Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Savanorystė Afrikoje devyniolikmetei biržietei Skaistei Švambarytei pakuždėjo jos pašaukimą

Savanorystė Ganoje
Asm. archyvo nuotr. / Savanorystė Ganoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ryškiaspalvis, triukšmingas, alinamai karštas Afrikos gyvenimas, verčiantis smarkiau plakti širdis, kartais prakalbina jas taip, kad grįžęs iš tolimų kelionių sakai: ten girdėjau savo širdies balsą.

Tekstą taip pat galite skaityti www.siaure.lt.

Taip nutiko devyniolikmetei biržietei Skaistei Švambarytei. Pusmetį Vakarų Afrikoje savanoriavusi mergina sako, kad ten pajutusi savo pašaukimą ir supratusi, kurie keliai veda jos gyvenimo tikslų link.
 
Devyniolikmetė Skaistė Švambarytė Ganoje dirbo savanore mokytojo padėjėja. Vaikus mylinti mergina liko sukrėsta, kai pamatė, kaip tenykščiai pedagogai muša mokinukus. 

Pusę metų Skaistė savanore dirbo Ganoje – Vakarų Afrikos valstybėje, kurios krantus skalauja Atlanto vandenynas, o termometro stulpelis šoka iki 40 C. Nuo trylikos metų savanoriauti pradėjusi biržietė sako, kad ji prieš dvejus metus sužinojo, jog yra galimybė vykti į Afriką. Ir tam ruošėsi. 

Mergina domėjosi Ganos istorija, kaupė geografijos žinias, stengėsi sužinoti kuo daugiau apie šalies politinę sistemą, kalbas, papročius ir tradicijas. 

„Teoriškai šią šalį pažinau. Bet šiandien galiu drąsiai sakyti: ten nepabuvęs – nežinai nieko“, – tikina Skaistė. 

Ji į Biržus grįžo sausio pabaigoje. Čia ją pasitiko ne tik šilti namiškių apkabinimai, bet ir lietuviškas speigas. Gurkšnodama karštą arbatą ji mintimis bandė grįžti į karščiu alsuojantį žemyną ir dalytis pirmaisiais įspūdžiais: „Įsivaizdavau, kad važiuoju į bananų šalį, kurios gyventojai kone palmėmis apsikarstę. O pamačiau tokius pat žmones kaip ir mes. Tik visiškai juodus. Reikėjo laiko, kad pamatyčiau jų veidų skirtumus, reiškiamas emocijas. Išvykdama juos mačiau jau nebe juodaodžius. Beje, bananai ten iš tikro auga...“

Tiesiausias kelias padėti žmonėms

Į Ganą Skaistė Švambarytė išvyko 2013-ųjų rugpjūtį. Ką tik „Saulės“ gimnaziją baigusi mergina nusprendė: „Turiu kažką atiduoti pasauliui!“

Penkerius metus savanoryste užsiimančiai Skaistei atrodė, kad tai įspūdinga veikla. Ji buvo įsitikinusi, jog tai tiesiausias kelias padėti žmonėms ir… keisti pasaulį. 

Kai gabios, aktyvios merginos bendraamžiai varstė aukštųjų ir kitų mokyklų duris, ji dėliojo kitokius planus: „Baigiau gimnaziją, neturiu įsipareigojimų šeimai, ugdymo įstaigai ar darbovietei – dabar geriausias laikas savanorystei.“ Ir ne bet kur, o Afrikoje. 

Juolab kad tokią galimybę turėjo – jau kelerius metus evangelikų reformatų bažnyčios atstovas vokietis Skaistę kvietė išbandyti jėgas savanoriaujant tolimuose kraštuose. 
 
Pribloškė benamiai vaikai

Į Afriką biržietė išvyko su dviem bendraamžėmis iš Vokietijos. Pirmasis mėnuo buvo adaptacijos laikas, per kurį teko apsispręsti, kur savanorės norėtų dirbti. Kadangi evangelikai reformatai ten vykdo daug projektų, merginos galėjo rinktis. 

Skaistei patiko dirbti su vaikais, tad ji pasirinko veiklą mokykloje ir gatvės vaikų projekte. 
Savanorės buvo apgyvendintos Ho mieste – viename iš regiono centrų. Jo dydis panašus į mūsiškį Panevėžį. 

Mokykla, kurioje dirbo Skaistė, buvo už septynių kilometrų nuo jos būsto. Kasryt jai tekdavo minti dviračiu iki skurdaus darbininkų rajono mokyklos, į kurią rinkdavosi apie septynias dešimtis darželinukų ir pradinukų. 

Po darbo mokykloje tekdavo imtis veiklos gatvės vaikų projekte. Savanoriai turėjo rūpintis benamiais vaikais. 

Tris kartus per savaitę našlaičiai arba tėvų į gatvę išmesti vaikai turėdavo galimybę ateiti į tam tikras patalpas, kur jie būdavo pavalgydinami, aprengiami. 

Buvimas su šiais gatvės vaikais Skaistei buvęs itin skaudus. Jai sunku suvokti, kad tėvai, negalėdami išmaitinti vaikų, juos išmeta į gatvę – jie neturi kur prisiglausti, nakvoja turguose. 

„Kai žinai, kad šie vaikai eina nakvoti į turgų, o tuo metu pati eini namo – be galo sunku…“ – mintimis dalijasi devyniolikmetė. 

Panašumai į sovietų okupaciją ar Šiaurės Korėją

Įspūdžiai, patirti dirbant mokytojo padėjėja, kol kas tik lyg mozaikos dalelės dėliojasi Skaistės atminty. 

Ji su vaikais bendravo anglų kalba – tai oficiali šalies kalba, kuri vyrauja ir valdžioje, ir versle, ir mokyklose. Be anglų, dar yra vienuolika kalbų, kurios paplitusios atskiruose regionuose. O iš viso Ganoje vartojama 81 kalba. 

Skaistė neslepia sulaukusi nusistebėjimų, kodėl ji nešnekanti jų gimtąja vietine kalba. Tuomet ji pasiūlydavusi pabendrauti savo gimtąja kalba – lietuvių. 

Tvarka Ganos mokykloje lietuvaitei atrodė panaši į sovietmetį, kuris jai pažįstamas tik iš vadovėlių, mamos ir močiutės pasakojimų. Lygino ją ir su dabartine Šiaurės Korėja. 

Devyniolikmetei susidarė įspūdis, kad ten auklėjimo sistema paremta unifikacija. „Mokykloje turi būti visi vienodi. Prieš pamokas giedamas himnas, mokiniai vilki uniformas. Negali būti jokių kairiarankių – visi privalo būti dešiniarankiai“, – kalba Skaistė. 

Labiausiai ją šokiravo fizinės bausmės. Ten mokytojams leidžiama mušti vaikus. Mažyliai žino, kad gali būti mušami, ir bijo. Ta baimė – drausmės pagrindas. „Ilgai negalėjau su tuo susitaikyti. Kai vykdavo egzekucija, išeidavau iš klasės“, – pasakoja mergina. 

Savo laimę mato Amerikoje ar Europoje

„Ten keturmečiai prisiekia ištikimybę Ganos Respublikai, duoda priesaiką kelti jos ekonomiką“, – liūdnai šypsosi Skaistė. Anot merginos, tokio auklėjimo rezultatai akivaizdūs: jos sutiktų afrikiečių svajonės – kokiu nors būdu palikti gimtąją šalį. Jie savo laimę mato JAV, Anglijoje, Vokietijoje. Todėl nenuostabu, kad ir į Skaistę daugelis žiūrėjo kaip į galimybę – vieniems atrodė, kad ją galima vesti ir tokiu būdu išvykti į Europą, kiti tikėjosi jos pagalbos savo vaikams, tretiems rūpėjo išpešti bent kokią nors dovaną. Lietuvaitė jau nebeskaičiavo, kiek sykių ji išgirdo siūlymų tekėti arba kokiais būdais buvo kaulijama atiduoti dviratį, fotoaparatą, telefoną. Sako, ilgainiui tokie dalykai nustoja stebinti. 

Tačiau buvo tokių, prie kurių priprasti Skaistei atrodė neįmanoma. 

Motina siūlė atiduoti vaiką

Devyniolikmetė biržietė sako sulaukusi siūlymo pasiimti globoti dvimetę mergytę. Ją labiausiai sukrėtė tai, kad siūlė ne kas kitas, o tos mažylės mama. 

Vaikų globa Skaistei pažįstama. Ji pati augo šeimoje, kurioje buvo nuolat globojami vaikai. Jos motina, evangelikų reformatų kunigė Sigita Švambarienė, neseniai Biržuose įsteigė vaikus globojančią šeimyną. 

Vis tik imtis dvimetės afrikietės globos Skaistei atrodė pernelyg didelis iššūkis. „Kol kas aš pati dar nieko neturiu – ką aš galiu duoti tam vaikeliui?“ – svarsto mergina. 

Skaistė neatmeta galimybės, kad gali ateiti laikas, kai ji pasiryš globoti vaikus. Tik esant sąlygai, kad globotinis neturės artimųjų. „Būdama Afrikoje mačiau, kiek vaikų neturi tėvų. Būtent tokiems reikia padėti pirmiausia“, – įsitikinusi devyniolikmetė. 

Giesmės sunkiai atpažįstamos

Savanorės Ganoje turėjo intensyviai dirbti, tačiau savaitgalius stengdavosi skirti poilsiui. Merginos norėjo kuo daugiau pažinti šalį. Skaistė džiaugėsi galėjusi pajusti, kas yra Afrikos sausra ir tropinės liūtys, pajusti Atlanto vandenyno alsavimą. Ji kopė į kalnus, lankėsi parkuose, draustiniuose. Tarsi sapne pasijuto beždžionių draustinyje, kai pamačiusios bananus jos aplimpa lankytojus. Savanorės važinėdavo po kaimus, jos būdavo pristatomos gyvenviečių „šefams“, dalyvaudavo pamaldose. 

„Karšta ir ilgai“, – tokie pirmieji žodžiai apie tenykštes pamaldas išsprūsta Skaistei. Nors savanorės lankėsi bendruomenėse, kuriose išpažįstamas evangelikų reformatų tikėjimas, tačiau, anot Skaistės, ten meldžiamasi kitaip nei Europoje. Afrikoje pamaldos trunka ilgai, daug šokama, kai kurios giesmės vos atpažįstamos. Vis tik per Kalėdas nuskambėjusi „Tyli naktis“ buvo sugiedota taip, kad biržietė pasijuto tarsi namuose. 

Per laidotuves švenčia

Skaistei didžiulį įspūdį paliko tradicinių vestuvių ceremonijos, kurios truko aštuonias valandas. O laidotuvės ten vyksta tris dienas ir per jas švenčiama. Ko liūdėti, jeigu žmogus paliko žemės vargus ir turės amžinąjį gyvenimą?

Vis tik Skaistei teko dalyvauti ir liūdnose apeigose, kai buvo laidojamas vaikas. Mokykloje buvo liepta visiems verkti, kiekvienas mokinys turėjo prieiti prie velionio ir su juo atsisveikinti. Laidotuvės buvo liūdnos, nes vaikas mirė ne sava mirtimi, o per avariją miesto gatvėje. 

Saugumas gatvėse Ganoje suprantamas savotiškai. Skaistei teko patirti, ką reiškia pereiti intensyvaus eismo gatvę, kai niekas nereaguoja į šviesoforo signalus. Tuo metu mieste knibždėte knibžda policininkų su šautuvais ir durklais – kaip kare. 

Gyvena lauke

„Žmonės ten labai draugiški“, – tikina Skaistė. Mielai svečią priims, pavalgydins. Tiesa, jei ką nors sugalvosi pirkti, tai mokėsi „baltųjų“ kainą – triskart didesnę. Mieste susidaro įspūdis, kad visi žmonės – seniai pažįstami. Gyvenimo būdas savotiškas: miestiečiai gyvena lauke – kieme verda valgyti, skalbia, net miega. 

Tačiau namą, kur gyveno savanorės, naktimis saugojo sargas. Joms į namus nebūdavo leidžiama vestis draugų, nes anksčiau ten gyvenę savanoriai buvo stipriai apvogti. 

Afrika laikosi ant moterų

„Afrika laikosi ant moterų“, – teigia devyniolikmetė. Tipiškas jos matytas vaizdas: moteris ant galvos laiko nešulį, ant nugaros – vaiką, rankose – ryšulius, o vyras eina iš paskos. „Ant moterų pečių – ir darbas, ir vaikai, ir namai“, – pastebi Skaistė. Vyras – puošmena. Ypač keista ir net juokinga buvo girdėti vyrus, kalbančius pakeltu balsu – taip, pasirodo, reiškiama pagarba moteriai. 

Į atmintį įstrigo matyti vaizdai, kai kaitinant 40 C karščiui moteris, laikydama kūdikį, skaldo akmenis. 

Skaistė, kaip ir visos šviesiaodės, susilaukė išskirtinio vyrų dėmesio. „Nori pasijusti žvaigžde nieko neveikdama – važiuok į Afriką“, – juokiasi mergina. Tačiau čia pat priduria, kad tokios „žvaigždės“ gyvenimo jai užteko. 

Skaistė savanorystę baigė trimis mėnesiais anksčiau, nei buvo planuota. 

Organizmas sakė „ne“

Pagrindinė priežastis, dėl kurios mergina turėjo palikti Afriką, – sutrikusi sveikata. Jos organizmas sunkiai toleravo tenykštį maistą, vandenį, oro temperatūros pokyčius. Ištisas savaites mergina negalėdavo valgyti, ją pykino, vėmė. Teko lankytis ligoninėse. Su ja buvusios savanorės susirgo maliarija. 

Skaistės savijauta buvo prasta, ją ėmė kankinti visokios mintys. „Kai negali pakelti vaiko – tai ko čia būti? Atvykau teikti pagalbą, o ne jos prašyti“, – galvojo mergina. 

Ji norėjo savo mintimis dalytis su kitomis savanorėmis, tačiau jos abi buvo vokietės ir buvo labiau linkusios bendrauti tarpusavy. 

„Turėjau tvarkytis su dviem kultūromis – afrikietiška ir vokiška“, – sako Skaistė. Ir tai nebuvo lengva. 

Studijuos pedagogiką

Į Lietuvą grįžusi mergina tikina, kad niekur nėra taip gerai kaip namuose. Tačiau čia ji užsibūti nesirengia. Afrikoje Skaistė suprato, kad jos pašaukimas – būti su vaikais. „Noriu studijuoti pedagogiką, socialinius mokslus“, – sako ji. 

Biržietė ketina studijuoti užsienyje – ten, kur savanorystė labiau vertinama, kur ji suteikia daugiau galimybių. Skaistė mini Vokietiją arba Škotiją. 

Iki stojamųjų mergina nusprendė padirbėti Medeikių vaikų globos namuose. Jaunuoliams, kurie svajoja apie savanorystę, Skaistė pataria pirmiausia šios veiklos imtis čia, savo gimtajame mieste. Anot jos, reikia įsitikinti, ar tikrai tą nori daryti. O kai dirbi, tai ir galimybių ateina. „Nebūna taip, kad vieną rytą pabundi ir vyksti į egzotišką šalį. Tą reikia užsitarnauti“, – sako mergina. 

Norintys savanoriauti tolimuosiuose kraštuose turėtų žinoti, kad teks išgyventi daug sunkių dalykų. 

Kokių savybių reikia savanoriui? 

„Jis turi būti atviras pasauliui, – sako Skaistė. – Be to, kalbėti ir nieko nedaryti – ne tas kelias. Kaip ir kalbėti apie Dievo meilę ir mušti vaikus…“

Komentarai
Temos pedagogika
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje