Dieną Palangoje – maloniai tylu. Net ir pajūryje, ypač paėjus toliau nuo Palangos tilto, poilsiautojų nedaug – retos jų gretos ignoruoja gausų būrį čeburėkų pardavėjų, įkyriai šaukiančių „Labai labai skanūs čeburėkai, kepta duona!“
Dieną Basanavičiaus gatve gali keliauti netrukdomas kad ir valso žingsniu, jokių eilių prie kebabinių ar ledų pardavėjų, prie persirengimo kabinų paplūdimiuose.
Tačiau tai yra tik tyla prieš audrą – vakare ramiame kurorte pabunda linksmybių žvėris
Ramiai prie prekystalių be darbo lūkuriuoja suvenyrų, papuošalų, akinių pardavėjos, žvilgsniais žmones šaudo restoranų darbuotojai, laukiantys klientų ir trukdomi tik grupės veikiausiai rumunų, Basanavičiaus gatvėje pardavinėjančių peilius baltomis kriaunomis ir puodų rinkinius.
Tačiau tai yra tik tyla prieš audrą – vakare ramiame kurorte pabunda linksmybių žvėris. Basanavičiaus gatve irtis tampa labai sunku. Kiekviename bare kniaukia koks nors dažnai rusiškos muzikos atlikėjas. Svarbu – kuo garsiau, kad perrėktum iš kito restorano sklindančią muziką.
Bet prasiirti po kakofonijos pilną gatvę iki Palangos tilto – verta. Ar suolelių čia nerasi laisvos vietos – daugiausia vyresnio amžiaus poilsiautojai tylomis žvelgia į jūroje skęstančią saulę. Kiti stebėti saulėlydžio pasitraukia kiek toliau nuo minios, įsitaiso kopose ir kantriai laukia, iki kol saulė dings už horizonto ir liks tik rausvi jos gaisai.
