Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę įveikę lietuviai: „Mūsų komanda buvo nereali!“

Lietuvių grupė aukštutinėje stovykloje. Už nugaros matosi pavojingiausia žygio vieta - Denali Pass
Egidijaus Kipurio nuotr. / Lietuvių grupė aukštutinėje stovykloje. Už nugaros matosi pavojingiausia žygio vieta – Denali Pass
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daug kas abejojo, kad jiems pavyks. Ir beveik niekas netikėjo, kad viršūnę pasieks visi. Tačiau devynių lietuvių grupė įveikė aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną ir namo grįžo nugalėtojais. „Mūsų sėkmės paslaptis – puiki komanda“, – jau grįžęs į Lietuvą konstatavo vienas iš grupės narių Darius Vaičiulis.

15min.lt jau ne kartą savo skaitytojus informavo apie devynių lietuvių (ekspedicija buvo pavadinta „Denali Lituanica 2011“) žygį į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denalį (6194 m), dar vadinamą Makinliu (McKinley). Sunkiomis sąlygomis viršukalnę gegužės 26 d. vakarą pasiekė Asta Komkaitė, Egidijus Kipurys, Darius Vaičiulis, Tautvydas Žilinskas, Tomas Milašauskas, Tadas Jeršovas, Audrius Žiugžda ir Audrius Ražaitis. Grupei vadovavo Ernestas Markšaitis.

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį namo iš Aliaskos grįžę ir šiek tiek pailsėję ekspedicijos dalyviai su 15min.lt skaitytojais sutiko pasidalinti savo įspūdžiais, žygio nuotraukomis (nuotraukų galeriją rasite čia) ir filmuotais vaizdais.

Pasitiko neramios žinios

Žygį į Denalį sumąstęs ir idėjiniu visos ekspedicijos „direktoriumi“ kitų vadinamas Darius Vaičiulis sako, kad į viršukalnę kopusi grupė buvo ne tik gerai fiziškai pasiruošusi. Sėkmę lėmė ir geras psichologinis pasiruošimas.

„Lipti į kalną reikia ne idėjomis, o kojomis. Man visą laiką kažko norisi, norisi kažkur važiuoti. Denalis yra aukščiausia Šiaurės Amerikos viršukalnė. Dar prieš metus su visai kita draugų kompanija svarsčiau apie šį žygį. Tais metais nepavyko, paskui pradėjo byrėti kompanija. Todėl panorau surinkti naują žmonių grupę. Kad visi įlipome, yra nerealu! Tai tik parodo, kokia stipri emociškai buvo mūsų komanda. Esu su komercinėmis komandomis kopęs į kelis aukštus kalnus. Tokių dalykų, su kuriais esu susidūręs kitose komercinėse ekspedicijose, pas mus nebuvo. Jokių konfliktų, jokių emocinių įtampų, visi žinojo savo galimybes, stengėsi viską padaryti maksimaliai. Tai ir buvo mūsų sėkmės priežastis – nereali komanda“, – antradienį kalbėdamas su 15min.lt sakė D.Vaičiulis.

Vargina ne pats kopimas. Lipti yra „kaifas“. Vargina, kai reikia gyventi blogomis oro sąlygomis. Kai reikia bet kokiomis oro sąlygomis darytis valgyti, statyti stovyklą ir t.t.Žygį į viršūnę lietuviai susiplanavo pačioje kopimo sezono pradžioje. Tačiau tik atvykus į Aliaską ir ruošiantis žygiui mūsų tautiečius pasiekė žinios, kad kalnas šiemet nėra labai draugiškas alpinistams. Oras dar nebuvo idealus žygiui, o nuo kalno jau skriejo žinios apie žūstančius alpinistus.

„Per instruktažą reindžerių stovykloje sužinojome, kad mus instruktavęs reindžeris ką tik nuo kalno išgelbėjo žmogų. Kito išgelbėti jam nepavyko. Tokios buvo neramios žinios. Išgirdome, kad tuo metu jau buvo žuvę trys žmonės, nors į viršūnę tuo metu buvo įkopę tik aštuoni. Buvo tik prasidėjęs kopimo sezonas, o žuvo jau tiek pat, kiek per visą praėjusį sezoną. Mūsų kopimo metu, per tas dvi savaites, žuvo dar keturi žmonės. Prieš pat mūsų šturmą, jau mums pasiekus aukštutinę stovyklą, visai greta, lipdami žemyn, nukrito keturi viena virve susirišę alpinistai. Du žuvo, du liko gyvi. Naktį prieš viršukalnės šturmą mes net gerai pailsėti negalėjome, kadangi bėdos ištiktiems kolegoms reikėjo pagalbos. Trys mūsų žmonės ėjo ir padėjo pargabenti sužeistuosius. Jie nukrito apie 23 val. Iki 2 val. ar 3 val. nakties vyko gelbėjimo darbai. Apie 5 val. ryto sraigtasparnis juos išgabeno“, – įvykius penkių kilometrų virš jūros lygio aukštyje prisiminė bene mažiausiai patirties kalnuose turėjęs Tautvydas Žilinskas.

Iš karto po kitus alpinistus ištikusios nelaimės lietuviai tinklalapyje „Facebook“ patalpino informaciją, kad svarsto, ką daryti toliau. Po trumpo pasitarimo, pradėjus gerėti oro sąlygoms, žygio dalyviai pasidalino į tris grupeles ir pradėjo viršūnės šturmą.

„Iš tiesų, tokiais atvejais susimąstai, kad tai nėra vaikų žaidimas, kad tai gali baigtis nelaime. Tas supratimas yra labai sveikintinas. Reikia suprasti, su kuo turi reikalą. Bet dėl to palaukti ar nelipti... Aš jau esu susidūręs su tuo, kad kalnuose žmonės kartais žūsta. Tai sukrečia. Ypač, jei nelaimė prieš šturmą įvyksta visai greta. Bet negali išeiti drebančiomis kojomis. Turi matyti tikslą ir jo siekti. Svarstymai buvo labiau susiję su oro sąlygomis“, – sakė D.Vaičiulis.

Kopti yra „kaifas“

Lietuviai viršūnės šturmą buvo suplanavę pradėti 9 val. ryto. Tačiau tuo metu siautęs vėjas išeiti iš stovyklos neleido. Apie 11 val. vėjas pradėjo rimti, o lietuvius pasiekė prognozės, jog per artimiausiais dvi dienas sąlygos smarkiai pasikeis ir bus visai netinkamos kopimui. Buvo nuspręsta rizikuoti ir eiti į viršų. Apie 12.30 val. lietuviai pajudėjo iš aukštutinės stovyklos (5243 m) į viršūnę (6194 m).

Planuota, kad kelionė iki viršūnės ir atgal truks 12 valandų. Tačiau dvi grupės žygiui sugaišo 14 valandų, trečioji – 15 valandų.

„Oro sąlygos Denalyje bent jau teoriškai turėtų būti panašios į sąlygas Evereste, – savo patirtį skirtingose viršukalnėse lygino D.Vaičiulis. – Mums šiuo atveju pasisekė dėl oro. Kažkiek surizikavome, išėjome ne visai idealiomis sąlygomis, tačiau galiausiai išlošėme. Viršūnėje oras buvo puikus. Ir grįžtant oras buvo tinkamas. Būtų buvę daug sunkiau, jei oras būtų staiga subjuręs. O Denalyje tai gali nutikti dažniau, nei Evereste. Evereste orai gali būti labiau prognozuojami. Bet Denalio privalumas, lyginant su Everestu, yra tas, kad čia visą laiką šviesu (Denalis yra visai netoli Šiaurės poliarinio rato, – red past.). Kopiant į viršūnę naktis psichologiškai veikia labai smarkiai – tai yra daug baisiau, nei bet kas kitas. Naktį išeini, pučia vėjas, nematai, kur eini. Tai tikrai labai sunku. Denalyje visą laiką šviesu.“

Viršūnės šturmo pradžioje kopimui trukdė vėjas. Pasak T.Žilinsko, jis naikino jėgų atsargas ir labai sekino. Pakilus ant Denalio perėjos (tai pavojingiausia žygio vieta, būtent čia išvakarėse nukrito keturi alpinistai, – red. past.) vėjas dar labiau sustiprėjo, viena grupelė net svarstė, kad gal verta grįžti atgal į stovyklą.

„Sutikome du besileidžiančius šveicarus, kurie į viršūnę buvo išėję anksčiau. Jie pasakė, kad aukščiau vėjas yra švelnesnis. Tai mus šiek tiek padrąsino, suteikė vilties, kad visų jėgų neprarasime“, – sunkias žygio akimirkas prisiminė T.Žilinskas.

Žemiau galite peržiūrėti trumpą filmuką apie tai, kokiomis keteromis ėjo lietuviai.

Lietuviai ėjo lėtai, pailsėti sustodavo kas 30 metrų. Pasiekus viršūnę paaiškėjo, kad šveicarai buvo teisūs – vėjas čia buvo aprimęs.

Jau dabar žygio dalyviai pripažįsta, kad jiems gal šiek tiek reikėjo ir ilgesnės aklimatizacijos aukštikalnėse. Tačiau praėjus šiek tiek laiko po žygio jie teigia nesigailintys, kad teko išlieti tiek prakaito dėl kelių minučių viršūnėje.

„Didžiausias sudėtingumas – gyvenimas tokiomis sąlygomis. Palapinė, sniegas, šaltis, reikia valgį ruoši. Vargina ne pats kopimas. Lipti yra „kaifas“. Vargina, kai reikia gyventi blogomis oro sąlygomis. Kai reikia bet kokiomis oro sąlygomis darytis valgyt, statyti stovyklą ir t. t. Kai lipi, tai yra malonumas“, – sako D.Vaičiulis.

Planuoja naujus nuotykius

Ir D.Vaičiulis, ir T.Žilinskas sako, kad dar prieš kylant į kalną mažai kas tikėjo, kad jiems pavyks. Ir jau beveik niekas netikėjo, kad į viršūnę įkops visi. „Mūsų grupė buvo nereali!“ – teigia D.Vaičiulis.

O pirmą kartą į tokį žygį ėjęs T.Žilinskas pasakoja, kad dar kylant į viršų mūsų tautiečiai sutiko dešimties rusų grupę.

„Jie maždaug dešimt parų laukė tinkamo oro, tačiau buvo priversti leistis jo taip ir nesulaukę. Jau grįžtant namo sutikome alpinistę iš Ankoridžo. Ji sakė, kad tris kartus bandė pasiekti viršūnę, vis pakildavo iki aukštutinės stovyklos, tačiau savo siekio iki šiol neįgyvendino. Visi buvo nustebę, kad mums pavyko 100 procentų“, – sakė T.Žilinskas.

Jau dabar lietuviai kitiems metams planuoja naujus nuotykius, tačiau smulkiau apie savo planus kol kas nepasakoja.

„Dar ne laikas“, – sako jie.

Žemiau galite peržiūrėti trumpą Tado Jeršovo filmuką apie ketvirtą žygio dieną ekspedicijos dalyvius užklupusią pūgą.

Denali Lituanica 2011 expedition from Tadas Jersovas on Vimeo.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje