Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po Čilę keliavusi Gabija: tai labiausiai netipiška Pietų Amerikos šalis

Čilė
Gabijos Lebednykaitės nuotr./ 15min koliažas / Čilė
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Kas šauna į galvą, išgirdus Čilės pavadinimą? Gal aitrieji („čili“) pipirai, o gal per istorijos pamokas girdėtas piktasis diktatorius Augustas Pinochetas? Diktatūros šalyje seniai nebėra, aitrieji pipirai ne itin mėgstami, bet puikiai dera vynuogės, iš kurių gaminamas geras ir užsienyje populiarus vynas.

Čilietiško vyno galima rasti ir Lietuvoje, o viešint pačioje Čilėje verta paragauti aitraus vietinio gėrimo pisco ir kokteilio su juo „Pisco Sour“, į kurio autorystę pretenduoja ir Čilė, ir Peru.

Asmeninė nuotr./Valparaisas
Asmeninė nuotr./Valparaisas

Čiliečiai – santūrūs, bet draugiški. Jei atvyksite iš kaimyninių Peru ar Bolivijos, būsite nustebinti jų neegzotiškos išvaizdos. Dauguma čiliečių – europiečių, daugiausia ispanų, palikuonys, indėniško kraujo neturi nė lašo ir jų nei išvaizda, nei papročiai nedvelkia jokia „pietų amerikietiška“ egzotika.

Mums pasirodė, kad jaunoji karta laiką mėgsta leisti amerikietiško stiliaus prekybcentriuose – net nykiausi ir atokiausi mūsų aplankyti miestukai turėdavo bent vieną modernų, blizgantį, visad žmonių pilną shopping mall (taip jie ir vadinami, nesivarginant versti į ispanų kalbą) su kavinėmis, kino salėmis ir greitojo maisto užkandinėmis.

Asmeninė nuotr./Valparaisas
Asmeninė nuotr./Valparaisas

Beje, apie maistą – čia daug skanių šviežių produktų, nes žemė derlinga, gausu jūros gėrybių.

Man, avokadų mėgėjai, labai patiko jų įprotis viską gardinti trintų avokadų pasta – net dešrainiai gaminami ne vien su kečupu ir majonezu, bet ir su minėtąja avokadų koše – sveikuoliams turbūt patiktų.

Miestai

Asmeninė nuotr./Čilė
Asmeninė nuotr./Čilė

Sostinė Santjagas mūsų nesužavėjo – per didelis, per modernus, pilnas vienodų pilkų pastatų, paskendęs smoge, pilnas skubančių žmonių ir automobilių. Žinoma, kaip ir pridera sostinei, Santjagas gali pasigirti aktyviu kultūriniu gyvenimu (į akį krito džiazo barų gausa, vėliau sužinojome, kad Čilės sostinė laikoma Pietų Amerikos džiazo kultūros centru) ir vienu kitu rekordu. Pavyzdžiui, iš tolo matomas Gran Torre Santiago – aukščiausias Pietų Amerikos dangoraižis, o Parque Metropolitano yra didžiausias miesto parkas Lotynų Amerikoje.

To parko viduryje stūkso Cerro San Cristobal kalnas (galima kilti funikulieriumi arba, jei esate geros formos – pėstute ar dviračiu), nuo kurio atsiverianti panorama buvo įspūdingiausia, ką matėme Santjage.

Asmeninė nuotr./Čilė
Asmeninė nuotr./Čilė

Kiek akys užmato į tolį, ten driekiasi pilki, tankiai apstatyti gyvenamųjų namų kvartalai, ir staiga horizonte iškyla skaisčiu sniegu padengtų dantytų Andų kalnų siena – nuostabus urbanizacijos ir gamtos kontrastas. Cerro San Cristobal papėdėje plyti bohemiškas Bellavista kvartalas su ryškiais piešiniais padabintomis sienomis ir gausybe jau minėtų džiazo barų. Netoliese galima aplankyti garsiojo poeto Pablo Nerudos namą.

Vis dėlto tokios Santjago atrakcijos visiškai nublanksta prieš neatremiamą greta esančio Valparaiso žavesį.

Valparaiso uostamiestis Čilės mastais yra visai netoli sostinės (apie 1,5 val. autobusu), bet atmosfera čia skiriasi kardinaliai. Valparaise galima pasijusti lyg atgijusiame vaiko piešinyje – spalvotais visokiausių architektūrinių stilių namais namukais aplipusios kalvelės, jokios logikos nepaisanti gatvelių raizgalynė ir nė vienos tuščios pilkos sienos – vien grafičiai.

Asmeninė nuotr./Valparaisas
Asmeninė nuotr./Valparaisas

Pietų Amerikoje gražių kolonijinės architektūros miestų daug, bet prie Valparaiso išskirtinumo daug prisideda reljefas. Tik nedidelė miesto dalis įsikūrusi plokštumoje, dauguma gyvenamųjų rajonų „lipa“ į kalvas, šiais „linksmaisiais kalneliais“ vingiuoja siauros gatvės, kuriomis, ignoruodami visus saugumo reikalavimus ir sveiką protą, nutrūktgalviškai zuja taksistai ir maršrutinių taksi vairuotojai.

Asmeninė nuotr./Valparaisas
Asmeninė nuotr./Valparaisas

Kažkada mieste veikė ir funikulierių tinklas, dabar tebefunkcionuoja tik, regis, 7 ar 8 iš 26 traukinukų, kurie yra labiau kaip turistinė atrakcija ir sentimentali duoklė miesto istorijai nei efektyvi susisiekimo priemonė – funikulieriai lėti, girgždantys, atrodo pavargę, bet savotiškai romantiški.

Gamta

Panašu, kad be Valparaiso Čilė negali pasigirti gražiais miestais ar miesteliais – dauguma modernūs ir iš pirmo žvilgsnio vienodi. Bet gamta – stebuklinga, nepaprastai įvairi ir stulbinanti, kurioje šalies dalyje bebūtum.

Asmeninė nuotr./Čilės pakrantės
Asmeninė nuotr./Čilės pakrantės

Neaplankėme pietuose, Patagonijoje, esančių ledynų, tačiau matėme Andų kalnus, derlingus žalius slėnius, laukinius Ramiojo vandenyno paplūdimius, pilnus įvairiausių paukščių. Čia nėra beveik jokio poilsinio turizmo – aš, naivuolė, maniau, kad ilga pakrantė bus vienas nesibaigiantis paplūdimys, deja, per šaltas vanduo netinka maudynėms, o kartais pakrantės gyvenvietes nuniokoja cunamiai.

Kokią žalą jie padaro, įsitikinome aplankę poilsines Kokimbo ir La Serenos gyvenvietes – čia radome nuolaužomis nusėtus paplūdimius ir apgriuvusius buvusių kavinių ir barų pastatus. Pasirodo, vos prieš mėnesį iki mūsų viešnagės užklupęs cunamis visiškai nusiaubė viską, kas buvo paplūdimiuose ar šalia jų...

Kuo toliau į šiaurę, tuo Čilėje sausiau ir karščiau. Mūsų tikslas buvo Atakamos dykuma – sausiausia mūsų planetos vieta, kur niekada nelyja, gyvenimo sąlygos – atšiaurios, o fantastiški peizažai primena Mėnulio paviršių.

Asmeninė nuotr./Atakamos dykuma
Asmeninė nuotr./Atakamos dykuma

Keliautojų po Atakamą susibūrimo centras – San Pedro miestelis, tikra Čilę lankančių kuprinėtojų meka. Atrodo, kad mažutis, lengvai pėstute apeinamas miestukas gyvena ir kvėpuoja turizmu – čia vieni šalia kitų grūdasi nakvynės namai, kavinės, kelionių agentūros ir suvenyrų parduotuvės, o siaurose gatvelėse stumdosi dulkėti, saulėje nudegę ir įspūdžiais persisotinę kuprinėtojai iš visų pasaulio kraštų.

Asmeninė nuotr./Atakamos dykuma
Asmeninė nuotr./Atakamos dykuma

Iš San Pedro galima aplankyti daug įdomybių – Mėnulio slėnį (isp. Valle de la Luna) su nuostabiomis kopomis, anksti ryte suaktyvėjančius El Tatio geizerius, karštąsias versmes, sūraus vandens ežerus, druskos lygumas, galima leistis į kelias dienas trunkančius turus su kelionių agentūromis arba klaidžioti po dykumą savarankiškai, apvažiuoti artimesnes lankytinas vietas dviračiu (populiarus pasirinkimas taupiems ir ištvermingiems).

Asmeninė nuotr./Atakamos dykuma
Asmeninė nuotr./Atakamos dykuma

Jei tik turite pinigų (Čilė – nepigi šalis, o San Pedro kainos, kaip ir kiekvienoje turistinėje vietoje, išpūstos) ir entuziazmo, čia galima likti ilgai ir veiklos nepritrūks – galima kopti į kalnus, jodinėti, išbandyti slidinėjimą smėliu ir pan.

Tereikia nepamiršti kremo nuo saulės (dieną ji labai kaitri), šiltų drabužių nakčiai, gerti daug vandens (organizmas Atakamoje labai išsausėja, mums skeldėjo lūpos, delnų oda).

Ir įprasti prie visus besiskverbiančių smėlio dulkių – po poros dienų jos mums byrėjo iš plaukų, ausų, visų kišenių, batų, kažkaip įsiskverbė net į užsegtas kuprines!

Žinoma, tokie keliautojų vargai – niekis. Juos visiškai atperka įsimintina patirtis ir nuostabus gamtos grožis. Beje, dėl išskirtinių aplinkos sąlygų Atakamos dykuma laikoma viena geriausių vietų pasaulyje stebėti žvaigždes, čia yra keletas pasaulinės reikšmės observatorijų, bet, jei esate romantiška siela, teleskopų neprireiks, tik išeikite į dykumą naktį ir pakelkite į viršų akis – nepakartojamas aksominio dangaus ir nesuskaičiuojamų žvaigždžių paveikslas išliks atmintyje ilgai.

Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje