Dar 2008 metais buvo sumanyta surengti lenktynes Eurazijos keliais. Jų trasa turėjo driektis per 13 valstybių, tačiau dėl įvykių Tibete sumanymą įgyvendinti sutrukdė Kinijos valdžia – neleido lenktynininkams važiuoti per jos teritoriją. Perniek nuėjo pasirengimas, išleisti pinigai. Tačiau vienas neįvykusių lenktynių narys kanadietis Russas Cmolikas (buvęs „Richi Brothers“ įmonės vadovas) nenuleido rankų ir pasiūlė šeimos nariams, draugams iš dalies įgyvendinti idėją 2009 metais – važiuoti automobiliais pakoreguotu trumpesniu maršrutu. Keliautojai aplankė Kiniją, Mongoliją, pervažiavo Rusiją, paviešėjo Baltijos valstybėse, Baltarusijoje, Ukrainoje ir 2009-ųjų lapkričio 17 dieną finišavo Amsterdame. Svečiuodamiesi Lietuvoje keliautojai sutiko pasidalyti įspūdžiais apie aplankytus kraštus.
Ekipažas kaskart keitėsi
– Pone R.Cmolikai, kas jus skatina tiek daug keliauti?
– Blogiausia, kas nutinka neaktyviam pensininkui, – ankstyva mirtis. Dar prieš man išeinant į pensiją svarstėme su žmona apie pasaulio pažinimo svarbą. Pradėjome keliauti nuo 2002 metų: su dukra kopėme į Kilimandžarą, paskui su studijų draugais klajojome Kanados kalnais, aplankėme deimantų ir aukso kasyklas, su žmona vykome į Pietų Afriką. Kiekvienais metais stengiuosi praturtinti geografines žinias. Ir štai kartą laikraštyje perskaičiau skelbimą apie organizuojamas lenktynes automobiliais. Tokia buvo pradžia.
– Koks jūsų kelionės maršrutas?
– Keliauti pradėjome birželio 16 dieną Kinijoje. Iš viso nuvažiavome apie 25 tūkst. kilometrų. Kelionę suskirstėme į tris etapus. Pirmąjį 6 savaičių etapą baigėme Mongolijoje. Tada 10 dienų grįžome į Kanadą sutvarkyti reikalų, o paskui keliavome per Rusiją ir pasiekėme Rygą. Vėliau tęsėme trečiąjį, paskutinį, etapą. Jo maršrutas driekėsi per Estiją, Latviją, Lietuvą į Baltarusiją, Ukrainą, Vokietiją, Čekiją, Olandiją. Iš jos grįžome į Vankuverį.
Mūsų ekipažas – 5–6 šeimos nariai, draugai – kas dešimt dienų keitėsi. Keliavome dviem „Land Rover“ automobiliais. Mudu su žmona Ellen vieninteliai įveikėme visą maršrutą.
Įspūdžių mozaika
– Kokią nuomonę susidarėte apie aplankytas valstybes?
– Daugiausia gyventojų turinti Kinija palieka dinamiškai augančios šalies įspūdį. Jos potencialas – didelis, kinai darbštūs ir sumanūs. Tai modernus kraštas, kuris greitai „peršoko“ didelį tarpsnį nuo namų be telefono prie mobiliųjų ryšio priemonių. Kinija neturi skolų, priešingai, yra kitų valstybių kreditorė. Tiesa, apie 60 proc. kinų gyvena kaimuose. Jų buitis paprasta, bet kitokia negu kitur.
Nedaug gyventojų turinti Mongolija susiduria su didelėmis ekonominėmis problemomis. Ulan Batore gyvena maždaug trečdalis šalies gyventojų, tačiau jame silpnas komunalinis ūkis, daugelis žmonių – bedarbiai. Tai nuostabus kraštas, turintis daug naudingųjų iškasenų.
Bandoma eksploatuoti aukso ir vario telkinius. Nežinia, kas laukia šios valstybės.
Vėliau patraukėme į Rusiją maršrutu Baikalas–Tiumenė–Jekaterinburgas–Maskva. Stabtelėdavome kaimuose, dalydavome vaikams suvenyrus, bendraudavome su suaugusiaisiais. Dažniausiai pokalbis sukdavosi apie socializmo arba komunizmo žlugimą, ypač apie nepavykusias socialines programas, laisvosios rinkos įsigalėjimą. Jie ilgisi praeities dienų. Provincijoje matėme daug skurdo, ekonominio chaoso, gausybę pensininkų. Liūdnas vaizdas. Nėra ko valgyti. Kita vertus, jaunimas išsilavinęs. Maskva – didžiulis kontrastas provincijai. Ji turtinga, bet drauge kažin kokia dirbtina.
Pažintis su lietuvių tautos kančių istorija padėjo geriau pažinti save, suvokti, kad neturiu tiek drąsos, kiek jos turėjo daugybė lietuvių. Aš būčiau kapituliavusi...
Keliaudami po Estiją, Latviją ir Lietuvą pastebėjome, kad kiekviena jų yra unikali. Vakaruose šios valstybės minimos, bet neturima supratimo apie jas. Net kanadiečiai, kurie laikomi labiau išsilavinusiais negu amerikiečiai, ne ką geriau išmano apie šiuos kraštus. Prieš tai neteko būti Baltijos valstybėse, nors verslo reikalais dažnai lankiausi Europoje – Vokietijoje, Čekijoje, Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, net Rusijoje. Todėl kelionė per Estiją, Latviją, Lietuvą buvo ne tik pažintinė, bet ir edukacinė.
Lūkesčių nepuoselėjo
– Ar jūsų lūkesčiai dėl trijų Baltijos valstybių buvo mažesni nei tai, ką pamatėte?
– Nežinau, ar iš tiesų puoselėjau kokius nors lūkesčius. Verčiau pasakyčiau, kad prieš save turėjau baltą popieriaus lapą. Mano nuostata tokia: „Nepažįstu, bet įdomu pamatyti.“ Baltijos kraštų ir Čekijos, Lenkijos architektūra panaši. Laimė, yra išlikę nuostabūs senamiesčiai. Sovietmečio pastatai – nykūs, baisūs. Nuo 1991 metų pradėjo rastis įdomesnė, funkcionalesnė, šiuolaikiškesnė architektūra. Baltijos valstybės – labai progresyvios, per pastaruosius 20 metų nuveikė didžiulį darbą, tačiau baiminuosi dėl jų ekonominių problemų.
Manęs neapleidžia klausimas, ar šios mažos valstybės, neturinčios nei naftos, nei dujų, sugebės išsilaikyti ekonomiškai. Juolab kad prie jų durų sėdi „meška“. Numanau, jog baltai pripratę prie to, nes ji čia buvo per amžius. Su „meška“ vyko šiokia tokia prekyba. Žinoma, Estijai, Latvijai ir Lietuvai įstojus į ES situacija pasikeitė.
Šios valstybės – graži pasaulio dalis, gražūs žmonės, gražios moterys, puikūs vyrai. Tačiau esu įsitikinęs, kad joms teks išgyventi sunkius laikus.
Nesiūloma atostogauti
– Pone Michaeli Melwicksai (R.Cmoliko sūnėnas), kokį įspūdį jums paliko Lietuva?
– Iki šiol maniau, kad ji bus panašesnė į posovietinę šalį. Vakaruose Baltijos valstybės nereklamuojamos kaip tinkamos atostogauti. Plačiai pristatoma Kroatija, visada siūloma praleisti atostogas Italijoje. Šiek tiek informacijos apie jūsų kraštą buvau surinkęs iš interneto, bet kai atvykau, manęs laukė maloni staigmena.
– Tada gal galėtumėte pareklamuoti mano tėvynę?
– Ši kelionė labai pakeitė mano ir pusseserės Kari Walker vaizdinį apie Lietuvą. Daugiausia prie to prisidėjo sutikti žmonės. Daugelis jų, ypač jaunimas, kalba angliškai, o tai labai svarbu norint pritraukti turistus. Lietuva – saugi vieta, žmonės – atviri atvykėliams. Mano įspūdžiai apie visas tris Baltijos valstybes labai teigiami, dar grįšiu čia, kad geriau jas pažinčiau. Kraštovaizdis panašus į Vakarų Kanados, kur gyvename. Lietuvoje jaučiuosi kaip namie.
– Ponia K.Walker (R.Cmoliko dukra), o kokie jūsų įspūdžiai?
– Prieš atvykdama maniau, jog šios Baltijos valstybės bus kur kas labiau atsilikusios. Nustebau, kad čia tiek daug žmonių gerai kalba angliškai. Apskritai labai smagiai leidau laiką. Visiems rekomenduosiu atvykti į šį pasaulio kraštą.
– O kokios nemalonios patirtys?
– Visuose aplankytuose miestuose jaučiausi saugi, jokių neigiamų patirčių nebuvo. Kai čia atvykome, tėtis keletą kartų klausė:
„Kodėl šie kraštai nesivienija į vieną valstybę?“ Tačiau būnant arčiau, geriau pažinus, paaiškėjo, kad skiriasi kalbos, religijos, didelė dalis istorijos. Bendra tik jų okupacijos XIX–XX amžiuje istorija. Nepaprastai stebina, kad po ilgai trukusių žiaurių naikinimų tautos vėl pakilo, savarankiškai tvarkosi, žengia demokratijos keliu. Daugelio dalykų vakariečiai negali suprasti, nesupratau ir aš iki šiol.
– Ką asmeniškai atradote Genocido muziejuje?
– Sąvokų „disidentas“, „politinis kalinys“ supratimą. Suvokiau išgyvenimus tų, kurie dažniausiai slapta naktimis buvo suimami, fiziškai ir psichologiškai kankinami. Nepaisydami to drąsūs žmonės, tokie kaip jūsų dėdė Antanas Terleckas, veikė, priešinosi, nors žinojo, kas jų laukia. Dabar suprantu, kodėl okupacinis režimas stengėsi sunaikinti, palaužti drąsiausius, veikliausius patriotus.
Aš, kaip motina, nebūčiau buvusi tarp tų drąsuolių, nes būčiau bijojusi dėl savo vaikų. Galiu suprasti tuos, kurie susitaikė, kapituliavo, nes niekas nenori būti kankinamas, nužudytas. Mes – tik žmonės, trokštantys būti laisvi ir saugiai, laimingai gyventi.
Pažintis su lietuvių tautos kančių istorija padėjo geriau pažinti save, suvokti, kad neturiu tiek drąsos, kiek jos turėjo daugybė lietuvių. Aš būčiau kapituliavusi...
Neringa – pasaulio stebuklas
– Ponia Ellen Cmolik (R.Cmoliko žmona), kas jums patiko Baltijos kraštuose?
– Didžiulį įspūdį padarė šių tautų atkaklumas kovojant dėl nepriklausomybės, nors ši kova ir atrodė beviltiška. Jos, atgavusios nepriklausomybę, pažengė kur kas toliau negu Rusija. Nepaisydamos ekonomikos sunkmečio optimistiškai žvelgia į ateitį.
– O kas nepatiko?
– Lietingos, vėjuotos, vėsios rudens dienos. Nors jos netrukdė puikiai leisti laiką. Man ypač patiko Neringa – netikėta, savita neįprasta, net nežinojau, kad ko nors panašaus gali būti pasaulyje.
Sandra Dykstra (R.Cmoliko bičiulė):
– Čia važiavau pernelyg nieko nesitikėdama. Baltijos valstybės pasirodė labiau panašios į Vakarų Europos šalis negu įsivaizdavau. Žmonės čia labai draugiški ir svetingi. Patiko sostinių senamiesčiai. Džiaugiuosi, kad jie nebuvo sunaikinti. Kita vertus, visos trys sostinės kur kas modernesnės negu maniau.
Prieš šią kelionę nei Ryga, nei Talinas, nei Vilnius man nieko nereiškė. Dabar, kai išgirstu informaciją apie šiuos miestus ar paprasčiausiai oro temperatūrą, suklūstu. Jaučiuosi laiminga, kad apsilankiau šiuose kraštuose.
Rinze Dykstra (R.Cmoliko bičiulis):
– Didžiausią nuostabą kėlė tai, kad Baltijos valstybių žmonės –skirtingai kalbantys, skirtingos kultūros, istorijos – labai nepriklausomi ir dideli patriotai. Nuo šiol seksiu informaciją apie šių kraštų reikalus.
Nebuvo dalykų, kurie nuviltų. Mane maloniai nustebino, jog dauguma žmonių kalba angliškai. Labiausiai kėlė nuostabą tai, kad visos trys valstybės per svetimųjų viešpatavimo šimtmečius išsaugojo kalbą, papročius. Tai rodo, koks stiprus čia patriotiškumo jausmas. Vaikščiodamas po Vilnių atkreipiau dėmesį, kad gatvėse daugiau moterų negu vyrų. Nežinau, ką jie veikia. Gal dirba kur nors Airijoje, Anglijoje? Taigi čia gera vieta vyrams!
Susidariau įspūdį, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugelis nusipirko prabangius automobilius. Turbūt šitaip siekta tapti reikšmingiems, iškilti virš kitų. Tai panašu į paauglių norą išsiskirti iš kitų. Turėčiau įspėti, kad kapitalizmas yra geras dalykas, tačiau būtinas saikas, atsakingumas, gyvenimas pagal pajamas. Geriau turėti folksvageną ir pinigų banke, negu neturėti pinigų, bet vairuoti BMW.
Nevalia fotografuoti
– Ar buvo, kad kas jus smarkiai erzintų?
R.Cmolikas:
– Nebuvo nieko tokio. Tiesa, nustebino, kaip organizuota infrastruktūra, tarkim, centralizuotas šildymas. Buvau girdėjęs apie paplitusį kyšininkavimą, korupciją, jos toleravimą. Manau, tai baisu: kyšius duodantys žmonės nusikalsta lygiai tiek pat, kiek juos imantys.
– O ko linkėtumėte Baltijos kraštams, Lietuvai?
– Baiminuosi dėl jūsų ateities, dėl didelių ekonominių problemų. Šios valstybės eina pažangos, demokratijos, laisvės keliu. Tačiau mes, vakariečiai, susiduriame su neįprastais dalykais. Vilniuje lankėmės buvusiame KGB kalėjime ir pirmas dalykas, kuris mums buvo pasakytas: „Fotografuoti draudžiama!“ Paklausę, kodėl, išgirdome atsakymą: „Tokios taisyklės.“ Palaukite! To demokratinėje šalyje negali būti.
Vienoje Baltijos valstybėje kūdikį pagimdžiusi motina pirmais metais gauna 100 proc., antrais – 85 proc., trečiais – 55 proc. algos. Kuri valstybė gali išgalėti tiek mokėti?! Tai juokingas įsipareigojimas.
Kanadoje vienas iš tėvų pirmais metais gali gauti nedidelę motinystės išmoką.
Palinkėčiau Lietuvai surasti žemės gelmėse naftos ir viso ko geriausio. Lietuvoje yra daug labai protingų nuostabių žmonių. Čia puikiai leidome laiką. Nepraraskite nepriklausomos dvasios, gerai gyvenkite!
S.Dykstra:
– Niekad nepamiršiu jūsų žodžių: „Prie sovietų turėjome pinigų, bet neturėjome ką pirkti, dabar visko galima nusipirkti, bet nėra pinigų.“ Deja, šiuo metu situacija daug kur pasaulyje panaši. Viliuosi, kad gyvensite taip, kaip trokštate.
