Kažkada, dar XIX amžiuje, nukariavę maorius ir atsikratę priklausomybės nuo Anglijos, europiečiai tapę naujai iškeptais zelandiečiai ėmėsi kurti savo valstybę. Greituoju būdu savo sostine išsirinkę Oklandą, po kiek laiko permąstė pasirinkimą ir nusprendė, kad Oklandas yra per daug nutolęs nuo kitų šalies vietovių.
Pradžioje jie manė, kad tai bus laikinoji sostinė, tačiau posakis, kad nieko nėra amžinesnio už laikiną, išsipildė preciziškai. Velingtonas yra sostinė iki šiol ir nepanašu, kad artimiausiu metu kas nors keisis.
Tada kelių balsų persvara savo naująją sostinę išsirinko Pietinės salos pietuose, pačiame šalies viduryje esantį Velingtoną.
Pradžioje jie manė, kad tai bus laikinoji sostinė, tačiau posakis, kad nieko nėra amžinesnio už laikiną, išsipildė preciziškai. Velingtonas yra sostinė iki šiol ir nepanašu, kad artimiausiu metu kas nors keisis.
Sako, kad Velingtonas yra vėjų miestas, nes čia jie nuolat pučia. Mano viešnagės metu vėjai turbūt buvo išėję parūkyti, todėl vėjų miesto pavadinimo patvirtinti negaliu.
Taip pat sako, kad Velingtonas yra populiari Naujosios Zelandijos filmų kūrimo vieta. Pats filmavimų aikštelių irgi nemačiau, tačiau žinant, kad Velingtone ir jo apylinkėse buvo filmuotas „Žiedų valdovas“, „Hobitas“, „Avataras“ ir kiti mažiau žinomi filmai, reikia manyti, kad čia ne mitas.
Tą patvirtino milžiniškas, ant Velingtono oro uosto lubų pakabintas Šmygolas iš „Žiedų valdovo“, sutikęs mus atskridusius iš Kraistčerčo. Idėja sužavėjo. Pagalvojau, kad ir mūsiškiai galėtų kokio nors žymaus lietuvių herojaus muliažą pakabinti oro uoste ir įpareigoti sutikti svečius. Donato Montvydo (Donny Montel), pavyzdžiui.
Miestas, pilnas vokiečių
Velingtonas man paliko neblogą įspūdį. Kaip sostinė jis gal kiek mažokas, šiek tiek didesnis už Kauną, tačiau gana kompaktiškas, švarus ir turintis jaukių vietų pasibuvimui. Kaip ir visa Naujoji Zelandija, jis pilnas vokiečių.
Nežinau kodėl, bet vokiečiai ypatingai mėgsta Naująją Zelandiją. O ypač jos sostinę. Mūsų hostelyje vokiečių kalba buvo dominuojanti. Vokiečiai čia ne tik keliauja, bet ir dirba, todėl nereikia stebėtis, kad jie sudarė ir didžiąją dalį hostelio aptarnaujančio personalo. Sako, jiems čia gera šalis padirbti ir pakeliauti tuo pačiu metu.
Kad ir kaip būtų keista, Naujojoje Zelandijoje visiškai negirdėjau rusų kalbos. Paprastai ją išgirstu visur, kur keliauju, tačiau šįkart per dvi savaites jos visai neišgirdau. Gal su klausa kas negerai, sakau?
Kadangi pats miestas nedidelis, geriausia po jį vaikščioti pėsčiomis. Tiesa, miesto autobusai važiuoja dažnai ir laikydamiesi grafiko, bet jei nevažiuojate į priemiesčius, jų visiškai neprireikia.
Jei turite laiko, galite net iš oro uosto pareiti pėsčiomis, nes jis gal už penkių kilometrų nuo miesto. Tai nebūtų labai neteisinga, nes kelionė iš oro uosto autobusu trunka dešimt minučių ir kainuoja 6 eurus. Truputį per daug kaip tokiai trumpai atrakcijai, sakyčiau. Juolab miesto autobusų bilietai kainuoja gerokai mažiau.
Be to, Velingtone važinėja labai modernūs troleibusai, kurie miestui priduoda rafinuotumo ir solidumo.
Naujosios Zelandijos sostinė yra turtingas miestas, gerokai lenkiantis šalies vidurkį. Daugiausia pajamų Velingtonas gauna iš turizmo, kino pramonės, kultūrinių renginių. Dėl apkrauto tvarkaraščio mieste turėjome tris dienas, bet kompaktiškai susidėliojus planus, jų užtenka išvysti gražiausius miesto kampelius.
„Ką būtina pamatyti Velingtone“ sąrašas
Iškart išskirčiau kelias žymiausias vietas – Velingtono funikulieriai, krantinė, zoologijos sodas, parlamento pastatas ir Viktorijos kalnas. Miestas yra apsuptas kalnų, todėl labai populiarūs Velingtono funikulieriai. Jie – tarsi Naujosios Zelandijos sostinės simboliai.
Iš stotelės miesto centre jais galima pasikelti į Kelburno kalvą, kurioje yra botanikos sodai. Ta proga galima aplankyti ir juos. Iš čia atsiveria puikus vaizdas į miesto centrą. Bilietėlis kainuoja apie 3 eurus į abi puses.
Tačiau nusileisti rekomenduoju pėsčiomis. Siaurose ir žaliose gatvelėse galima stebėti ramų miestiečių gyvenimą. Gatvelės šiek tiek primena Kauno Žaliakalnio raizgalynę, leidžiantis nuo žalio kalno, tačiau Kaune gal gatves reikėtų labiau aptvarkyti ir namų fasadus aplopyti. Bet aura gera, vaikystę prisiminiau. Savo funikulieriais ir žaliu kalnu Velingtonas iš tikrųjų man kiek priminė Kauną.
Tačiau, jei tektų rinktis tarp žymiųjų funikulierių ir Viktorijos kalno, rinkitės pastarąjį. Kodėl? Nes nuo Kelburno kalvos gražiai atsiveria tik miesto centras, o nuo Viktorijos kalno atsiveria tiek miestas, tiek jo apylinkės 360 laipsnių kampu, nes užkopiama į pačią viršūnę.
Į kalną per penkias minutes galima patogiai užvažiuoti automobiliu ir didžiuotis savo šaunumu, tačiau tai visiškos tinginystės ir apsileidimo įrodymas.
Jei neturite sveikatos problemų, lipkite į kalną pėsčiomis. Tai nėra ekstremalu, nes yra tvarkingai sužymėti pėsčiųjų keliukai. Kopimas neskubriu žingsniu trunka apie keturiasdešimt minučių. Ir sąnarius pamankštinsite ir papildomų taukų sudeginsite.
Nuo kalno atsivers ir miestas, ir jūra, ir kiti kalnai. Vaizdas nuostabus. Mane labiausiai sužavėjo, kad į netoliese esantį Velingtono oro uostą lėktuvai leidžiasi žemiau nei jūs stovite.
Galėčiau tupėti kalno viršūnėje ir valandas spoksoti į besileidžiančius lėktuvus...
Mums tas vakarinis žioplinėjimas į lėktuvus nuo Viktorijos kalno jau buvo simbolinis ir sentimentalus, nes kitos dienos rytą turėjo prasidėti ilga kelionė lėktuvais namo. Iš Velingtono skridome į Oklandą, toliau - į Pekiną, Londoną ir Kauną. Keliavome ilgai, perskridome dvylika laiko juostų, tačiau parsivežėme puikius įspūdžius iš šios pasaulio kraštą remiančios, hobitų ir žiedų valdovų šalies.
