Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rasos nuotykiai Kanadoje: 16. Likęs mėnesis iki kelionės į Lietuvą – liūdna nuotaika

Rasa su draugais Vankuveryje
R.Bajoriūnaitė nuotr. / Rasa su draugais Vankuveryje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mano Odisėja (kaip vienas komenatatorius pavadino) artėja prie pabaigos. Per šiuos metus Kanadoje susikūriau tokią aplinką, kokią palikau Lietuvoje: būrys bičiulių, pažįstamų, kolegų, darbas, namai, netgi atsirado rutina. Pripratau prie kitokio gyvenimo ritmo, kitokio bendravimo, pramogų, savaitgalių be balių, kuriuos pakeitė kopinėjimas į kalnus, pasivažinėjimas dviračiu, ilgi vakarai prie vandenyno. Atradau mėgiamas vietas, gatves, muziką, restoranus. Jau žinau kaip kas veikia.

Daugiau galite skaityti: eureka5.com

Skamba juokingai, tačiau atvykusi net nemokėjau atsukti čiaupo, užrakinti kanadietiškų vonios kambario durų ir reikiamoje stotelėje sustabdyti autobuso. Pradžioje dažnai paprastose situacijose atrodžiau kvailai. Tiesiog apie tai net negalvojau ir ėjau pirmyn. Kai esi vienas toli toli, ir kai žinai, kad niekas už tave nieko nepadarys - nebegalvoji apie nieką, prarandi visus kompleksus ir baimes.

Taip, teisybė, jog priprasti prie naujos aplinkos reikia vienerių metų. Ir tą adaptacinį periodą naujame mieste galėčiau prilyginti naujos širdies, inkstų ar akies transplantacijai. Kraujuojantis organas yra išpjaunamas iš kūno ir įsodinamas į kitą. Pradžioje yra didžiulė žaizda, kuri gyja iš lėto, pūliuodama ir kraujuodama, kol galiausiai svetimkūnis įauga į odą. Kiekvienas imigrantas, manau, pradžioje jaučiasi tuo svetimkūniu. Atvykus atrodo viskas labai neįprasta, nauja, keista, daug kas stebina, juokina, erzina, liūdina, nervina, džiugina. 

Emocijų proveržiai svyruoja nuo „wow, kaip faina“ iki „grrr... viskas š...“. Skraidžiau padebesiais, tačiau, neslėpsiu, ne kartą teko ir pagalvę apsikabinus pažliubti. O dabar jaučiu, kad vis dažniau ir dažniau pamirštu, kur gyvenu. Ir vis rečiau ir rečiau žaviuosi tuo, ką matau, ir stebiuosi tuo, kas dedasi aplinkui. Taip, apsipratau, susigyvenau.

Tik atvykęs naujoje šalyje esi visiškas nulis. Niekas tavęs nepažįsta, niekas nežino, kad tu egzistuoji, vietiniai nepuola draugauti, jiems visai neįdomu, nes tokių emigrantų pusė Vankuverio. Niekas nežino koks smagus ar nesmagus esi žmogus, protingas ar neprotingas, kokia tavo praeitis, patirtis ir t.t. Vietiniai to neklausia. Visi tik mandagiai kasdien pasiteirauja kaip sekasi. Bet iš tiesų žinai, kad nė vienam nerūpi, kaip man sekasi. Ir šypsaisi, ir sakai, kad sekasi gerai, nors gal tą dieną jautiesi sumautai kaip niekada. Dar ta svetima kalba... 

Pirmus 4 mėnesius tik šypsaisi arba žiobčioji kaip žuvis, pradedi sakinį ir nežinai kaip pabaigti, žinai ką pasakyti, bet nežinai kaip, nori skelti nerealų pokštą, bet kol paaiškini, visi tik gailestingai žiūri ir bando apsimesti, kad juokinga. Ir atrodai kvailai, supranti, kad taip nėra, bet kalbos barjeras muša iš vėžių. Ir natūralu, kad pradžioje geriausiais draugais tampa tokie pat atvykėliai kaip ir pats, kurie nori bendrauti, keliauti ir būti suprasti. Po kelių mėnesių pramokus kalbą, pradėjus juokauti ir daugiau bendrauti ir vietiniai ima geriau pažinti ir pripažinti kaip savą. Ima kviesti į gimtadienius, į restoranus, į paplūdimį. Ir tada jautiesi kietas.

Metams einant į pabaigą, jaučiu, kad gyvenimas nusistovėjo. Aplink daug bičiulių, rutina, komforto zona, atsiradę nauji įpročiai. Kas pradžioje erzino, tapo įprasta. Pripratau prie mandagybių ir pati dabar net nesusimąstydama dėkoju ir atsiprašinėju dėl niekniekių šimtą kartų per dieną. O pradžioje tai atrodė taip kvaila ir juokinga. 

R.Bajoriūnaitė nuotr./Tiltas Vankuveryje
R.Bajoriūnaitė nuotr./Tiltas Vankuveryje

Pripratau prie spalvotų žmonių gatvėse. Jau atpažįstu daugumą benamių ir žinau jų triukus, kaip išprašyti pinigų. Ta nėščia moteris, apie kurią rašiau prieš beveik metus, vis dar nėščia... 

R.Bajoriūnaitė nuotr./Saulėti paplūdimiai
R.Bajoriūnaitė nuotr./Saulėti paplūdimiai

Jau seniai nebeverčiu dolerių į litus ir be didelės graužaties traukiu iš kišenės 10 litų (4 dol.), kai noriu nusipirkti batono. Taip, čia Vankuveris, vienas brangiausių miestų pasaulyje. Vis rečiau aikčioju matydama vandenyną, kalnus, dangoraižius. Ir nebejaučiustreso kalbėdama angliškai, kartais net galvoju angliškai. Pripratau, kad visi barai užsidaro 1 val. arba 2 val. nakties, o darbo dienomis dar aksčiau. Niekas čia nelinkęs ilgai linksmintis, nes juk savaitgalio rytais reikia anksti keltis ir važiuoti į kalnus, buriuoti ar laipioti uolomis, medituoti ar užsiiminėti joga. Nebestebina parduotuvėse ant daugelio prekių etikečių matyti ryškų užrašą „Gluten free“ veganams ir vegetarams. Juk Vankuveryje visi tokie sveikuoliai! Beje, Vankuveris neseniai buvo pripažintas vienu sveikiausių miestų pasaulyje. Ir tai nė kiek manęs nestebina.

R.Bajoriūnaitė nuotr./Linksmi Kanados žmonės
R.Bajoriūnaitė nuotr./Linksmi Kanados žmonės

Kai jau tik pajaučiau, kad susigyvenau su miestu, kai susikūriau savo aplinką, kai tiesiog jaučiausi puikiai, turiu tai palikti. Dabar kelis kartus per dieną sau primenu, kad nebedaug jau liko. Plėšausi norėdama dar pasidžiaugti, dar pamatyti ir išbandyti, ko dar nebandžiau. Kartais nuo to pavargstu. Tarsi žinočiau savo mirties datą. Ir daug kas čia nebetenka prasmės. Nebematau tikslo megzti naujas pažintis, pradėti lankyti naujus užsiėmimus ar ieškoti kito darbo. O kam, juk tuoj išvyksiu. Stiprios draugystės tik drąsko širdį suvokus, kad greitai su tais žmonėmis teks atsisveikinti visam laikui. Ir jau niekada niekada nebebus taip kaip buvo. Gal dar kada juos pamatysiu kokiam nors pasaulio užkampyje, gal nebe. Ir bandau neprisirišti. Bet tai nėra lengva...

R.Bajoriūnaitė nuotr./Kanados gamta
R.Bajoriūnaitė nuotr./Kanados gamta

Mėgaujuosi šia diena, bet kartu ir tarsi laukiu naujo etapo, kai galėsiu atsipalaiduoti ir nebeskubėti gyventi. Kai galėsiu gyventi nežinodama kiek man dar liko.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje