Aplankyti šį miestą planavau jau kurį laiką. Tad, rugsėjo mėnesį, sužinojęs apie naują „Wizz Air“ kryptį iš Vilniaus oro uosto į visai netoli nuo Bavarijos sostinės esantį Memingeną, nieko nelaukiau ir įsigijau bilietus.
Buvau patenkintas visomis sąlygomis: pigūs bilietai (dviems žmonėms skrydžiai į abi puses tekainavo 70 eurų), geras laikas keliauti (skrydžiai vykdomi penktadienių-pirmadienių rytais) ir puikus susisiekimas su pačiu Miunchenu (autobusas į centrinę autobusų stotį nuveža per 1.30 val).
Vos atvykę į Vokietiją iškart pradėjome ieškoti vietos, iš kurios išvyksta autobusas. Taupydami pinigus, autobuso bilietus įsigijome internetu (perkant internetu jų kaina yra 15 eurų, vietoje – 20 eurų).
Tiesa, mūsų autobuso būtų reikėję laukti apie dvi valandas. Buvo ir ankstesnis variantas, tačiau jo atsisakėme apsidrausdami nuo galimų lėktuvo vėlavimų.
Žinodami vokišką tvarką, abejojome, jog pavyks įlipti į ne savo laiku važiuojantį autobusą, tačiau buvo nustebinti: „Keine probleme“ (liet. Jokių problemų), atsakė kasininkė, paklausta, ar galime įsiprašyti į anksčiau važiuojantį autobusą.
Atsisėdome, užmerkėme akis ir už mažiau nei poros valandų jau klajojome Miuncheno metro tuneliuose.
Atvykę anksčiau nei planavome nusprendėme iš pradžių važiuoti apžiūrėti nuo 1972 m. olimpiados išlikusio Olimpinio parko. Užkilome į 182 m aukštyje esančią Olimpinio bokšto apžvalgos aikštelę bei ten įrengtą nedidelį roko muziejų su Jimmy Hendrixo, Madonos ir kitų legendų drabužiais, dėvėtais per koncertus įvairiose Vokietijos vietose.
Vėliau lankėmės Olimpinio stadiono ekskursijoje, tačiau mano laukiamiausias objektas vis dar laukė eilėje – tai buvo Olimpinis kaimelis ir jame esantis 33-ias namas, kuriame vyko 9 žydų delegacijos narių paėmimas įkaitais ir, kaip vėliau paaiškėjo, nužudymas 1972 m. olimpiados metu.
Prieš kelionę žiūrėjau kelis dokumentinius filmus apie šią vietą ir, nors tikėjausi kažko daugiau negu vieno nedidelio paminklo prie įėjimo į namą, tačiau vis tiek vien buvimas ten leido pajusti baisius praeities įvykius.
Dabar šiame kaimelyje daugiausiai gyvena studentai.
Jau gerokai įsidienojus pasukome link savo viešbučio, pakeliui dar aplankydami dydžiu visiškai neišsiskyrusį didžiausią Miuncheno prekybos centrą.
Atėjus vakarui, patraukėmė link senamiesčio. Metro Miunchene važiuoja visą parą, tad problemų nei nuvykti į priekį, nei sugrįžti atgal neturėjome. Truputį pasižvalgę po įprastas ir galbūt kiek nuobodžias turistines vietas, užsukome į barą pagaliau pakilnoti garsiųjų bavariškų litrinių alaus bokalų ir atsikvėpti.
Kitą dieną planavome bent jau pabandyti gauti bilietus į miesto pažibos -„Bayern“ futbolo klubo – rungtynes, tad po poros bokalų kilnojimo besimerkiant akims patraukėme laikinų namų link.
Laukite tęsinio
