Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pirmoji mintis po 500 km pėsčiomis: „Esu menkas žemės kirminas, kuris pasijuto laimingas, nes jam nutiko kai kas gražaus“

Pūslėtos Agnės kojos.
Pūslėtos Agnės kojos.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tris atostogų savaites aukoti piligrimų žygiui, kad kasdien pėsčiomis sukartum kelias dešimtis kilometrų, kai kam gali atrodyti beprotiška mintis. Vos prieš pusmetį panašiai galvojo ir iš Marijampolės kilusi, bet Vilniuje jau 10 metų gyvenanti Agnė Petrauskaitė. Šiandien ji ilsina 500 km įveikusias kojas. Ir džiaugiasi, kad atrado savo kelią.

Bet koks kelias, kuriuo einama į Galicijos sostinę – Santiago de Compostela miestą, galėtų būti vadinamas Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias – liet.), tačiau istoriškai susiklostė keletas maršrutų, kurie yra vadinami Camino de Santiago vardu.

Pagrindinis maršrutas driekiasi per visą Kantabrijos jūros pakrantę, nuo Prancūzijos sienos rytuose iki Atlanto vandenyno vakaruose – tai piligrimų kelias (800 km), jungiantis svarbiausius istorinės reikšmės šiaurės Ispanijos miestus ir religinius centrus iki pat Santiago de Compostelos.

Tris savaites man užteko 10 kg kuprinės ant pečių.

800 km atkarpai įveikti reikėtų maždaug šešių savaičių. Teisininke sostinėje dirbanti 28-erių Agnė Petrauskaitė iš darbų ištrūko trims. Per šį laiką mergina pėsčiomis įveikė 500 kilometrų. To reikėjo, kad ji suprastų, kiek mažai užtenka žmogui, kad jis jaustųsi laimingas.

„Nebūtinai Camino de Santiago, tačiau kokį nors kelią rekomenduočiau kiekvienam žmogui. Tris savaites man užteko 10 kg kuprinės ant pečių. Ir nebuvo dienos, kad pagalvočiau, jog norėčiau kokios nors bliuzelės, kabančios namų spintoje. Tiesa, buvo momentas, kai troškau patogesnių batų – bet tai viskas. Pasirodo, laimei nieko nereikia“, – portalui 15min.lt kalbėjo Agnė, iš kelionės grįžusi tik gegužės 7 dieną.

„Aš privalau tai padaryti!“

Tris atostogų savaites aukoti piligrimų žygiui, kad kasdien pėsčiomis įveiktum kelias dešimtis kilometrų, kai kam gali atrodyti beprotiška mintis. Vos prieš pusmetį panašiai galvojo ir pati Agnė, klausydamasi gero bičiulio įspūdžių.   

„Nuėjęs Santiago kelią jis į Lietuvą grįžo lyg nušvitęs – labai gražūs dalykai išlipo į paviršių. Atsimenu, klausiau jo istorijos ir mąsčiau: kaip smagu, kad žmogus rado kelią, kuriuo eidamas išgyveno tam tikras dvasines patirtis“, – prisiminė A.Petrauskaitė.

Tos dienos buvo ne dvasinių patyrimų paieškos, bet fizinis iššūkis – kova su savimi, savo galimybių ribų išbandymas.

Apie tai, kad pati galėtų ryžtis tokiam žygiui, tąkart ji negalvojo. Tačiau praėjus keliams mėnesiams, iškart po Naujųjų metų, Agnei lyg perkūnas iš giedro dangaus galvoje sugriaudė mintis: „Aš privalau tai padaryti!“

Kas svarbiau: tikslas ar procesas?

Balandžio 15-ąją savo kelionę į Santiago de Compostelą Agnė pradėjo mažame istoriniame Ispanijos Santillana del Mar miestelyje.

Prieš akis laukė ilgas maršrutas, todėl pirmomis dienomis mergina užsimojo gana plačiai ir įveikdavo po 38–40 kilometrų.

„Tai ir buvo didžioji mano klaida“, – vertindama save iš šalies konstatavo Agnė ir prisipažino visai be reikalo įsispraudusi į griežtus rėmus.

Agnė Petrauskaitė
Agnė Petrauskaitė

„Pirmą savaitę į Santiago de Compostelą ėjau tarsi ne pats procesas, o galutinis maršruto taškas būtų vienintelis ir pagrindinis kelionės tikslas. Tos dienos buvo ne dvasinių patyrimų paieškos, bet fizinis iššūkis – kova su savimi, savo galimybių ribų išbandymas”, – pasakojo Agnė.

Pirmomis dienomis suprato, kad lengva nebus

Prieš leisdamasi į kelionę ir taip sportiška teisininkė ėmėsi dar intensyvesnių kūno treniruočių.

Žinojau, kad maršrutas, kuriuo eisiu, reikalaus fizinės ištvermės, nes ten – kalnai ir pakalnės.

„Bėgiojau, lankiau sporto klubą, ant bėgimo takelio nusistačiusi įkalnės programą kasdien žingsniuodavau po valandą. Žinojau, kad maršrutas, kuriuo eisiu, reikalaus fizinės ištvermės, nes ten – kalnai ir pakalnės“, – paaiškino Agnė.

Jau pirmomis žygio dienomis ji suprato, kad lengva nebus: „Juk treniruodamasi nevaikščiojau su 10 kg svorio kuprine ant pečių. Kiek žinau, dauguma piligrimų patiria nepatogumų, įvairių sveikatos problemų: vieniems skauda kaulus, kitiems – sąnarius.“

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

Vieną dieną A.Petrauskaitė žygiavo, kentėdama kelio skausmus. Tačiau labiausiai merginą kankino  pritrintos pūslės.  

Pūslėms gydyti – adata ir siūlas

Pernelyg nealinant organizmo ir jaučiantis komfortiškai kasdien galima įveikti apie 20–25 km. Agnė  sukardavo kone dvigubai daugiau ir ignoruodavo kūno siunčiamus ženklus.

Kai ant kiekvieno kojos piršto pritrini pūslę, dvasinių išgyvenimų nelieka: antros kelionės savaitės pradžioje kiekvieną žingsnį žengiau sukąstais dantimis.

„Kai ant kiekvieno kojos piršto pritrini pūslę, dvasinių išgyvenimų nelieka: antros kelionės savaitės pradžioje kiekvieną žingsnį žengiau sukąstais dantimis. Tada apie nieką kitą negali galvoti: kad ir kaip stengiesi nukreipti mintis, jos koncentruojasi tik į skausmą“, – išgyvenimais dalijosi Agnė.

Jos kelioninėje vaistinėlėje buvo ne tik pleistro, tvarsčių, jodo, bet ir adata su siūlu.

„Yra toks būdas kovoti su pūslėmis: perduri pūslę ir per ją perveri siūlą – taip visą laiką drenuojasi skystis. Šį patarimą man davė minėtas draugas, pats jį gavęs savo piligriminiame žygyje iš ispanų. Patikėkit, kai labai skauda, darai bet ką, kad tik nors šiek tiek palengvėtų, – šypsosi pašnekovė, anuomet svajojusi tik apie patogesnius batus.

Po sunkaus sprendimo – esminis lūžis

Kamuodamasi nuo skausmo Agnė pradėjo galvoti: kodėl, po velnių, aš visa tai darau?

„Ar tam, kad išprotėčiau ir visai nusivaryčiau nuo kojų?“ – klausė savęs mergina.

Ir tada įvyko lūžis. „Suvokiau, kad galiu bėgti ir nekreipti dėmesio į procesą, tačiau galiu stabtelėti ir pasakyti sau: palauk, tu juk esi čia ir dabar, o ne už kelių šimtų kilometrų Santiago de Compostelo mieste, kuriame būsi tik po trijų savaičių“, – atviravo Agnė.

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

Išmok klausytis savo kūno – tai pirmoji pamoka, kurią mergina išmoko, eidama savo Camino.  

„Sunkiausi momentai mane ir ištikdavo tada, kai ignoruodavau kūno siunčiamus signalus. Beatodairiškai ėjau, nors kūnas reikalavo pertraukos ir poilsio. Mačiau tik savo tikslą, nes buvau pasiskaičiavus, kiek turiu nueiti per dieną, kad užtektų laiko visam numatytam maršrutui įveikti“, – aiškino A.Petrauskaitė.

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

Pripažinusi, kad toliau taip nieko nebus, ji sėdo į autobusą ir pavažiavo juo apie 50 km – dviejų dienų pėsčiomis atstumą: „Man buvo labai sunku priimti šį sprendimą, tačiau tai padarius labai palengvėjo – atsipalaidavau ir pradėjau eiti tikrąjį savo kelią.“

Pasaulis ir žmogus – tai juk tas pats!

Agnės pasirinktas Camino de Santiago maršrutas labai įvairus: kelias vinguriuoja tai prie pat jūros, tai nusuka į piligrimų išmintą miško keliuką, tai pakrypsta į laukymę ar atveda į kokį nors nykų industrinį miesto rajoną.

Būna, kad žingsniuoji pora kilometrų ir nerandi nė vienos rodyklės – pasidaro neramu. Tačiau kai galų gale prieš save išvysti tą geltoną kriauklę, jautiesi lyg grįžęs namo.

Žemėlapio Agnė neturėjo – jo ir neprireikė. Piligrimų kelią simbolizuoja betoniniai stulpeliai su geltonos kriauklės ženklu, rodančiu kryptį, kur eiti toliau.

„Būna, kad žingsniuoji pora kilometrų ir nerandi nė vienos rodyklės – pasidaro neramu. Tačiau kai galų gale prieš save išvysti tą geltoną kriauklę, jautiesi lyg grįžęs namo“, – šypsosi Agnė.

Savo kelionėje ji nesutiko nė vieno lietuvio.

Būdavo dienų, kai kilometras po kilometro kulniuodavo visiškai viena ir kitus piligrimus išvysdavo tik nakvynės namuose – vadinamuosiuose alberguose.

„Tikiu, kad gyvenime nieko nenutinka be reikalo, o ir žmones sutinkame ne atsitiktinai. Daugelį sutiktų piligrimų atsiminsiu, nes kalbėdama su jais tarsi apie labai paprastus dalykus, jų žodžiuose užčiuopdavau ką nors labai esminio sau“, – sakė Agnė.

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

Pavyzdžiui, su 64 metų olandu Peteriu ji diskutavo apie žmogaus vietą pasaulyje, apie tai, kad žmogus ir pasaulis yra vienas ir tas pats.

Kai su niekuo nekovoji, gyvenimas tau pats duoda visko, ko reikia.

„Mes labai mėgstame save izoliuoti ir prisiimti stebėtojo vaidmenį: čia pasaulis, čia mano darbas, čia mano namai, dar kas nors, o čia jau AŠ – lyg kažkas visai atskiro. Eidama savo kelią supratau, kad apie pasaulį nereikia galvoti kaip apie priešišką atmosferą – atėjau į pasaulį, tai dabar jau kovosiu. Kai su niekuo nekovoji, gyvenimas tau pats duoda visko, ko reikia“, – neabejojo Agnė.

Du maži stebuklai

Agnė prisipažino, kad kelionėje ji patyrė du keistus nutikimus, kuriuos vadina mažais stebuklais.

„Vieną vakarą guliu lovoje ir jaučiu, kad skauda kojos kulniuką. Svarstau: turiu elastinio binto, bet juo apsivyniojusi koją turbūt neįkišiu jos į batą, arba spaus. Užmigau su mintimi, kad nežinau, ką darysiu rytoj. Ryte pramerkiu akis – kambaryje esu viena. Žiūriu, ant grindų kažkas voliojasi. Pakeliu, o ten – kompresinė kojinė!“ – net ir šiandien iš džiaugsmo šūkteli Agnė.

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

Kitas stebuklas – dar neįtikimesnis. „Pirmosiomis žygio dienomis, kai buvau įvaldžiusi labai gerą tempą, dar nesugebėjau blaiviai įvertinti atstumų tarp albergų. Maniau, kad visi jie išsidėstę kas kelis kilometrus. Praėjau vieną albergą ir pagalvojau, kad stosiu kitame – keliauju toliau. Praeinu miestelį, toliau seku piligrimų kelio rodyklėmis. Lyg ir pavargau, bet, aj, galvoju, kitas albergas bus už kokio pusvalandžio – įveiksiu. Žiūriu, rodyklė nukreipia į kairę, pasuku į kažkokius laukus ir paėjusi gerą pusvalandį atsiduriu miestelyje.

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

Savo akimis negaliu patikėti – tame pačiame, kur jau buvau! Toks siutas paėmė: nusikalus kaip šuo, o čia toks akibrokštas! Svarsčiau, ką daryti toliau, ir sutikau lenkus, su kuriais susipažinome praeitą vakarą. Pasidalinau dvejonėmis: ar judėti į priekį, ar sukti atgal? Ir iš jų išgirdau, kad kitas albergas yra už 13 km. O tuo metu buvo apie 18 val., vadinasi, būčiau nakvojusi kur nors laukuose. Kitą dieną lenkus įspėjau, kad stebėtų nuorodas, nes mane jos paklaidino. Pati einu pro tą stulpelį su kriaukle ir jis kaip niekada aiškiai rodo kryptį „tiesiai“. Galėjau ranką duoti nukirsti, kad vakar ji liepė sukti į kairę“, – kalbėjo A.Petrauskaitė.

Pasak jos, tai yra įrodymas, kad pasaulis tavimi rūpinasi – kartais net nereikia žodžių, užtenka komunikuoti mintimis.

Asmeninio albumo nuotr./Agnė Petrauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Agnė Petrauskaitė.

Kiekvienas kelią patiria labai individualiai

Apie nueitą Santiago kelią Agnei visada primins piligrimo pasas, išmargintas įvairiausių spalvų ir formų antspaudais. Piligrimai antspaudus renka visos kelionės metu – juos gauna alberguose, bažnyčiose, net kokiame nors miestelyje užsukę į barą.

Kiekvienas tą kelią patiria labai individualiai, tačiau jį nuėjęs nesijauti nei kietas, nei fainas – tiesiog paprastas žemės kirminas, kuris sėdi laimingas, kad jam kažkas gražaus gyvenime atsitiko.

Galų gale pasiekus galutinį tikslą – Santiago de Compostela mieste stūksančią katedrą – piligrimams išduodamas lotyniškas pažymėjimas, patvirtinantis, kad tu tai padarei.

„Šis popieriukas visada primins tai, ką patyriau“, – įsitikinusi Agnė. Sėdėdama ant bažnyčios laiptų ji nesuprato – ar džiaugtis, ar verkti.

„Kiekvienas tą kelią patiria labai individualiai, tačiau jį nuėjęs nesijauti nei kietas, nei fainas – tiesiog paprastas žemės kirminas, kuris sėdi laimingas, kad jam kažkas gražaus gyvenime atsitiko. Persmelkia paprasta žmogiška laimė – kad gyveni“, – aiškino A.Petrauskaitė, bandanti vėl grįžti į darbus ir priprasti prie konvencinio laiko.

Asmeninio albumo nuotr./Piligrimo pasas
Asmeninio albumo nuotr./Piligrimo pasas

„Kelyje tu pradedi gyventi pagal vidinį laikrodį, nes tau nereikia niekur būti, niekur suspėti. Tavo vidinė valanda gali trukti ir dešimt minučių. Laiką matuoji pagal tai, ar esi pavargęs, ar alkanas ir pan.“, – aiškino pašnekovė.

Kad išgirstum sielą, protą reikia nutildyti

Vyriausiai A.Petrauskaitės sutiktai piligrimei buvo 74-eri. Anot Agnės, įveikti piligrimų kelią žmonės iš viso pasaulio ryžtasi dėl įvairiausių priežasčių: vieni eina pamiršti meilių ir paleisti jausmų, antri – atsikratyti kompleksų, treti tokiu būdu bėga nuo kasdienybės rutinos ar užpildo tuštumą, atsivėrusią išėjus į pensiją.

Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)
Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias)

„Yra ir tokių, kurie kelyje nori apgalvoti savo gyvenimą ir ką nors iš esmės pakeisti. Tačiau tokie sprendimai ateina ne iš proto, o iš kažkur giliau. Kad tai išgirstum, reikia protą nutildyti“, – neabejoja Agnė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje