Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasos nuotykiai Kanadoje: 13. Vankuveris grūdina

Kanados kalnuose
R.Bajoriūnaitės nuotr. / Kanados kalnuose
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Važiavau į Kanadą norėdama ne tik pakeliauti, bet ir išbandyti save, užsigrūdinti, pamatyti naujas gyvenimo spalvas. Vienas iš mano norų „užsigrūdinti“ ėmė realizuotis prieš porą mėnesių, kai teko susirasti naujus namus. Po poros savaičių paieškų radau neblogą kambarį už gerą kainą puikioje vietoje. Apsigyvenau su keleriais metais vyresne kanadiete Lisa. Maniau, bus visai šaunu gyventi su vietine, pamatyti tikrą kanadietišką gyvenimą. Tačiau nuo pirmos dienos prasidėjo nesąmonės...

Daugiau skaityti galite eureka5.com

Atsikrausčius paaiškėjo, kad bute nėra interneto. Lisa pažadėjo per keletą dienų šį reikalą sutvarkyti. Na, ką, nesižudysiu nepatikrinus feisbuko keletą dienų. Taigi per daug dėl to nesijaudinau. Tačiau dar po trijų dienų Lisa pateikė dar vieną staigmeną – pranešė, kad iki mėnesio pabaigos turime išsikraustyti. Pala pala, kaip tai išsikraustyti, juk aš ką tik atsikrausčiau. Kodėl? 

Paaiškėjo, kad mano naujoji buto draugė turi finansinių bėdų, nuolat vėluoja sumokėti už nuomą, taigi po vienuolikto pavėlavimo namo prižiūrėtojams trūko kantrybė.

Supratau patekusi į mėšlą. Lisa man pasiūlė nesijaudinti, ji viską sutvarkys, suras mums naują butą ir toliau gražiai gyvensim, man nėra dėl ko rūpintis. Tačiau nusprendžiau, kad su tokiu nepatikimu žmogumi geriau reikalų neturėti ir pasiryžau naujus namus susirasti pati. Iššūkis tik vienas – namuose nebuvo interneto.

R.Bajoriūnaitės nuotr./„Sturbucks“ kavinė
R.Bajoriūnaitės nuotr./„Sturbucks“ kavinė

Taigi „Starbucks“, kuriame galėjau naudotis nemokamu bevieliu internetu, tapo antraisias mano namais. Gėriau kavą, ragavau pyragus ir arbatas kas kelias valandas – reikėjo nuolat peržiūrėti naujus nuomos skelbimus, tikrinti el. paštą. Ir iš tiesų, tas laikas

„Starbucks“ man visai patiko. Pradėjau atpažinti kitus nuolatinius „Starbucks“ lankytojus, su kai kuriais netgi susidraugavau. Tačiau tirpstantis laikas ir nesėkmingos kambario paieškos vertė nerimauti. Kas bus jei nieko nesusirasiu?

Eisiu į gatvę, juk esu čia visiškai viena, pas mamą niekaip neišeis grįžti. Juokavau, kad nieko baisaus, vasara, galėsiu ir parke miegoti – nesušalsiu. Be to, buvau tikra, kad kas nors iš pažįstamų tikrai priims keletui naktų. „Geriausia“ dalis buvo tuomet, kai nustojo keletui dienų veikti kompiuteris.  Kas dar gali nutikti? Gal meteoritas nukris man ant galvos?

Per tas kelias savaites apžiūrėjau daugybę kambarių. Bet vis kažkas buvo su jais negerai. Tai kambarys baisus, tai kambariokai. Nenorėjau gyventi su pagyvenusiu turku, arba vidutinio amžiaus iraniečiu, su indu kambaryje be baldų, su kinais

Per tas kelias savaites apžiūrėjau daugybę kambarių. Bet vis kažkas buvo su jais negerai. Tai kambarys baisus, tai kambariokai.

Nenorėjau gyventi su pagyvenusiu turku, arba vidutinio amžiaus iraniečiu, su indu kambaryje be baldų, su kinais, kur net ryžiai įtraukti į nuomos kainą, ar su australais kambaryje be lango. 

Įdomiausias laimikis buvo studentų namas. Pirmiausia susipažinau su namo prižiūrėtoja, kuri buvo panašesnė į stoties merginą nei į asmenį, atsakingą už namo tvarką: porą priklijuotų deimantų ant geltonų dantų, rožiniai plaukai, apsilupinėję purvini nagai, skylėti drabužiai.

Vos ją pamačiusi supratau, kad nieko gero galiu nesitikėti, tačiau vedina smalsumo sutikau apžiūrėti namą. 

Na, mano supratimu, kiekvienas išnuomotas butas ar kambarys yra privati asmens teritorija, tačiau tik ne šiame studentų name. Prižiūrėtoja tiesiog nesibeldusi ėjo iš buto į butą, ilsėjosi ant sofų ir pasakojo apie kambarius ir namo tvarką.

Pirmame bute, į kurį užėjome, vyko išgertuvės. Sėdėjo gal 8 vaikinai aplink alaus skardinėmis nukrautą stalą. „This is my bitches!“ – linksmai vaikinus pristatė namo prižiūrėtoja ir prisėdo prie jų. Tuomet nesibeldusi įsiveržė į kitą butą, kuriame šlitinėjo kažkoks vyras. Galiausiai ji sugalvojo parodyti savo butą, nes jis kitokio tipo. 

Aišku, man buvo visiškai dzin, kaip atrodo tas jos butas, bet smalsumas sekė paskui. Ir iš tiesų pamačiau tai, ko dar gyvenime nesu regėjusi. Bute buvo tiesiog betvarkė: didžiulės krūvos neplautų indų, visur primėtyta drabužių, tuščių skardinių, kitokių šiukšlių, ir ne šiaip keletas, o krūvos krūvos.

Taip pat ji parodė vietą, kurioje miega. Migis iš skudurų. Be to, bute lakstė du didžiuliai šunys. Stengiausi prie nieko nesiliesti, kad kuo nors neužsikrėsčiau. Galiausiai prižiūrėtoja pasakė, kad tai labai šauni vieta gyventi, visi name kaip broliai, ir jei kyla kokios problemos, tai ne nuomininkai sprendžia problemas, visas problemas sprendžia ji, tad nėra dėl ko jaudintis.

Likau sužavėta. O ir kaina už šią landynę ne mažesnė nei už normalų kambarį name su baseinu miesto centre. Na, nusprendžiau „pagalvoti“.

R.Bajoriūnaitės nuotr./Sunkumai ar tik išūkiai verčiantys judėti pirmyn
R.Bajoriūnaitės nuotr./Sunkumai ar tik išūkiai verčiantys judėti pirmyn

Iš tiesų, buto paieškos mane varė į neviltį. Viską sunkino tai, jog neturėjau namuose interneto. Negalėjau nieko veikti, nes nuolat turėjau lankytis „Starbucks“.

Netgi su niekuo bendrautu per daug nesinorėjo, taigi geriausiu mano draugu tapo vandenynas. Sėdėdavau paplūdimyje, žiūrėdavau į kalnus, laivus ir galvodavau, ką ši sutuacija man duos gero. Sunkiausia buvo tai, jog buvau visiškai viena. Tai buvo pirmas mėnuo, kai tikrai trūko pačių artimiausių žmonių. 

Sunkiausia buvo tai, jog buvau visiškai viena. Tai buvo pirmas mėnuo, kai tikrai trūko pačių artimiausių žmonių. 

Kanadoje atsiradę draugai nėra tokie artimi, nesinorėjau jiems užkrauti savo problemų.  Vienas protingas draugas protingai protino: „Rasa, būk stipri kaip vandenynas. Nors išorėje uraganas ir vandens paviršius banguoja, vandenyno gelmėse yra ramu. Išlik rami. Priimk šią situaciją. Gyvenk dabar ir neklausk „kodėl man“. 

Ir iš tiesų, po poros savaičių radau svajonių namus. 

Mano močiutė, žinoma, sakytų: „Nabagytė vargsta. Kam jai tas vargas.“ Bet ką reiškia „vargas“, ką reiškia „sunku“. Tai, kad kažką reikia daryti? Kad reikia galvoti? Taip, turėjau keblią situaciją ir kartas tikrai nenorėjau tiesiog nuo jos pabėgti, tačiau kas toje situacijoje buvo sunku? Kad nebuvo interneto? Kad buvau viena? Kad paskutines dvi naktis praleidau bute be baldų, nes Lisa sugalvojo juos išvežti ankščiau laiko, ir nuo miegojimo ant kietų grindų skaudėjo visą kūną? Kad turėjau apžiūrėti daugybę butų? Ar tas nesaugumo jausmas? Kurioj vietoj pasireiškė tas sunkumas? Ar todėl, kad tiesiog norėjau nieko neveikti ir gulėti paplūdimy? 

R.Bajoriūnaitės nuotr./Vankuveris
R.Bajoriūnaitės nuotr./Vankuveris

Susimąstau, kad visoje šioje situacijoje nieko nebuvo sunkaus. Juk nesunku nueiti iš ryto į „Satrbucks“, gurgšnojant rytinę kavą peržiūrėti nuomos skelbimus ir išsiųsti keletą el. laiškų. Juk nėra sunku paimti telefoną ir surinkti numerį. Ir visai yra paprasta įsėsti į troleibusą ir nuvažiuoti apžiūrėti svetimą butą. Juk tai tik maži visai nesunkūs žingsniai.

Kanados prancūzas Henry papasakojo savo istoriją. Su mergina išvyko metams į Australiją. Mergina jį paliko, pasiėmė visus daiktus ir pinigus. Kadangi Henry neturėjo nei pinigų, nei namų, nei automobilio, tris savaites praleido gatvėje.

Kaip pats sako, tuomet jis nestresavo, dėkojo gyvenimui už dar vieną iššūkį. Miegojo Henry gatvėje, nebuvo labai patogu, bet juk Australija, naktimis nešalta.

Kasdien naudojosi viešuoju paplūdimio dušu: vanduo buvo šaltokas, bet juk nuo šalto vandens nė vienas dar nemirė. Valgį gamino ant viešų Australijos paplūdimiuose esančių kepsninių. Ir neprašė išmaldos, o intesnysviai ieškojosi darbo. Na, ir išgyveno, per kelias savaites susirado darbą, užsidirbo šiek tiek pinigų ir vėl atsistojo ant kojų.

R.Bajoriūnaitės nuotr./Vankuverio pakrantė
R.Bajoriūnaitės nuotr./Vankuverio pakrantė

Dabar tiesiog manau, kad mes per daug dėl visko panikuojam atsiradus nepatogumams ar baimindamiesi dėl ateities. Pamiršam gyventi dabar ir tiesiog priimti situaciją. Beje, kiek daug galėtume nuveikti, jei taip kaskart gyvenimas spardytų į užpakalį! Juk iš tiesų nieko nėra sunkaus, kai pradedi veikti. Ir vis dažniau kyla klausimas „sunku“ ar tiesiog „tingiu“?

Tuo laikotarpiu man buvo sunku tik todėl, kad šalia nebuvo pačių artimiausių žmonių, kurie galėtų nuoširdžiai apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Taip, tik dėl to buvo sunku, o visa kita tėra tik muilo burbulai.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje