai albergai piligrimus į Kelią išleidžia iki 8.00 val., tai reiškia, kad ilgiau rytais miegoti negalima, o duris užrakina ir šviesą išjungia 22.00 val. Šiek tiek apmaudu, kad ilgiausiais vasaros vakarais į lovą tenka gultis dar nesutemus; kita vertus, be galo malonu ištiesti kojas, žinoti, kad čia pat – bendrakeleiviai, o pro ne visai uždarytas langines matyti besiskverbianti blausi šviesa. Užmigti daug laiko dažniausiai neprireikia. 

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Vakarais imamės gydyti pūsles
Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Vakarais imamės gydyti pūsles

12.  Pati Kelyje išbandžiau abiejų tipų nakvynes – man nepalyginamai labiau patiko valstybiniai albergai, nes juose daugiau tikrumo ir mažiau patogumo; daugiau knarkimo, bet ir kur kas daugiau Kelio dvasios. Dažniausiai laiko nuo pietų, kai paprastai ateinama į nakvynės vietą, iki 22.00 val. pilnai užtenka pasivaikščiojimui po miestą, o švęsti per naktį yra tai, ko Kelyje mažiausiai norisi.

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Tapas ir taurė raudonojo vyno – užkandžiaujame Burgos mieste
Ievos Vaitkevičiūtės nuotr. /Tapas ir taurė raudonojo vyno – užkandžiaujame Burgos mieste

13. Draugas sakė, kad geriausia tapas (ispaniški užkandžiai) – Pamplonoje; neparagavau. Užtat Burgos mieste jie tikrai nepakartojami! Žinoma, su taure vino tinto.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje