Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gruzija be kaukės (I). Pirmi žingsniai Tbilisyje (nuotraukos)

Jaunuoliai su Gruzijos vėliava
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Jaunuoliai su Gruzijos vėliava
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gruzijos sostinėje Tbilisyje praleidau devynis mėnesius – ten išvykau pagal Europos Savanorių tarnybos programą (EST). Jau porą savaičių vaikštinėju šlapiais Vilniaus šaligatviais nuolat kovodama su noru tą pačią minutę šokti į lėktuvą ir grįžti atgal į Kaukazą.

Per šiuos mėnesius jau buvau pamiršusi surauktus tautiečių veidus, neegzistuojančias šypsenas ir nuolatinį valdžios (Seimo ir vyriausybės) keiksnojimą. Buvau primiršusi nuolat televizijos ekranuose šmėžuojančius tuos pačius veidus, tas pačias istorijas, tampomas iš pramoginių į „tiriamosios žurnalistikos“ laidų vinjetes ir atvirkščiai.

Pedofilų klanas, Olialia, Kubilius, lenkai, nedarbas, pabrangę maisto produktai visuose prekybos centruose, didžiuliai komunaliniai mokesčiai, karpomi atlyginimai – nė vieno iš šių kasdienių lietuviškų pokalbių temų nebuvau pasiilgus. Nuoširdžiai.

Kitokios gruzinų problemos

Brangieji, nusišypsokit!!! Kiek galima skųstis prastu gyvenimu...Aš grįžau iš ten, kur kasdien dingsta vanduo, niekada nežinai, ar nebus atjungta elektra, kur nėra nei centrinio šildymo namuose, nei kondicionierių didžiojoje daugumoje darboviečių. Kur žiemą namus popierinėmis sienomis stengiesi sušildyti degančia dujine virykle ar į orkaitę įkištomis nuolat kaitinamomis plytomis, o vasarą brauki prakaitą ir nuo įkyriai kandančių nematomų uodų giniesi ūžiančiais ventiliatoriais...

Kur atstumai matuojami ne kilometrais, o valandomis ir nes niekada nežinai, kada suges mikroautobusas, iki lubų prigrūstas keleivių, vaisių ar gyvulėlių, niekada nesi tikras, ar kelias nebus užverstas akmenimis arba užkirstas purvo nuošliaužos.Grįžau iš ten, kur žiemą namus popierinėmis sienomis stengiesi sušildyti degančia dujine virykle ar į orkaitę įkištomis nuolat kaitinamomis plytomis, o vasarą brauki prakaitą ir nuo įkyriai kandančių nematomų uodų giniesi ūžiančiais ventiliatoriais

 Kaukaze žmonės susiduria su kitokiomis problemomis: penktadalis jų valstybės okupuota (de facto) Rusijos, tūkstančiai pabėgėlių, besitikinčių grįžti namo į Abkhaziją ar P.Osetiją ir gyvenančių pastovioje laukimo būsenoje. Bandymas pragyventi už 300–400 Lt per mėnesį, nuolatinė nežinia, kada vėl prasidės karas (taip, Michailas Saakašvilis šią savaitę pareiškė, kad nenaudos karinės jėgos Abchazijos ir Pietų Osetijos susigrąžinimui, bet gruzinams, kurių broliai arba žuvo beprasmėse kovose, arba prarado visą savo užgyventą turtą ir buvo priversti bėgti nežinia kur, tokios žinios ramybės neatneša).

Bet tai netrukdo vakarais kaimynams susėsti kartu kieme už didelio stalo, pasipjaustyti naminio sūrio, pomidorų bei agurkų, pasidėti dar karštą ir garuojantį chačapurį ir didelį plastikinį butelį naminio vyno. Tostais ir dainomis palydėti besibaigiančią dieną ir tikėtis, kad  rytojus bus sėkmingesnis.

Gruzijoje savanoriavau moterų teises ginančioje organizacijoje, o mano pagrindinė užduotis buvo kalinėms dėstyti anglų kalbą. Kadangi per savaitę į kalėjimą eidavau tik triskart, o užduotys organizacijos būstinėje (projektų paraiškų rašymas, angliškų tekstų koregavimas ir panašūs pagalbiniai darbeliai) daug laiko neužėmė, taigi didžiausią dėmesį skyriau „antropologinėms–sociologinėms“ gruzinų tautos studijoms, t.y. stebėjimo ir dalyvavimo metodais stengiausi suprasti šią seną kultūrą, kurią dabar gabaliukais drasko tiek iš Vakarų plūstanti globalizacija, tiek konservatyviųjų pastangos stiprinti Bažnyčios įtaką, tiek ir sovietinio mentaliteto palikimas.Viena svarbiausių Sakartvelo (Gruzijos) taisyklių – nekalbėti apie religiją ir tautų skirtumus, kad nejučiomis neįžeistum kaimyno

Ateinančiomis savaitėmis stengsiuosi supažindinti su Gruzija be kaukės, su tuo, kas vyksta turistų objektyvų nefiksuojamose vietose. Papasakosiu apie M.Saakašvilio ir Patriarcho Iljos II dvivaldystę, apie kalniečių gyvenimą šalia Kaukazo viršūnių (dujotiekio ten dar nėra), paneigsiu daugumą lietuviškų mitų apie „brolišką“ kaukazo tautą, pakviesiu žvilgtelėti pro plyšelį į Tbilisio moterų kalėjimo gyventojas ir į laisvas moteris, kurios kaimuose vis dar turi gyventi pagal daugiau mažiau viduramžiškas taisykles.

O pradžiai – ištrauka iš dienoraščio, rašyto pirmosiomis gyvenimo Tbilisyje dienomis

Pirmieji žingsniai Tbilisyje

„Gyvenu senamiestyje (iki pagrindinės gatvės (Rustaveli prospekto) tėra dešimt minučių pėsčiomis) sename, istorija alsuojančiame name.Trijų aukštų, su vidiniu kiemu – anksčiau jis visas priklausė vienai turtingai gruzinų šeimai. Tačiau sovietmečiu viskas buvo nacionalizuota ir dabar viename name gyvena keliolika šeimų, pasidalinusių jį į savotiškus butus.

Kol kas su kambarioke Sophia glaudžiamės pas Guri (projekto koordinatoriaus) šeimą vienam iš kambarių. Antrame aukšte. O paskui gyvensim trečiame – ten šiuo metu vyksta remontas ir mūsų būsimas kambarys iš paprasto verčiamas mažu butuku su atskiru įėjimu ir nuosava vonia.

Tame pačiame name sutiksi įvairių tautybių asmenų: yra žydų, armėnų, turkų, kurdų ir, aišku, gruzinų. Na, dabar dar lietuvė su vokiete atsirado.

Mūsų kiemas – tarsi maža visos Gruzijos kopija, kur šalia su pagarba vieni kitiems gyvena įvairių tautų ir religijų žmonės. Viena svarbiausių Sakartvelo (Gruzijos) taisyklių – nekalbėti apie religiją ir tautų skirtumus, kad nejučiomis neįžeistum kaimyno.

Mūsų mentorius Gio gyvena už poros kiemų, irgi panašiame name. Jau įprantu kas rytą eidama su Sophia pas Gio (tarkim, šaltinio vandens, kuris teka beveik jo kieme ar šiaip arbatos) pro kiemą pamojuoti visiems kaimynams (nors jų vardų ir nežinau), sušukti „laba diena“ rusiškai ar gruziniškai.

Pasak Gio, visi vieno rajono kaimynai sveikinasi tarpusavyje tiek susitikę gatvėje prie savo namų, tiek ir pamatę vienas kitą kitame miesto gale. Aišku, kur nesisveikinsi, kai dažnai viena šeima toje pačioje vietoje gyvena karta iš kartos.

Gruziniška draugystė

Po pirmųjų dienų ir pirmųjų pažinčių galiu nedrąsiai teigti, kad gruzinai yra atviri ir bendrauti norintys žmonės. Net Guri močiutė kas rytą kalbina Sophią (nors ji nešneka nei rusiškai, nei gruziniškai, o močiutė nesupranta angliškai), tačiau tai netrukdo joms bendrauti.Gatvėje žmonės atrodo rūsčiai – visi juodi. Juodi plaukai, juodos akys, juodi paltai ar striukės. Per kelias dienas spalvotų, ryškių asmenybių mačiau tiek, kad užtektų rankų pirštų visoms suskaičiuoti.

Užvakar pas Gio buvo užsukusi jo draugė aktorė su dar trimis vaikinais, kurie ruošiasi kurti savo muzikos grupę. Kadangi Gio groja lūpine armonikėle, tai jis irgi planuoja prie jų prisijungti.

Su Sophia atėjom vėliau. Pamačius, kaip jie tarpusavyje bendrauja, juokiasi, kartu dainuoja, net neįtartum, kad jie vienas kitą mato pirmą kartą gyvenime.

Vienas gruzinas man pasakė: „Nors Gio pažįstu tik nuo šiandien, bet jis jau mano draugas. Jis geras žmogus, todėl jei jam prireiks mano pagalbos – visada pasiruošęs jam padėti. O pažinti jį spėsiu per ilgesnį laiko tarpą. Tu irgi mano draugas, nes esi geras žmogus. Tikiuosi, dar ne kartą susitiksim, eisim į kalnus pavasarį“.

Šie žodžiai uždariems vakariečiams skamba naiviai ir nenatūraliai, tačiau tai atspindi gruzinų požiūrį į supančius žmones.

P.S. –  po to vakaro nė karto šių draugų nebemačiau – tiesiog keliai nebesusikirto. Panašiai kaip šiame anekdote:

Traukiniu važiuoja du nepažįstami gruzinai. Sėdi, vyną ir naminukę tvarko, dešryte ir chačapuriais užkanda. Po kelių valandų vienas kitam ir sako: „Žinai, Giorgijau...Tu man kaip brolis: viską dėl tavęs atiduočiau, viską padaryčiau. Užsuk kada pas mane į svečius – aviną papjausim, šašlyką išsikepsim, vyrišką draugystę atšvęsim.“ Antras ir atsako: „Gerai, Goča, tu man tik adresą pasakyk...“  „O nuo kada adresas toks svarbus?“, – nusistebi pirmasis

Rūsčiai atrodantys smalsūs žmonės

Gatvėje žmonės atrodo rūsčiai – visi juodi. Juodi plaukai, juodos akys, juodi paltai ar striukės. Per kelias dienas spalvotų, ryškių asmenybių mačiau tiek, kad užtektų rankų pirštų visoms suskaičiuoti. Tačiau vos paklausi ko nors, iškart nusišypso. Jei nekalba rusiškai – tai pakviečia ką nors, kas supranta, kad išaiškintų vargšėms paklydusioms užsienietėms, kaip tą nelemtą kelią surasti.

Pirmą dieną užėjom į parduovėlę makaronų. Pardavėja iškart ėmė klausinėti iš kur mes esam, ką čia veikiam, kur gyvenam. O paklausus, ar turi baziliko, pirma pasimetė, bet paskui jos vyras užrašė šį žodį gruzinų kalba ir išsiuntė į parduotuvę kitoje gatvės pusėje. Nesvarbu, kad ten jo nebuvo – svarbiausia šios istorijos dalis yra ta, kad atėjęs į parduotuvę nesi vienas iš milijono“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje